2014 m. spalio 18 d., šeštadienis

D.U.K. apie internatūrą Vokietijoje

Sveiki! 

Paskutiniu metu gaunu daug žinučių su klausimais dėl internatūros. Aiškiai, gūglinant apie internatūrą Vokietijoje ne vienas suranda šio blog'o pirmąjį įrašą (http://medialiai.blogspot.de/2014/02/kaip-susirasti-internaturos-vieta.html). Taigi pirmiausiai ir siūlau perskaityti tą pirmąjį įrašą, kur ganėtinai aiškiai esu surašiusi, kaip gi pagaliau rasti tą praktikos vietą ir kokiais kriterijais remiantis išsirinkti ligoninę :) 
Vis dėlto žmonėms kyla nemažai papildomų klausimų, kurių tame neilgame įraše plačiau neišdėsčiau. Todėl, padidėjus gaunamų klausimų tankiui, nusprendžiau į keletą tokių klausimų atsakyti šiame įraše.

Kokiu lygiu reikia mokėti vokiečių kalbą, norint susirasti internatūros vietą Vokietijoje?
Pabraukiau žodį "internatūros", nes kalbant apie rezidentūrą atsakymas būtų kitoks.
Taigi norint atlikti praktiką Vokietijoje oficialiai jums nereikia jokio kalbos lygio. Jūs galite atlikti praktiką ir kalbėdami angliškai. BET ar verta, jei tolimesnis planas dirbti Vokietijoje? Patarčiau iki praktikos išmokti kuo daugiau vokiečių kalbos, kad galėtumėte praktikos metu ją tobulinti, kad būtų proga "atsirišti liežuviui". Mano manymu, tam užtektų B1 lygio žinių. Tada jau nesijaustumėte visiškai nesuvokiamoje aplinkoje ir tikrai pagautumėt bent temą, apie kurią kalba kolegos, o po trijų mėnesių jau ir daugiau :)
Visgi kai kurios ligoninės turi savą politiką šiuo klausimu ir reikalauja tam tikro vokiečių žinių lygio įrodymo. Iš mano patirties, tokių ligoninių yra mažuma, todėl, jei parašysite daug laiškų, be abejonės rasite ne vieną ligoninę, kuri jokio lygio neprašys. 

Ar galima Vokietijoje atlikti ne internatūrą, o vasaros praktiką?
Klausimas aktualus jaunesnių kursų studentams. TAIP, be abejonės galima ir rekomenduotina! Ieškojimo principas lygiai toks pats - rašote į ligonines sakydami, jog tada ir tada (tarkim, rugpjūčio 1-30d.) norite atlikti praktiką tam tikrame skyriuje. Šią praktiką reikia vadinti "Famulatur", o internatūrą vadiname "Praktisches Jahr". Rašydami laiškus į ligonines prisekite savo CV, kuriame nurodykite ir vokiečių kalbos žinių lygį. Ar ligoninė skaitys, ar ne - nežinia, bet geriau paminėti. Kodėl jums verta atlikti vasaros praktiką? Jei turite planų vėliau dirbti Vokietijoje, jūsų CV iškart taps žymiai patrauklesnis darbdaviui, jei jis matys, kad jūs ne vieną sykį jau darbavotės Vokietijoje ir jums tikrai bus pirmenybė gauti darbo vietą prieš kitus užsieniečius, kurie dar nėsyk nebuvo Vokietijoje. O ir šiaip nauda nemenka, nes išmoksite praktine prasme tai, ką išmoksta vokiečių studentai, todėl iškart lengviau įsiliesite į darbo kolektyvą, kai jau būsite rezidentai. Taigi visos praktikos Vokietijoje jums tik į naudą :)

Ką reikia paminėti studentiškame CV?
Galima remtis "Europass" CV modeliu, bet aš pati CV parašiau savo nuožiūra. 
Pažymiai vokiečiams nelabai įdomūs, tad galite labai nesiplėsti, bet jei jau minite, parašykite, koks balų maksimumas Lietuvoje, mat Vokietijoje sistema visai kita ir jiems nebus aišku, kad jūsų 10-tukas yra labai geras balas. 
Paminėkite visas praktikas, kurias esate atlikę Lietuvoje ar bet kokioje kitoje šalyje, paminėkite ir mokslinius darbus, nors tai vokiečiams irgi neatrodo labai reikšminga. Dauguma daktarų čia klinicistai, mokslinius darbus daro pavieniai asmenys. Kone atvirkštinė proporcija nei Lietuvoje :) 
Savo CV galite įterpti atskirą punkta "Motyvacija" ir trumpai pasakyti, kodėl norite atlikti praktiką Vokietijoje bei kodėl jus domina būtent ta sritis. Galima ir atskirą motyvacinį laišką parašyti, bet aš taip nedariau. Turiu abejonių, kad apskritai kas nors skaito praktikantų CV :)
Ir nė už ką nepamirškite į CV įdėti savo gražios pasinio stiliaus NUOTRAUKOS. Vokietijoje visi CV turi būti su nuotrauka :) Nuotrauką net ir praktikanto jie tikrai pasižiūrės.

Kokius popierius apskritai reikia siųsti ieškant internatūros vietos?
Aš siunčiau TIK savo CV. Kaip minėjau, galima išskirti motyvacinį laišką ir CV, tada bus du failiukai. Tas pats galioja ir vasaros praktikos ieškotojams.

Koks buvo pirmojo laiško ieškant internatūros turinys?
Trumpai tariant toks: "Aš esu tokių ir tokių metų medicinos studentė iš Lietuvos ir ieškau internatūros vietos Vokietijoje. Ar būtų įmanoma atlikti internatūrą jūsų ligoninėje? Kokias sąlygas turėčiau kaip užsienietė? Ar gaučiau apgyvendinimą (Unterkunft) bei "paskatinimą" (Vergütung - taip vadinami pinigėliai, kuriuos ligoninė duoda praktikantams)? Norėčiau atlikti savo praktiką tokiomis datomis tokiuose skyriuose (čia jeigu jau tiksliau žinote savo internatūros, baigiamojo egzamino datas)."
O tada, kai išsiunčiate laišką, kantriai laukiate. Kažkodėl vokiečiams neatrodo, kad į elektroninį laišką atrašyti reikia greitai. Jie atrašo kartais ir po mėnesio, ir po dviejų. Būtent todėl verta pradėti paieškas super iš anksto, vos ne pusė metų prieš praktiką. Nes kol įvyks galutinis susitarimas, ilgai kankinsitės laukdami emeilų. Bet yra ir labai greitai atrašančių ligoninių! Nežinia, ant kokios pataikysite.

Kokius popierius reikia atsivežti į Lietuvą po internatūros Vokietijoje?
Man reikėjo tik vieno lapo, kuriame parašyta, jog tada ir tada atlikau praktiką toje ligoninėje, tokiuose skyriuose bei trumpai aprašyta, ką veikiau. Visa tai buvo parašyta vokiškai, ant ligoninės oficialaus popieriaus bei su klinikos vadovo parašu, antspaudu. Lietuvoje tiesiog ir padaviau tokį lapą, neverčiau iš vokiečių kalbos. Užskaitė :) Internatūros knygelės su smulkiai surašytomis procedūromis, kurias turite atlikti, Vokietijoje jums nereikės. Nereikia jos išsiversti ir vežtis, nebent labai trokštate :)

Pabaigsiu šį įrašą nostalgiška gaida, nes noriu padėkoti visiems grupiokams, su kuriais praleidome 6 kančių (ir džiaugsmų) kupinus metus ir sugebėjome išlikti (daugiau mažiau) draugiškais iki pat paskutinės dienos :)) Ta proga įkeliu keletą paskutiniųjų mūsų nuotraukų. O jaunesnių kursų studentams linkiu nepasiduoti, nes mes - gyvas įrodymas, jog tai įmanoma užbaigti!





2014 m. kovo 31 d., pirmadienis

Operacija po operacijos

Taigi taigi. Jau prasidėjo antroji savaitė chirurgijos cikle. Dirbu Traumatologijos ir ortopedijos skyriuje, tačiau pačiame skyriuje praktiškai nebūnu, nes visą laiką leidžiu operacinėje. Jau pirmą dieną atėjusi į naująjį skyrių iškart buvau išsiųsta į operacinę - kelio sąnario keitimo operacijoms, kelioms iš eilės. Gerai, kad operacinės tvarką jau žinojau, kur kas padėta, kaip rankas plautis ir taip toliau, nes tai buvo rodę ginekologai. O traumatologai patys tai nieko neaiškina, maždaug, pats susigaudyk. 

Labiausiai mane nustebino tai, kad kai išvydau apnuogintą kelio sąnarį pirmą kartą gyvenime pajutau tą kažkokį keistą nemalonų jausmą, kuris kai kuriuos žmones ištinka matant kraują ir panašiai. Aš su tuo niekad problemų neturėjau, tačiau kažkodėl pamačiusi išpreparuotą kelio sąnarį pajutau tai. Manau todėl, kad anksčiau sąnarius ir raumenis esu mačiusi tik išpreparuotame lavone, bet ne gyvame žmoguje, ir užtat tas suvokimas, kad čia gyvas žmogus ir dar su spinaline nejautra, ramiai besišnekantis su anesteziologu, kažkaip paveikė. Bet tas jausmas tesęsi gal minutę, o dabar esu visiškai pripratusi prie tų visų vaizdelių. 
Taip atrodo kelio protezas

Kitas dalykas, išskirtinis traumatologijoje, tai itin grubių prietaisų naudojimas - pjūklai, grąžtai, plaktukai ir taip toliau. Operacijos metu be galo daug triukšmo bei reikia dėvėti apsauginius akinius, nes visur taškosi kaulų čiulpai bei byra gręžiamų kaulų gabalėliai. Žodžiu, šita chirurgija tikrai ne man. Kai matai, kaip žmogui tą kaulą kapoja, tai lyg stebuklas rodosi, kad žmogus po to dar vaikščios. Beje, anesteziologai uždeda pacientams ausines ir šie gali klausytis mėgstamos muzikos operacijos metu, mat jei klausytųsi operacijos garsų, tai nemanau, kad labai gerai jaustųsi... Iš principo įrankiai ir garsai kaip autodirbtuvėje. Plius siaubingas cemento kvapas - tokio žalsvo, specialaus kaulų cemento, kuriuo prilipinamas protezas. Tas cementas dėl kažkokios cheminės reakcijos pats skleidžia šilumą - vienas chirurgas davė pačiupinėti. O atrodo maždaug kaip žalias modilinas, iš kurio vaikystėję lipdėme visokius daikčiukus.
Teko dalyvauti ir klubo sąnario keitimo operacijose, tačiau jose ne ką temačiau, mat stovėjau iš priešingos paciento pusės - taip patogiau laikyti įrankius. Šios operacijos vienos sunkiausių fiziškai, daug jėgos rankose reikia turėti. Vienos operacijos metu pacientės kojos ėmė judėti, tai truputį nejauku pasidarė, mat niekas dar nebuvo užsiūta, tačiau, pasirodo, judesiai atsigauna anksčiau nei jutimai ir pacientei nieko neskaudėjo, taigi operacija buvo ramiai užbaigta. Tiesa, keletą sykių teko pačiai prisiūti drenus prie odos, surišti mazgus bei su tokius segtuvėliu, panašiu kaip kanceliariniėse prekėse popieriui segti, susegti odą - smagu, kai duoda kažką tokio padaryti, vis kažką išmoksti ir jautiesi kažką nuveikęs. Šefas dar davė siūlų namo parsinešti, kad pasitreniruočiau mazgus rišti. 
Taip atrodo klubo sąnario protezas rentgenogramoje

Man patinka, kad traumatologai operuodami dedasi dvejas pirštines - pirmiausiai tokias žalias, tada ant viršaus baltas. O patinka man tai dėl kelių priežasčių - pirmiausia, tos žaliosios labai lengvai užsimauna, visad visais pirštais pataikau, o antra - jei netyčiomis pažeidei sterilumą, gali atsitraukti nuo stalo, nusiimti tik viršutines pirštines ir tiesiog tau užmauna naujas baltas pirštines, vietoj to, kad varytų iš naujo plautis rankas ir taip toliau. Praėjusią savaitę kartą pažeidžiau sterilumą, mat vyko mikrochirurginė slankstelių operacija, kur žiūrima per mikroskopą, ir jo dalelė ties akimis yra nesterili. Taigi reguliuodamasi mikroskopo fokusą netyčia prisiliečiau prie tos nesterilios dalies. 
Va taip atrodo tos dvigubos chirurgiškos pirštinės,
čia antrąją dar tik mauna.

Vienas chirurgas sykį, kai buvau skyriuje, pasakė, kad turi kažkokią įdomią pacientę, kurią nori parodyti rezidentams, o kartu pasikvietė eiti ir mane. Tada liepė kiekvienam po vieną įeiti pas pacientę, ją apklausti, apžiūrėti ir tada išėjus reikės savo diagnozės variantus pasakyti. Man buvo nemenko streselio, mat traumatologiją mokiausi labai seniai ir beveik jokių tikslių diagnozių nepamenu. Visgi apytikriai mano įtarimai pasitvirtino. Moteris krisdama nuo laiptų buvo nusiplėšusi visą keturgalvį šlaunies raumenį. 

Kas man labiausiai nepatinka pas traumatologus, kad jie labai "mėgsta" dirbti viršvalandžius. Pavyzdžiui, trečiadienį viena operacija prasidėjo tada, kai realiai jau buvo baigęsis mano darbo laikas. Namo grįžau tik pusę šešių vakaro! Lyg ir niekas nelaiko toje operacijoje, gali sakyti "ate" ir išeiti, bet kažkaip tavo pavardė užrašyta, kad asistuoji, tai ir dalyvauji... Bet ketvirtadienį aš tiesiog atėjus laikui išėjau namo, nors ir buvau užrašyta asistuoti dar vienoje operacijoje, mat jau buvo pusė keturių (oficialius darbo pabaigos laikas), o pacientas dar net nebuvo atvežtas į operacinę. 

O pabaigai - vokiškas šnicelis Erfurto šnicelių restorane, kuriame lankėmės kartu su vietinėmis kolegėmis medicinos studentėmis :)


2014 m. kovo 22 d., šeštadienis

Indiškos apyrankės, DDR ir streikas

Paskutiniąją savaitę vidaus ligų skyriuje likau viena praktikantė, taigi bendrai paėmus per visą savaitę paėmiau kraujo daugiau nei šimtą kartų bei įdėjau daugiau nei dvidešimt fleksiūlių (venos kateterių). Įgyta patirtis tikrai darė savo, nes su kiekviena diena vis greičiau sugebėdavau paimti tą kraują, nors porą dienų buvo tiek daug, kad nuo 7h iki 12h vien ėmiau kraują ir dėjau fleksiūles, daugiau nieko.
Labiausiai šią savaitę įstrigo viena maždaug trisdešimties metų amžiaus pacientė iš Indijos, kuri nešneka niekaip kitaip - tik indiškai. Ji elgėsi lyg mažas vaikas ir kai ateidavau imti kraujo kaskart kvailai šypsodamasi slėpdavo ranką ir indiškai burbėdavo, kad nebeduos kraujo ar kažką panašaus. Šalia būdavo jos vyras, kuris man išversdavo šį tą, ką ji sako; jis, beje, pusę dienos kartu su ja gulėdavo jos ligoninės lovoje, o visa palata buvo tiek įsigėrusi kažkokių keistų indiškų kvapų, kad einant pro ją koridoriumi jautėsi, net kai durys buvo uždarytos. Galiausiai paskutinę dieną jos nesąmonės visiškai užkniso ir paprašiau jos vyro, kad išverstų jai, kad man atsibodo jos žaidimai ir kad ji ne mažas vaikas ir, kad jei ne aš, tai vis tiek kažkas ateis to kraujo paimti. Ji jau buvo ėmusi užknisti ir palatos kaimynę, nes iš šono klausytis, kaip visiems tenka su ja cackintis, kad duotų kraujo ar panašiai, irgi turėtų užknisti. Dar vienas dalykas - ant abiejų rankų nuo riešų iki alkūnių ji dėvi tokias indiškas apyrankes ir jų nė už ką negali nusiimti (kodėl - nepaaiškino, spėju tiesiog iš vaikiško užsispyrimo, nes pačios apyrankės neatrodo kažkaip ypatingai, plastmasinės, bet apdirbtos taip, kad atrodytų metalinės). Vadinasi, praktiškai nėra iš kur imti kraujo. O dar jai teko ir fleksiūlę dėti. Žodžiu, košmarėlis. Paskui daktarai pasakojo, kaip teko su ja kovoti, kad nusiimtų tas apyrankes, kol bus atliekama kompiuterinė tomografija. 

Vieną dieną į mūsų skyrių atėjo kraujagyslių chirurgas, kuris, perskaitęs mano vardo kortelę, iškart atpažino, kad esu iš Lietuvos. Paaiškėjo, jog jis yra pusę metų praleidęs Vilniuje, Antakalnio ligoninėje, kur dirbo drauge su vienu geriausių Lietuvos kraujagyslių chirurgų. Aišku, tai buvo DDR (Vokietijos demokratinės respublikos), t.y. sovietiniais laikais. Būtent tais laikais Lietuvoje lankėsi gal pusė pacientų, kurie domėjosi, iš kur esu kilusi, ir net ne visi buvo būtent Vilniuje - buvo minėti šie miestai: Alytus, Kapsukas (Marijampolė), Gargždai, Klaipėda, Kaunas. Matyt, taip susiklostė todėl, kad Erfurtas ir Vilnius yra miestai - draugai ir tarp jų vykdavo nemažai visokių mainų projektų. Ir mano pačios tėtis viename tokiame projekte su Erfurtu dalyvavo, kai buvo šešiolikos.

Mano tėtis (su akiniais) Vokietijoje 1973m.
Trečiadienį ryte atėjome į tramvajaus stotelę ir radome bešviečiantį ženklą, kad dėl streiko niekas nevažiuoja - nei tramvajai, nei autobusai. Ką gi, smagios naujienos iš pat ryto - teko eiti pėsčiomis iki pat ligoninės. Tramvajumi iki jos važiuojama apie penkiolika minučių, o eiti prireikė net valandos... Aišku, labai pavėlavome, tačiau niekas nepyko, mat visi jau žinojo apie tą streiką. Taigi ir Vokietijoje vairuotojai nepatenkinti savo atlyginimais, nors patys transporto bilietai be proto brangūs. Tarkime, vienkartinis talonėlis čia kainuoja 1,90 euro, net jei važiuoji vieną stotelę, o už mėnesinį bilietą mes mokame 54 eurus - studentams nuolaidų nėra. Ir kontrolė, beje, tikrina ganėtinai reguliariai! Bauda už važiavimą be bilieto - 40 eurų. 


2014 m. kovo 15 d., šeštadienis

Šiek tiek apie vokiškos ligoninės skyrius bei echoskopijas

Pirmosios echoskopijos
Šią savaitę teko netikėtai daug pasinaudoti ultragarso aparatu. Anksčiau man nėra tekę juo naudotis, tik stebėti iš šalies, o vokiečių studentai jau iki penkto kurso būna praėję specialius ultragarso kursus ir moka visai neblogai echoskopuoti. Čia vėl pajutau lietuviškų medicinos studijų minusą.
Taigi antradienį vyko ultragarso "kursai", tačiau tai tebuvo dviejų valandų įvadėlis į echoskopavimą. Konkrečiai - pilvo organų bei skydliaukės. Iš pradžių visi iš eilės paechoskopavome kolegę praktikantę, o paskui ir keletą pacientų. Į šitus kursus atėjo kaip niekada daug praktikantų, nors jie skirti tik PJleriams, t.y. internams - 6 kurso studentams, atliekantiems praktiką. Bet drauge prisijungė ir vadinamieji famulantai - tai jaunesnių kursų studentai, atliekantys praktiką. Vienas toks, kaip jau minėjau praėjusiame įraše, praėjusias dvi savaites kartu su manimi atliko praktiką ketvirtajame žaliame skyriuje - taip taip, čia skyriai suskirstyti spalvomis bei skaičiais. Skaičius rodo tiesiog aukštą, o spalva - sienos spalvą... :) Kadangi ligoninė pastatyta iš tokių keturių korpusų, kiekvieno jų sienos iš vidaus nudažytos skirtingomis spalvomis - raudona, mėlyna, žalia ir geltona. Ginekologijos ir akušerijos skyrius buvo 3 Rot (3 raudonas), o dabartinis gastroenterologijos - 4 Grün (4 žalias).
Bet kol kas toliau apie ultragarsą. Taigi echoskopuojant yra naudojamas toks vandens pagrindu padarytas gelis, kuris turi būti tarp daviklio bei žmogaus kūno. Pirmąkart echoskopuojant man tas daviklis nuolat slysdavo į šoną, mat žiūrėjau visad į ekraną, o ne į savo ranką ir kaip laikau daviklį, todėl nejučia ranka praslysdavo šonan, o aš vis galvodavau, ko vaizdas taip pablogėjo. Taigi vienas iš pirmų dalykų, kurio pasimokiau, tai tvirčiau laikyti ir stipriau įremti į odą daviklį.
Nors kursuose daugiau labai kažko ir neišmokau, bet netikėtai ketvirtadienį vėl gavau progą paechoskopuoti - o gi savo kolegą famulantą. Mat mums viena gydytoja parodė kaip echoskopuojamas vienas pacientas, o tada sako "likite dar čia ir vienas kitą paechoskopuokit". Kadangi aš visiškai nepatyrusi echoskopuotoja, tai kolega maloniai sutiko pabūti bandomuoju triušiu, o gydytoja man smulkiai paaiškino kaip žiūrėti kurį organą ir kas kur matosi. Sunkiausiai sekėsi gražiai atvaizduoti inkstus bei tulžies pūslę, bet pavyko. Dar tikrai nesijaučiu galinti ką nors diagnozuoti ar paneigti diagnozę ultragarsu, tačiau bent jau kaip reikiant palaikiau rankose tą daviklį ir bent žinočiau nuo ko pradėti, jei kas netikėtai lieptų paechoskopuoti :)

Šiek tiek apie vokišką ligoninės skyrių
Tęsiant temą apie skyrius norėčiau paminėti dar keletą įdomesnių detalių. Pavyzdžiui, kiekviename skyriuje stovi po vandens aparatą. Tai yra ne tie apversti dideli vandens buteliai, kaip būna Lietuvos biuruose, tačiau toks didelis aparatas, kuris pats gazuoja vandenį. Iš principo panašus kaip tie tarybiniai mineralinio aparatai, prie kurių būdavo viena stiklinė - daugkartinio naudojimo. Toks buvo rodytas per Šuriko nuotykius, kai tas išėjęs iš egzamino išgėrė tokią stiklinę, jei gerai pamenu. Dar man yra tekę tokį išmėginti Operos teatre, kai su drauge būdamos maždaug vienuolikos metų landžiodavome po tarnybines Operos teatro patalpas - mat jos mama dirbo teatre ir mudvi galėdavome eiti į visus spektaklius bei, aišku, vaikštinėti po tarnybines patalpas, kur dažniausiai susitikdavome ir artistus pertraukos metu. Bet gana apie tarybinį mineralinio aparatą. Šitas aparatas daug geresnis ir stiklinės, aišku, vienkartinės. Tas vanduo skirtas tiek daktarams, tiek pacientams ir jo niekad nepritrūksta :)
Taip pat skyriuje yra dvi virtuvėlės - viena pacientų, kita darbuotojų. Taigi pacientai gali kada nori pasidaryti kavos ar arbatos arba gauti ko užkąsti, bet čia jau reikia atsiklausti seselės, ar jiems išvis galima užkandžiauti pagal jų ligoninės dietos režimą.
Kas rytą apie 11h visi daktarai eina į savo virtuvėlę ir ten pusryčiauja - tai trunka kartais net kokią valandą. Man patinka šis laikas, nes kraujas dažniausiai jau būna paimtas, kateteriai įstatyti - žodžiu, sunkiausi darbai nudirbti, taigi galima ramiai pasimėgauti arbata bei sumuštinuku. Kad gaučiau bandelę, ryte turiu užsirašyti į tokį sąrašiuką, kokios bandelės noriu, ir seselės atneša visiems jų bandeles į virtuvę. Visa tai nemokamai. Visokie ingredientai dėti ant sumuštinių irgi nemokamai - nežinau, ar tai oficialu, ar tai tiesiog kas lieka nuo pacientų, kuriems negalima valgyti. Pavyzdžiui, penktadienį ant stalo buvo daug bananų ir gydytojas pajuokavo, kad čia dėl to, kad kelios viduriuojančios pacientės šiuo metu negali valgyti, tai mums liko. O gal ir nejuokavo :) 
Dar skyriuje labai gerai funkcionuoja lempučių sistema, t.y. kai daktaras ar seselė įeina į kurią nors palatą ar kabinetą, viduj paspaudžia tokį mygtuką ir kambario išorėje užsidega lempelė: raudona - gydytojas, žalia - seselė. Taip kolegos visad gali surasti vieni kitus, vietoj to, kad tikrintų visas palatas iš eilės. Žinau, kad yra ir Santariškėse kažkas panašaus, bet nepastebėjau, kad būtų efektyviai naudojama. 

Ledai ir kuprinės
Kovo 11-osios proga buvome susitikę su keliomis lietuvaitėmis, gyvenančiomis Erfurte. Dalis atvyko tik dabar, vienam semestrui su Erasmus programa, o dalis studijuoja čia nuolat. Smagiai pasėdėjome ledainėje, prie kurios savaitgaliais būna kilometrinės eilės, nes vokiečiai masiškai valgo ledus ir BŪTINAI juos valgo lauke. Taigi jei sekmadienį nori kur nors prisėsti ant suolelio ar pievelės, beveik neįmanoma rasti vietos, mat visi sėdi su savo ledais. Lietuvaitė čia gyvenanti ilgėliau sakė, kad net ir žiemą galima pamatyti vokiečių, valgančių ledus lauke, nesvarbu kaip šalta. Vakar ir mes tų ledų paragavome - tikrai puikūs ir net pigesni nei lietuviški "Soprano". 
Dar vienas įdomus dalykas, kurį pastebėjome, yra tas, kad vokiečiai į darbą ateina su milžiniškomis kuprinėmis. Tokiomis kelioninėmis, su visokiais diržiukais ir kišenėlėmis, ir dažniausiai ryškių spalvų. Nežinau, ko jie ten prisigrūda, bet atrodo lyg į žygį išsirengę. Nesakau, kad taip daro visi, bet tikrai didesnioji dalis. Mes dar nesugalvojome, ką gi tiek ten neštis darban, kai darbo drabužiai yra spintelėje ligoninėje. Na, gal kada nors tą paslaptį atskleisime :)

Erfurte jau pavasaris, medžiai pražydo


Čia mano vaikystės svajonių žaislo skulptūra - tigrinė antis iš Janosch knygelės "Panama labai graži"

Penktadienį buvo kažkokia dirižablių fiesta, nes ne vienas skraidė virš senamiesčio










2014 m. kovo 8 d., šeštadienis

Gaivinimo kursai, kateteriai ir radiacija

Pirmoji kovo savaitė prabėgo labai greitai. Matyt, todėl, kad pirmas tris savaitės dienas dirbau tik iki 13 valandos - mat kasdien vyko koks nors seminaras ar kursai. Pirmadienį buvo reanimacijos (gaivinimo) kursai, kuriems buvo naudojamos ekstra modernios "lėlės", valdomos per nuotolį su planšete. Planšetėje rodoma, ar pakankamai stiprūs tavo įspaudimai atliekant širdies masažą, kiek tiksliai įspaudi, kiek oro priputi Ambu maišu ir taip toliau. Taip pat išmėginome ir vokiškai šnekantį elektrinį defibriliatorių. Truputį keblu būtų, jei nesuprastum, ar tas sako, kad reikia defibriliuoti, ar ne.
(Trumpas žmogiškas paaiškinimas nemedikams: defibriliavimas, tai tas toks nukratymas elektra, kur "Ligoninės priimamajame" be galo dažnai naudojamas buvo, jis reikalingas širdies ritmui atstatyti, o Ambu maišas, tai toks maišas su kauke, kuri priglaudžiama prie gaivinamojo nosies ir burnos ir tą maišą spaudinėjant žmogui įpučiamas oras).
Antradienį buvo chirurgijos - iš principo, siuvimo ir mazgų rišimo - kursai. Mazgus mokino rišti šiek tiek kitaip nei Lietuvoje, bet čia, manau, daug kas priklauso ir nuo to, kaip mėgsta rišti tas mokinantysis chirurgas. Šitas dar labai pabrėžė, kad įnstrumentus reikia laikyti itin elegantiškai, vos ne taip, kaip Britanijos aukštuomenės damos laiko porcelianinius arbatos puodelius. Na, šito palyginimo jis nesakė, bet piršteliai maždaug taip elegantiškai turi būti sudėti ant pinceto bei spaustuko, kuriuo laikai adatėlę (abejoju dėl jo pavadinimo lietuviškai, turbūt adatkotis). Šiuose kursuose nieko labai modernaus nebuvo, siuvome ant paprasčiausių rankšluosčių, juos sudėję tokiomis raukšlėmis, kad būtų it žaizdų kraštai. 
Trečiadienį tas pats chirurgas vedė seminarą apie torakalinę (krūtinės) chirurgiją. Buvo ganėtinai įdomu, o man tuo pačiu ir džiugu, kad sugebėjau labai neblogai tą visą seminarą suprasti ir netgi atsakyti į vieną klausimą. Klausė, su kokia liga susijusi čiobrialiaukė (thymus) ir kaip tą ligą gydyti - vokietukai studentai variantų neturėjo, o aš kažkaip atsiminiau iš neurologijos, matyt, todėl, kad griežta dėstytoja tas pratybas buvo vedusi ir užtat gerai pasimokiusi buvau. Atsakymas: myasthenia gravis, reikia pašalinti čiobrialiaukę kartu su riebaliniu audiniu apie ją. 
Apskritai tik atėjusi į vidaus ligų ciklą pastebėjau, kad prireikia mano teorinių žinių ir kad jų šioje srityje man netrūksta, priešingai nei ginekologijoje, kur į teorinius klausimus atsakymų dažniausiai nežinodavau. Aišku, vienas iš tų klausimų buvo per atvirą operaciją, kai ginekologas paklausė "kas čia per organas?", rodydamas maždaug ten, kur turi būti gimda - ką aš ir pasakiau. Daktaras ėmė juoktis ir pasakė, kad ten auglys. Esmė, kad specialiai norėjo mane "padurninti", mat aš nežinojau, kokia operacija vyksta ir kad ten operuoja didelį kiaušidės auglį, užėmusį vidurinę pilvo dalį apačioje. Vidaus ligose dažniausiai daktarai klausia kažko tokio, kas paskaitose ir pratybose būtent būdavo pabrėžiama. Pavyzdžiui, kokią ligą įtarsime, jeigu žmogui vis kaitaliojasi viduriavimas su vidurių užkietėjimu? Storosios žarnos vėžį.

Taip atrodo tas kateteris (fleksiūlė) jau įvestas, tik pleistras
čia kur kas paprastesnis.
Kraujo ėmimas tapo kasdienybe, nes gastroenterologijos skyriuje jo imti reikia bent po 10 kartų per dieną, ir tai tik todėl, kad dabar skyriuje su manimi yra kitas praktikantas - vokietis studentas. Taigi dalinamės darbą. Man labai pasisekė, kad jis atėjo, nes kitaip niekaip nesugebėčiau paimti viso to kraujo PLIUS įvesti kateterių - realiai tas vokietis mane tą ir išmokino daryti. Daktarai laiko neturi, tai viską perleido jam, kad man parodytų ir pamokintų. Na, ir super, nes šią savaitę jau tris kartus įvedžiau sėkmingai kateterius! (Čia kalbu apie tokius plonus plastikinius vamzdelius, kurie įvedami į veną tam, kad būtų lašinama lašelinė, leidžiami vaistai, nesu įsitikinusi, kaip pavadinti juos teisingai lietuviškai, nes vokiškai jie išvis vadinasi "fleksiūlėmis" - taip tariasi). Viena iš sunkesnių dalių yra įvedus kateterį užklijuoti tokį gudrų pleistrą, sudarytą iš gal keturių skirtingų lipnių dalių. Tačiau jau spėjau įprasti. Be to, šią savaitę priėmėme gal keturis pacientus kartu su tuo vokiečiu - jų išklausinėjome visko, atlikome apžiūras, surašėme dokumentaciją. Vienai tai padaryti būtų kur kas sunkiau, o dviese labai gerai einasi, nes ir išmokstu daug, ir, jei ko nesuprantu, man paaiškina. Nudžiugino vienas pacientas, kuris sakė, kad jam visiškai neskauda, kai jam leidžiu vaistus (per kateterį), o kai kiti leidžia, tai skauda - truputį suteikė pasitikėjimo savimi, nes visad baisoka vaistus leisti, juolab kai žinau, kad žmogui gali skaudėti. 
Dar šią savaitę matėme dvi ascito (skysčio pilvo ertmėje) punkcijas (tą skystį nuleidžia į kibirą, padarę "skylę" pilvo sienoje), dvi kaulų čiulpų biopsijas iš dubens kaulų - atrodė ganėtinai klaikiai, nes į kaulą su didele jėga reikia įgrūsti tą biopsinę adatą; paskui dar patys darėme tepinėlius ant objektinių stiklelių, kurie iškeliavo į patologijos centrą. Be to, stebėjome keletą endoskopinių procedūrų, kur teko apsivilkti sunkius apsiaustus (su švinu) bei apykakles skydliaukei apsaugoti nuo rentgeno spindulių. Man dar davė tokį radiacijos matuoklį, kurį įsidėjau į kišenę po tuo apsiaustu, o pabaigoje operacijos turėjau užrašyti į specialią knygą, kas esu ir kiek radiacijos gavau. Gavau 0 :)

Vienas gražus saulėto Erfurto kampelis




2014 m. kovo 1 d., šeštadienis

Pirma diena vidaus ligų skyriuje - vienas lavonas

Paskutinė savaitė ginekologijoje
Ši savaitė buvo paskutinė ginekologijos skyriuje - ir tai nepilna, nes penktadienį jau perėjau į vidaus ligų (gastroenterologijos) skyrių. Pirmadienį ir antradienį asistavau po 3 operacijas. Kadangi jos visos panašios, pradėjau pati jausti kada ką paimti, patempti, pakelti ir taip toliau, beveik nebereikėjo nurodymų, taigi jaučiausi kur kas naudingesnė nei pirmomis dienomis. 
Dar šią savaitę kasdien ateidavo vis po kitą trečiakursį studentą, mat jiems dabar kažkokia praktikos savaitė, kai kasdien iki 12 valandos jie pabūna kokiam nors skyriuje, o po pietų turi keletą seminarų. Ir visa tai jie daro savo atostogų metu, tačiau jų atostogos yra du mėnesiai... Buvo smagu su tais studentais pašnekėti. Beje, jie labai stebina savo praktinėmis ir teorinėmis žiniomis kaip trečiakursiai. Ko tik jų gydytoja paklausia, tą žino, ką paprašo padaryti, tą moka. Taigi man gan keista, kad kai kurie vokiečiai sako, jog lietuviai medikai labai gerai paruošti, nes aš, būdama šeštakursė, jaučiausi žymiai menkiau viską išmananti negu vokiečiai trečiakursiai. 
Ketvirtadienį atėjo pacientas vyras, ko aš nesitikėjau būdama ginekologijos skyriuje. Teoriškai buvau girdėjusi, jog ir vyrams būna krūties vėžys, bet nesitikėjau praktiškai išvysti. Buvo labai akivaizdu, kad chirurgai žymiai mažiau pasistengė gražiai jį išoperuoti, nei stengiamasi operuojant moteris, mat pastarosioms randą stengiamasi palikti kuo mažesnį, lygesnį, o vyriškiui buvo atlikti kur kas didesni pjūviai, na, kosmetiškai prasčiau atrodė. 
Apskritai ginekologijos skyrius paliko labai gerą įspūdį, ypač tuo, kaip gerai sutaria kolegos vieni su kitais ir kaip draugiškai priima kiekvieną studentą į savo tarpą, net ir tą, kuris ateina vienai dienai. Jie labai linkę paaiškinti, parodyti, duoti pačiam kažką padaryti. Tik viena iš 8 gydytojų buvo kiek mažiau draugiška, na, arba ji tiesiog nemėgsta užsieniečių, nes ne itin mielai su manimi bendravo. 

Pirma diena vidaus ligose
Labai buvo gaila palikti ginekologijos skyrių, kur tvarka jau buvo aiški ir buvau įsivažiavusi į rutiną. Be to, jau buvau daug prisiklausiusi apie vidaus ligų skyrių, užtat nelabai troškau pereiti. Esmė, kad jame reikia masiškai imti kraują. Kasdien minimum 20 žmonių... O visi tokie sunkūs ligoniai, su tokiom blogom venom, kad daugeliu atveju tenka panaudoti bent tris adatėles, kad pasisektų nors kiek kraujo išgauti. Na, bet aš žinojau, kad taip bus, tai iš pat ryto nuo to ir pradėjau - pirmiems dviems pacientams sėkmingai paėmiau kraujo, bet tada pakliuvo sena močiutė su labai siauromis venomis plius labai aikčiojanti. Man labai sunku normaliai susikaupti, kai žmogus teigia, kad jam skauda, ir aikčioja, taip nesinori kažkam kelti skausmo. Nors kita bobutė sakė, kad net nepastebėjo, kad jau įdūriau. Na, bet tuo dūriu aš ir kraujo nepaėmiau, tad naudos jokios. 
Taip atrodo paruošti kraujo ėmimui mėgintuvėliai. Vienas puodelis - vienas
pacientas, taigi iš vieno žmogaus paimami mažiausiai du mėgintuvėliai.
Čia labai nedaug jų, paprastai būna trigubai daugiau. Man atrodo,
tiems pacientams, kurie ilgai guli skyriuje, nuo tiek kraujo ėmimo gali ir
 anemija išsivystyti...
Daktarai vidaus ligų skyriuje kur kas labiau įsitempę ir dėl to mažiau draugiški lyginant su ginekologais, nes tiesiog turi tiek reikalų, kad neturi kada su studentais cackintis. Man pasisekė truputį išsisukti nuo kraujo ėmimų, nes nuėjau su viena iš gydytojų vizituoti ligonių. Keletas ligonių tokie sunkūs, jog net nekalba, tik giliai alsuoja, dauguma labai seni. Žiaurus skirtumas po ginekologijos skyriaus ir tokia liūdnoka atmosfera. 
Per vieną mano buvimo skyriuje dieną dukart suskambo sirena, reiškianti, kad kažkas ūmaus vyksta kažkurioje palatoje. Pirmą kartą viena gydytoja super greitai surado spintoje vaistą, švirkštą bei vandenį skiedimui ir per mažiau nei 30s pasidarė to vaisto tirpalą bei nulėkė palaton. Paskui tik paklausiau, kame reikalas, sakė, kad vienai pacientei prasidėjo febriliniai traukuliai ir reikėjo greitai suleisti diazepamo. Antrą sykį sirena suskambo mums pusryčiaujant. Du daktarai taip staiga pašoko iš vietos ir išlėkė, kad aš net nespėjau sureaguoti. O mano draugas visą mėnesį prabuvęs šitame skyriuje nėsyk tokios sirenos negirdėjo, taigi visiškas atsitiktinumas, kad man taip pirmą dieną nutiko. 
Toliau valgant pusryčius atėjo viena seselė ir pasakė, kad vienas pacientas mirė. Tai buvo senukas, kurį dar prieš valandą vizitavome ir kuris garsiai alsavo, bet buvo iš esmės nesąmoningas, o jo palatos kaimynas buvo laikinai paguldytas vonios kambaryje, nes negalėjo išbūti prie merdėjančio senuko. Taigi kartu su daktare nuėjome patikrinti, ar žmogus tikrai miręs - tikrai buvo miręs... Po dviejų valandų reikėjo antrąsyk patikrinti ir užfiksuoti tikruosius mirties požymius kaip lavondėmės, sąstingis ir panašiai, bet gydytoja tai padarė be manęs, nes buvau išėjusi pietauti. 
Skirtumas nuo ginekologijos skyriaus didėjo su kiekviena minute, mat viena daktarė iš ginekologijos buvo sakiusi, kad per jos gyvenimą jai nėra miręs nei vienas pacientas. O čia net yra atskira lentynėlė, kur sukrauti mirties pažymėjimai. 
Surinktas kraujas. Vienas pacientas sakė, kad vadina
daktarus vampyrais, nes jie vis ima ir ima kraują.
O net keletas pacientų sakė: "Kiek galima, man greit neliks kraujo".
Žodžiu, tas dažnas kraujo ėmimas erzina tiek
daktarus, tiek pacientus. Bet gi reikia iš kažkur gauti
tyrimų rezultatus! :)
Paskui kita daktarė man pasakė nueiti suleisti vaistų trims pacientams (ne su adata, bet per jau įstatytą kateterį). Pasakiau, kad nesu to dariusi, bet jinai sakė, kad tai labai lengva ir tikrai man gausis, tad nesiteikė parodyti. Gerai, kad draugas man buvo trumpai parodęs, kaip funkcionuoja visa ta kateterio sistema (parsinešėme namo keletą pasitreniravimui), taigi nuėjau ir suleidau tuos vaistus. Esmė, kad pirmiausiai reikia atkimšti kateterį, tada įdėti ten šviršktą ir suleidus vaistus vėl užkimšti kateterį, bet jau nauju švariu kamšteliu. Viską susidėjau, susiruošiau, suleidau vaistus, užkimšau vėl kateterį, o išėjus į koridorių supratau, kad užkimšau tai senuoju kamšteliu. Šakės, kaip lengva kažką pamiršti... Gerai, kad čia nebuvo kažkas esminio ir turbūt (tikėkimės) jokios įtakos pacientui neturės. 
Po pietų daktarė man davė surinkti anamnezę bei apžiūrėti pacientą, kuris neturėjo ką veikti, mat laukė tik savo epikrizės (išrašymo laiško) ir turėjo greitu metu keliauti namo. Jis mielai sutiko mokomaisiais tikslais būti apžiūrėtas. Šįsyk sekėsi kur kas geriau negu kalbantis su sena moterimi ginekologijos skyriuje, nes vyriškis buvo jaunas ir aiškiai trumpai atsakinėjo į klausimus. Be to, buvo ganėtinai sveikas, tad ir išklausant širdį ar plaučius nieko ypatingo nebuvo girdėti. Streso vis tiek buvo nemažai, nes nesitikėjau jau pirmą dieną daryti tokių dalykų. Iš daktarės supratau, kad pirmadienį man jau duos naują pacientą, apie kurį turėsiu užpildyti tikrą dokumentaciją, ne tik sau mokomaisiais tikslais. 

Kas mane labiausiai stebina, kad Vokietijoje gydytojai pusę savo darbo laiko daro tai, kas Lietuvoje yra seselių darbas - stato lašelines, ima kraują, leidžia vaistus... Seselės čia (vidaus ligų skyriuje) šito išvis nedaro. Ginekologijos skyriuje kai ką iš šių dalykų seselės darė, o vienas daktaras iš Čekijos yra išvis pasakęs, kad kraujo jis neima - na, ir neima, ir nieko neatsitinka, atsiranda kas paima. Mat Čekijoje, kaip ir Lietuvoje, kraują ima seselės ir, matyt, tas daktaras iš principo nenori imti kraujo pats plius nesijaučia tai mokantis geriau nei seselės. Vokietijoje yra taip - jei seselė nesugebėjo paimti kraujo, yra kviečiamas daktaras, atseit, kaip labiau kompetetingas paimti kraują iš venos, kas, mano nuomone, yra grynas mechaninis veiksmas, nereikalaujantis jokių didelių žinių ar šešių metų medicinos studijų. 
Kad ir kiek bebūčiau Vokietijos ligoninėje, man neatrodo logiška, kad gydytojai vietoj to, kad priimtų daugiau pacientų ar neverstų jų taip ilgai laukti eilėse, gaišta laiką statydami lašelines. 


2014 m. vasario 22 d., šeštadienis

Pilni mėgintuvėliai kraujo, pirštinės ir apie ką šnekasi daktarai

Apie kraują ir vieną įdomų atvejį
Šią savaitę teko kaip niekad daug imti kraujo. Praktiškai visas kraujo ėmimas skyriuje tapo mano pareiga ir seselės bei kiti daktarai net neplanuodavo jo imti, taigi net grįžusi po poros valandų operacinėje dar atrasdavau tuščių mėgintuvėlių, kuriuos tekdavo pripildyti. 
Labiausiai džiaugiausi, kai pirmadienį pavyko sėkmingai paimti kraują vienai pacientei, kuriai prieš tai penktadienį niekaip nesugebėjau to padaryti. Bet dar džiugiau buvo, kai savaitės gale sužinojau visą minėtosios pacientės istoriją - praėjusį penktadienį jai buvo diagnozuotas negimdinis nėštumas (konkrečiau - nėštumas kiaušintakyje). Tokia būklė yra gyvybiškai pavojinga ir šitą nėštumą buvo nutarta šalinti laparoskopijos metu. Taigi pacientė tą patį penktadienį po kelių valandų buvo operuojama, TAČIAU kiaušintakyje nebuvo rasta tai, ko buvo tikėtasi ir niekas nepašalinta, nes nebuvo, ką šalinti, nors tiek ultragarsinis tyrimas, tiek simptomai rodė, kad tikrai yra nėštumas kiaušintakyje. Po kelių dienų ji buvo išrašyta iš ligoninės ir prisakyta ateiti savaitės gale dar vienam ištyrimui. Šįsyk tiriant ultragarsu buvo rastas akivaizdus nėštumas GIMDOJE (ultragarsu stebint matomas toks juodas mažas taškiukas). Pavyzdys:
Esmė, kad jos nėštumas buvo toks ankstyvas, kad prieš savaitę nieko gimdoje dar nesimatė, o kas ten matėsi taip aiškiai kiaušintakyje lieka nelabai aišku... Pacientė kreipėsi į gydytojus, greičiausiai, vos kelios dienos po apvaisinimo. Žodžiu, buvo didelis džiaugsmas, kai paaiškėjo, kad viskas gerai ir moteris sėkmingai galės toliau lauktis vaikelio. Nes prieš savaitę ji, vargšė, verkdama priėmė naujieną, kad nėštumas, deja, turės būti pašalintas. Ir va iš tokios jos verkiančios tada man teko imti kraują. Beje, gydytojos teigimu, atlikta laparoskopija pacientės nėštumui neigiamos įtakos neturės.

Apskritai kraujo ėmimas ima eitis geriau dėl to, kad atsirado daugiau drąsos imti kraują iš visokiausių kitų venų, ne vien iš alkūnės linkio srities, bei ėmiau sugebėti iškart atsirinkti, iš kur imti, o iš kur geriau nė nemėginti, užtat dažniau pavyksta paimti iš pirmo karto. Beje, praeitos savaitės išvada, kad pavyksta arba iškart, arba išvis nepavyksta, šią savaitę jau nepasitvirtino, nes keletą kartų pavyko pataikyti iš antro karto. Labiausiai tai savimi stebėjausi, kai pavyko pirmu kartu paimti kraujo dviems labai stambioms moteriškėms. Vienos kraujas bėgo tokiu greičiu, kad vos spėjau keisti mėgintuvėlius, matyt, dėl aukšto kraujospūdžio jie prisipildydavo per kelias sekundes. 
Dar šią savaitę buvo viena sena močiutė, kuri, kai atėjau, pasakė: "NE NE, man šiandien TIKRAI nereikia imti kraujo." Ji taip įrodinėjo, kad pasakiau, jog nueisiu pasitikslinti. Papasakojau visa tai seselei ir ta nuėjo su ja pasišnekėti. Kraują visgi imti reikėjo, taigi seselė vėl nusiuntė mane pas tą ligonę. O ta senutė ėmė manęs labai atsiprašinėti, nes jai pasirodė, kad atseit aš pamaniau, jog ji nenori, kad imčiau kraują, nes esu užsienietė. Ji ėmė aiškintis, kad nieko neturi prieš užsieniečius ir kad čia nesusipratimas, tada paklausė, koks mano vardas ir iš kur esu ir daug kartų gyrė, koks gražus vardas bei kaip smagu, kad Lietuva laisva. O aš jai taip ir nesugebėjau išaiškinti, kad niekas nepamanė, jog ji nemėgsta užsieniečių. 
Dar šią savaitę gavau moralą iš vienos daktarės, kad esu šeštame kurse, o taip nieko nemoku - ji turėjo galvoje, kad nemoku imti kraujo (na, dabar jau beveik moku, bet vis tiek), statyti kateterių ir taip toliau. Neesmė, kad jai daug kartų sakiau, kad Lietuvoje didžiumą tų darbų atlieka seselės, o ne daktarai, ji vis tiek stebėjosi ir negalėjo patikėti, vis klausinėjo, tai ką daro seselė, jeigu jai niekaip nepavyksta paimti kraujo. Aš spėjau, kad gal kviečia vyresniąją seselę... Bet jei rimtai, aš nelabai žinau, kaip yra Lietuvoje tokiu atveju, argi seselė, nepavykus paimti kraujo, kviečia daktarą jo imti?! Gal aš kažko nežinau?

Pirmoji anamnezė vokiškai
Ketvirtadienį gavau surinkti pirmą savo gyvenime anamnezę VOKIŠKAI. Klaikiai nepasisekė, nes pacientė buvo ekstra sunki, serganti daug ligų ir patyrusi daug traumų plius ne itin aiškiai kalbanti. Turėjau jos išklausti, kokiomis ligomis serga, kokias operacijas patyrusi, kiek vaikų gimdžiusi ir taip toliau. Paklausti man nėra jokios bėdos, bet kokia didelė problema kyla, kai pacientė ima atsakinėti, papildydama faktus plačiomis istorijomis, kaip kas vyko! Suprasdama gal 60% to, ką ji pasakoja, sugebėjau šiaip ne taip užpildyti laukelius specialiame anamnezės lape, tačiau teko dėl kelių žodžių rašybos pasikonsultuoti su pačia paciente. Manau, darbą atlikau labai prastai, nes paskui daktarė papildė mano rašliavą dar tiek pat savo rašliavos. Žodžiu, aiškiai iš naujo išklausinėjo to paties, ką klausinėjau aš. 
Beje, kita pacientė tą dieną manęs klausė, ar kartais nesu iš Vengrijos, mat jai pasirodė, jog mano akcentas vengriškas. O viena seselė klausė, ar esu iš Ukrainos. Tai aišku, niekam nepasirodė, kad mano akcentas yra lietuviškas, nes dar nesutikau žmonių, kurie pažinotų kitų lietuvių. O vasario 16 dieną lyg tyčia sutikome vieną vietinę lietuvaitę, dirbančią vienoje kavinėje. Buvo gan maloni staigmena, kai ji staiga prašneko lietuviškai. Ji jau penkiolika metų gyvena Erfurte, o spėju, kad dabar jai tik kokie 20 metų, taigi, matyt, tėvai išsivežė dar visai mažą Vokietijon.

Vokiškas maistas ir pokalbių temos jo metu
Pastebėjau, kad darbuotojų valgykloje visada nors vienas iš trijų meniu pasirinkimų būna kažkoks keistas. Pavyzdžiui, ekstra saldus - kartą buvo kažkokie keisti kažkokios pusžalės tešlos kukuliai, pripildyti abrikosais bei patys plaukiojantys abrikosų uogienėje. Kartą netyčia pasirinkau patiekalą, kuris, tikėjausi, bus mėsos šmotas (mat meniu numeris 1 dažniausiai būna mėsos šmotas), bet gavau ŠALTIENOS šmotą... Šaltienos aš išvis nemėgstu, o juolab pietums, kai norėtųsi kažko karšto... Na, o vakar draugas per klaidą pasiėmė meniu numeris 2 - tai buvo MANŲ KOŠĖ su uogiene. Labai keistas variantas PIETUMS. Tai yra viena iš problemų Vokietijoje - nes net gerai mokėdama vokiškai vis tiek nežinau daugybės maisto produktų ir patiekalų pavadinimų, mat labai dažnai būna patiekiami kažkokie specifiniai šiam regionui tradiciniai valgiai, turintys savo keistus nieko man nesakančius pavadinimus. Į tradicinius valgius paprastai būtinai turi įeiti troškinti/rauginti kopūstai (Sauerkraut). 
Apie ką daktarai dažniausiai kalba valgio metu? Galėčiau išskirti tris pagrindines pokalbių temas:
1) Kitų darbuotojų, ypač tuo metu įėjusių valgyklon, apkalbinėjimas. Na, nepiktybinis, o koks nors apie keistus batus ar megztinį. Tačiau man labai tas krenta į akis (ar ausis). Pavyzdžiui: "Kas ši šokoladinė mergaitė?","O kas tas žilas vyrukas, mėgstantis džiunglių motyvus? Vakar buvo megztinis su žirafa, o šiandien marškiniai su drambliais..."
2) Pacientų aptarimas. Dažniausiai kokių nors išskirtinių pacientų, kuriems operuojant kažkas nepasisekė ar tiesiog kurie elgiasi kažkaip keistai ir panašiai. Tarkime, šią savaitę nemažai apkalbų sulaukė maždaug keturiasdešimties metų pacientė, kuri, sužinojusi, jog po operacijos negalima keturias savaites mylėtis, buvo siaubingai pasipiktinusi - vos ne iki tokio lygio, kad, jei būtų žinojusi, būtų nesioperavusi, ir daktarai kalti, kad jos neįspėjo. Nes gi KAIP ĮMANOMA KETURIAS SAVAITES?! Jai tai atrodė kur kas klaikiau negu pati operacija. Pati buvau ten, kai jai tai buvo pranešta ir mačiau jos stebėtiną reakciją. Dažniausiai moterys visiškai ramiai priima tokią rekomendaciją, kaip ir tai, kad negalima keturias savaites plaukioti baseine ar gulėti vonioje ir panašiai. 
3) Kalnai ir slidinėjimas. Šitą temą jie visi tiesiog DIEVINA. Čia Tiuringijoje yra kalnelių, nuo kurių galima kur kas įspūdingiau paslidinėti nei nuo Vilniaus Liepkalnio, tai gal dėl to daugelis daktarų propaguoja būtent šią sporto šaką. O per atostogas važiuoja kur nors tolėliau, pavyzdžiui, du daktarai iš mano skyriaus dabar yra Austrijos kalnuose. Turbūt nepraeina nė dienos, kad nors koks daktaras nepasakytų ko nors apie kalnus ar slidinėjimą. Aš pati gyvenime neslidinėjusi ir neturiu ką pridurti. Nebent, kad norėčiau pamėginti.

Kava ir operacinė
Šią savaitę išmokau gaminti kavą tuo senovišku aparatu su filtriniu popieriumi. Mat rytais yra toks "aptarimų laikas", kurio metu reiktų aptarti pacientus ir panašiai, bet iš tiesų daktarai tik papliurpia kokiomis nori temomis ir tik šiek tiek apie pacientus. Pavyzdžiui, vieną dieną užvirė diskusiją apie žirafiuką Marijų Danijoje. Tuo pačiu geriama kava ir valgomi saldainiai, gauti dovanų iš pacientų. Pacientai čia labai mėgsta dovanoti saldainius išeidami iš ligoninės - kaip atsisveikinimo dovanėlę. Taigi kai Lietuvoje operuojantis chirurgas gauna iš paciento kokį tūkstantėlį "dovanų", čia jis gauna mažą "Merci" saldainių dėžutę. Ir visiems gerai. Pagal neseniai atliktą apklausą Vokietijoje gydytojo profesija patenka į pirmą penketuką profesijų, kurių atstovais Vokietijos žmonės labiausiai pasitiki. Taip ir atrodo iš pacientų - dauguma labai gerbia gydytojus ir labai pasitiki. 
Operacinėje šią savaitę buvau kiek mažiau, nes keliems daktarams išvykus atostogauti buvo atliekama kur kas mažiau operacijų. Visgi teko asistuoti keliose itin sunkiose operacijose. Pati operacija savaime yra paprasta kaip visada, bet kartais pacientės anatominė sandara ar didelis kraujavimas ją labai apsunkina. Taigi buvo viena pacientė, kurios gimda buvo be galo didelė ir labai sunku buvo ją išpreparuoti bei pašalinti plius labai gausiai kraujavo. Viskas užtruko kone dvi valandas, nors įprastai tokia operacija trunka iki valandos su visais anesteziologų paruošimais ir taip toliau. Belaikant kažkokį metalinį įrankį, kurio lietuviškai nemoku pavadinti, man ėmė klaikiai skaudėti nykštį, nes jis nepatogiai buvo įsirėžęs į tą instrumentą, o tempti jį reikėjo su didele jėga, tačiau sugebėjau kažkaip išlaikyti iki galo. Nors panašiai kaip bėgant maratoną buvo tokių momentų, kai jau atrodė, kad nebegaliu. Ir kuo toliau, tuo man aiškiau, kad chirurge būti nenoriu - tai be galo sunku fiziškai. 
Gera naujiena ta, kad jau beveik visada pataikau visais penkiais pirštais į sterilias chirurgines pirštines, kai operacinės seselė jas paduoda. Tiksliau, ji laiko pirštinę, o daktaras iš viršaus turi įkišti ranką, kad nebūtų pažeistas sterilumas. Yra labai sunku pataikyti visais penkiais pirštais į teisingus pirštinės tarpus, bet po truputį ranka įpranta ir galų gale imi pataikyti. Taigi šią savaitę jau tikrai geriau pataikiau :) Menki praktikantų džiaugsmeliai.





2014 m. vasario 15 d., šeštadienis

Kraujo ėmimas, gipsas ir komiksai

Kadangi nesumąstau, kaip tinkamai pradėti šį įrašą, pradėsiu gražia vakarinio Erfurto nuotrauka :)

Man ėmė kraują iš venos...
Praėjusią savaitę pamiršau aprašyti vieną dalyką - buvau pas Betriebsarzt - tai yra, daktarą, prižiūrintį ligoninės personalo sveikatą. Pasirodo, galėjau visai ir nesivežti nei skiepų paso, nei medicininės pažymos, nes jis pats būtų paskiepijęs NEMOKAMAI nuo hepatito B. Daktaras buvo labai draugiškas ir skatino būtiniausiai likti Vokietijoje dirbti daktare. Apskritai šioje ligoninėje daugelis daktarų pritaria idėjai atvykti Vokietijon, o kai praeitą vasarą buvau kitoje ligoninėje, jaučiau stiprią neigiamą gaidelę iš ne vieno žmogaus, kai pasakydavau, kad gal emigruosiu iš Lietuvos į Vokietiją. Tas Betriebsarzt paėmė man kraujo iš venos (iš piršto jie ima kraują TIK gliukozės matavimui diabetikams ir praktiškai jokiu kitu atveju, net ir vaikams), kad patikrintų ar mano antikūnų prieš hepatitą B titrai pakankamai aukšti, nes neesmė, jog buvau paskiepyta visomis trimis vakcinos dozėmis, gali būti nesusidaręs pakankamas imunitetas. Ir jei tie titrai bus per maži, tada jis nemokamai paskiepys dar kartą. Dar nesulaukiau rezultatų. Bet jis taip prastai paėmė kraują iš venos, kad ant mano rankos iki dabar milžiniška mėlynė. Parodžiau kitiems daktarams skyriuje, tai pasakė, kad tas Betriebsarzt totaliai nemoka imti kraujo iš venos ir visiems mėlynių pridaro. O seselės sakė, kad laiško su tyrimų rezultatais teks palaukt, nes jis labai lėtai darbuojasi. O man jis atvirkščiai tokį gerą įspūdį buvo palikęs. 

Aš ėmiau kraują iš venos...
Šią savaitę teko labai nemažai kartų imti kraują iš venos pacientėms. Niekam mėlynės nepalikau, bet ne visada gaudavosi pataikyti venon, kas sukelia labai daug streso, nes taip nemalonu badyti tą vargšą pacientą, net jei ir sako, kad neskauda. Kaskart pasiimdavau po dvi adatėles ir jei iš dviejų kartų nepavykdavo pataikyti, pakviesdavau seselę. Dažniausiai ir jai tada tekdavo taikyti kur nors į plaštaką, nes paaiškėdavo, kad pas žmogų "prastos venos", tai bent nesijausdavau beviltiškai, kad nepataikiau į "geras venas". Vokietijoje imti kraują iš venos bei dėti kateterius yra daktarų pareiga, nors, jei seselės geros arba daktarai užsiėmę, jos paima kraują, tačiau dėti kateterio jos neturi teisės. Nesu tikra, kaip yra Lietuvoje su kateteriais, nes nesu niekad dariusi praktikos Lietuvoje. Šiaip imti kraują man labai nepatinka, nes kaskart atėjusi nežinau, ar pavyks paimti iškart ir užplūs džiugesys, kad pasisekė (jei visad pavyktų, man visai patiktų imti kraują, nes tada realiai jautiesi naudingas ir kažką aiškiai medicininio veikiantis), ar teks subadyti žmogų be reikalo dukart ir kviesti seselę. Tas labai nesmagu. Sakyčiau, kol kas 50:50 pavyksta paimti iškart versus nepavyksta išvis. Nėkart dar nebuvo, kad paėmusi antrą adatėlę būčiau pataikiusi, kai su pirmąja nepavyko. Arba pavyksta iškart, arba išvis ne. 

Čekai ir vokiečių gimtadieniai
Ginekologijos skyriuje dirba net du daktarai iš Čekijos, Brno miesto. Abu dirba čia virš dešimt metų ir yra gerai įsitvirtinę, abu tapę Oberarztais (čia kaip "aukštesnysis" daktaras). Jie visad ekstra draugiški ir aiškina man, kuo vokiečiai skiriasi nuo jų, o tuo pačiu, matyt, ir nuo lietuvių. Kol kas išsijojau du pagrindinius dalykus - tai gimtadieniai ir pusryčiai. Gimtadieniai vokiečiams be galo svarbūs, pacientai visad prašo juos išleisti, tarkim, trečiadienį, nes gimtadienis ketvirtadienį, reikia pasiruošti ir būtiniausiai švęsti tą dieną, kai tikrasis gimtadienis. Arba derindami operacijos datą netgi nukelia ją pora savaičių vien todėl, kad tą savaitę dviejų draugų gimtadieniai ir būtina dalyvauti. O patys daktarai pasiima atostogų tą dieną, kai jų gimtadienis, arba taiko savo ilgąsias atostogas, kad į jas įeitų ir gimtadienio data. Vyresnysis čekas dar stebisi tuo, kad Vokietijoje bendri pusryčiai su šeima yra šventas reikalas. Jis pats sakė nepamena, kad apskritai kada nors būtų pusryčiavęs su visa šeimyna. Nežinau, kaip dėl pusryčių, bet dėl gimtadienių svarbos jau spėjau įsitikinti klausydamasi pacientų. 
Beje, jaunasis daktaras čekas šią savaitę vietoj ligoninės marškinėlių vaikščiojo savo marškinėliais su Čekijos vėliava, taip išreikšdamas, kad serga už savo šalį Olimpinėse žaidynėse. Ir kasdien manęs klausdavo, kiek Lietuva jau gavo medalių. Paaiškinau jam, kad tikimybė gauti nors vieną medalį nėra labai didelė...

Operacijos ir ultragarsas
Šią savaitę asistavau gal 5 operacijose. Dauguma buvo gimdos šalinimo per makštį, kas nėra labai malonu, kai gimda sunkiai išsitraukia, nes tada reik gan iš jėgos tempti ir, nors tai daro pagrindinis chirurgas, būna tikrai nemalonu tai stebėti. Nors pati operacija apskritai nėra sunki, trunka gal 15-20min ir paskui labai greitai gyja, mat pjūviai nedideli ir gleivinėje. Po šių operacijų rankos lieka labai kraujuotos - na, ne rankos, o pirštinės. Ir nors esi su tom pirštinėm, kai kraujas užtykšta ant jų labai jaučiasi tas "šlapumas" nesmagiai. O vieną dieną parėjusi namo pamačiau, kad ant mano kojinės yra užtiškęs lašas kraujo, mat einant į operacinę vieninteliai rūbai, kurių nepakeičiame, yra apatiniai ir kojinės. Batus apsiauname dezinfekuotus - tokius kaip crocs, bet ne crocs, ir kas keisčiausia - man jie tinka nuo 38 iki 42 dydžio, net beveik nesijaučia skirtumo patogumo prasme. Girdėjau, kad kolegos, atliekantys praktiką Saksonijoje, turi persiauti net ir kojines. 
Dar asistavau vienoje laparoskopinėje operacijoje, bet ten teko tik laikyti kamerą ir daryti ja nuotraukas, kai pasakydavo. Trečiadienį stebėjau vieną laparoskopinę operaciją, kurios metu turėjo būti šalinama gimdos mioma (tai toks auglys iš raumeninio sluoksnio ląstelių), bet daktarui sunkiai sekėsi surasti tos miomos ribas, mat ji buvo labai išplitusi. Taigi manęs paprašė greit nubėgti į skyrių ir atvežti ultragarso aparatą. Tai darydama visą laiką galvojau, ar teisingai supratau, ko prašė, ir ar tikrai tą atvežu, ką reikia. Beje, to aparato vertė 80 000 eurų, ką man labai pabrėžė daktarė, padavusi aparatą, užtat buvo labai baisu jį vežant neįsirėžti kur nors į sieną (vaizdas būtų panašus, kaip Hario Poterio antroje dalyje, kai pertvara į 9 3/4 peroną buvo užblokuota ir Haris rėžėsi su visu daiktų pilnu vežimu sienon, mat ultragarso aparatas ganėtinai didelis daiktas). Galiausiai operaciją teko keisti į laparotomiją - tai yra, viską atlikti per pjūvį pilvo sienoje, nes paaiškėjo, kad niekaip nesigaus tos miomos pašalinti laparoskopiškai. Viena seselė susinervino, nes buvo pažadėjusi pacientei, kad ta po poros dienų jau bus namuose, o dabar mažiausiai savaitę jai teks pagulėti skyriuje, mat po atviro pjūvio tenka ilgiau stebėti ir gyja kur kas ilgiau. Taigi medicinoje ką nors žadėti ganėtinai pavojinga, net jei taip būna 99% atvejų.

Gipsavimo kursai
Antradienį visiems PJ'leriams buvo gipsavimo kursai. Iš pradžių pagipsavo patys daktarai ant savanorių - vokietės PJ'lerės labai norėjo būti sugipsuotos, vienai net padarė gipsą su pirštų tempimu. Tai kažkas panašaus į:

Vėliau leido patiems gipsuoti vieni kitus. Iš viso ligoninėje su mumis yra tik 7 PJ'leriai. Man draugas sugipsavo ranką tokiu moderniu plastikiniu tvarsčiu, kuris sukietėja kaip gipsas, nors ten jokio gipso nėra. Atrodo labai tvarkingai ir gražiai, bet tinka naudoti tik jau atslūgus visokiems tinimams po traumos ir panašiai. Šituose gipsavimo kursuose mus labiausiai stebino, kaip netaupomos medžiagos vien tam, kad mums parodytų KAIP gipsuoti. Lygiai taip pat netaupoma ir skiriant laboratorinius tyrimus - užtat, matyt, ir tą kraują taip dažnai ir tiek daug reikia imti. Beveik visad po kokius 4 mėgintuvėlius pripilti, nes net visiškai sveikai moteriai, kuri tiesiog pagimdė vaikelį, daro didelį spektrą kraujo ir visokių biocheminių tyrimų ir taip gal kas antrą dieną. 
Čia apačioje nuotrauka, kaip atrodo mano sugipsuota ranka. Realiai dar niekad nesu nieko susilaužiusi, tikėkimės ir nebūsiu. 
Vertėjaujame
Penktadienį atvyko nėščia pacientė rusė, kuri visiškai nekalba vokiškai. Jai buvo nustatytas hepatitas B - niekad iki tol nežinojo, kad serga. Daktarė man tai pasakė ir tada liepė paimti iš jos kraujo. Truputį išsigandusi ėmiau, nes kažkaip baisu dėl to hepatito, nors ir esu pasiskiepijusi, bet tų minėtųjų titrų dar nesulaukiau. Į veną pataikiau, bet kraujas žiauriai nebėgo, visai susinervinau, tada gydytoja paėmė sėkmingai kraujo, o aš tik nunešiau iki laboratorijos. O paskui reikėjo ko nors kalbančio rusiškai - čia, aišku, visi tikėjosi, kad aš, be abejo, kalbu rusiškai. Tačiau, deja deja, visiškai nekalbu. Vokietė daktarė trupučiuką kalba, bet tokiu juokingu akcentu, kad pacientė nesugebėjo nieko suprasti. Tai aš pakartodavau, ką bandė ta vokietė pasakyti, bet su lietuvišku akcentu, ir tada ta rusė viską suprasdavo. Aišku, kad ir kiek bevargome, visko, ką reikėjo, pasakyti tai pacientei neįstengėme. Taigi aš pasiūliau pakviesti mano draugą, kuris šiuo metu yra gastroenterologijos skyriuje, kad pavertėjautų. Tas vertėjavimas buvo gana juokingas, nes aš verčiau draugui iš vokiečių į lietuvių, ką jis pacientei turi pasakyti, o tada verčiau iš lietuvių į vokiečių, ką pacientė atsakė. Mat mano draugas dar ne taip gerai supranta vokiškai, kad galėtų atlikti tiesioginį vertimą :). Pasijutom naudingi. 

Komiksai
Penktadienį ėjome pasivaikščioti miestan ir užsukome į geriausią Tiuringijoje komiksų parduotuvę "Comic Attack". Turbūt ne visiems aktualu, bet kam patinka, tai ten tikras komiksų rojus. Beje, radom tokių komiksų, kaip "Twilight" ir "Gossip girl", nupieštų mangos stiliumi. Gan apgailėtinai atrodė. Dar radom visokių super senų komiksų iš Asterikso ir Obelikso serijos, labai priminė vaikystę. Viskas, žinoma, vokiškai, bet į naudą kalbai pasimokinti. Taigi draugas įsigijo porą komiksų, o aš prisiėmiau glėbį nemokamų, kurie visai neblogi, mat buvo neseniai kažkokia akcija, kai komiksus dalijo nemokamai, ir dar buvo jų likę. Toje parduotuvėje, beje, yra specialūs staliukai, skirti žaisti visokiems tokiems žaidimams kaip "Magic the Gathering" ir organizuojamos net varžybos. 

Ir dar keletas nuotraukų...
Čia ligoninė iš galinės pusės. Ją supa tvenkiniai su antelėmis ir nendrėmis, jaučiu, kad pavasarį itin gražu bus, nors ir dabar orai jau kaip pavasarį ir paukšteliai aplinkui čiulba.

Čia aš su vokiškos vaikų laidos veikėjais - pele ir drambliuku
Čia praktikančių (atskiras yra vaikinams) persirengimo kambarys ir spintelės. Labai džiaugiuosi, kad turiu aiškią vietą persirengti ir pasidėti daiktams, nes praeitą vasarą kitoje Vokietijos ligoninėje negavau spintelės ir tekdavo persirenginėti daktarių kambaryje bei laukti, kol jos tą kambarį atrakins, jei ko reikia.






2014 m. vasario 8 d., šeštadienis

Kaip susirasti internatūros vietą Vokietijoje ir kaip man sekėsi pirmą savaitę Erfurte

Kodėl toks blogo pavadinimas?
Sukau galvą, kaip gudriai užvadinus šitą blogą, ir prisukau iki to, kad žodis "medialiai", reiškiantis "vidinėje pusėje" ir naudojamas medikų, pavyzdžiui, apibūdinti kokio nors dalyko anatominę lokalizaciją, savyje turi žodį "media" - iš anglų kalbos "žiniasklaida", o blogą greičiausiai galime priskirti žiniasklaidai. Tai tiek to gudrumo.

Kodėl nusprendžiau pradėti rašyti šitą blogą?
Pradėjau skaityti kursiokių blogus apie jų nuotykius atliekant praktiką Klaipėdoje, tada supratau, kad pati patiriu ne ką mažiau tų nuotykių ir galbūt apie juos būtų įdomu pasiskaityti kitiems, ypač jaunesniems medikams, galvojantiems atlikti praktiką užsienyje. Blogą rašyti seniai norėjau ir net bandžiau ne vieną kartą, bet dažniausiai ne konkrečia tema, o tiesiog apie viską iš eilės. Todėl manau, kad turėdama ganėtinai konkrečią temą - pradedančios medikės įspūdžiai praktikoje - sugebėsiu palaikyti blogą gyvą. Na, o jei ne, tai ką darysi :) 

Kaip aš susiradau šitą praktikos vietą Vokietijoje?
O gi labai paprastai - nuėjau į Google (tiesa, girdėjau, kad Vokietijoje oficialiai priėmė žodį "gūglinti" (googeln) kaip vartotiną, bet reiktų pasidomėti, ar tai tikrai tiesa) ir susiradau visokių Vokietijos ligoninių puslapius (paieškoje rašiau Krankenhaus/Klinikum ir miesto pavadinimą arba žodį PJ (praktikos metai)/Famulatur (praktika, turint omenyje jaunesnių kursų studentus). Tada tiesiog įlindus į ligoninių puslapius susirasdavau informaciją studentams, ji paprastai ir būdavo po antrašte PJ/Famulatur arba kartais Ausbildung/Weiterbildung. Ten paprastai būdavo surašyta, ką studentas gaus atlikdamas praktiką toje ligoninėje - apgyvendinimą, maistą, kiek pinigų ar automobilio stovėjimo vietą (šitą siūlė beveik visos ligoninės). O taip pat būdavo nurodytas žmogus, į kurį reikia kreiptis norint atlikti praktiką. Ten nieko nebūdavo užsiminta apie užsieniečius, informacija skirta vokiečiams, tačiau tai netrukdo parašyti emeilo ir paklausti, ar tave priimtų. Taigi sumoje parašiau gal 50 emeilų. Vokiečiai kartais labai lėtai atrašinėja į emeilus... Pasitaikė ir atrašiusių po dviejų mėnesių. Taigi geriau pradėti rašinėti kuo anksčiau. 
Teigiamai atrašiusių buvo daug, bet kai kurie, pavyzdžiui, parašydavo: galime priimti, bet pinigų neduosime. Ir panašiai. Nors tinklapyje būdavo aiškiai prašyta, kad pinigų duoda. Kadangi atsakymų sulaukiau daug, tai buvo ir iš ko pasirinkti. Remdamasi duodamomis sąlygomis bei tuo, kad didesnis miestas, išsirinkau Erfurtą. Labai gaila, bet vėliau, kai sutartys buvo pasirašytos, sulaukiau emeilo iš Bonos, kuri siūlė labai panašias sąlygas, tačiau buvo jau per vėlu. Taigi darsyk pakartosiu, kad reikia vokiečiams rašyti kuo anksčiau, mat jų atrašymo laikas varijuoja nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių, o susitarti reikia daugiau nei vieno emeilo. Aš pradėjau rašyti spalio mėnesį, bet siūlau pradėti jau vasarą po 5 kurso :)
Paskui emeilu viską susitarėm, kur kada atvykti, ką atsivežti ir taip toliau. Dokumentų jokių ypatingų nereikėjo, nebent pažymos iš daktaro bei skiepų paso, tačiau ir tų neprašė, kol pati nepaklausiau, ar nereik atsivežti. 
Žodžiu, jokios gudrybės čia nėra ir praktiką susirasti labai lengva. O universitetas labai palankiai išleidžia, tereikės atsivežti dokumentą su Vokietijos ligoninės atspaudu ir direktoriaus parašu, kad atlikau praktiką ir trumpai ką veikiau jos metu. 


Pirma savaitė Erfurte
Kadangi jau praėjo savaitė, o įspūdžių per ją susirinkau be galo daug, aprašysiu keletą įdomesnių dalykėlių. 
Pirmiausia, į praktiką reikia ateiti nuo 7h. Tai yra kankinantis dalykas, tačiau, jei nueini anksti miegoti, tai visai pusėtinai pakenčiama. Juolab, kad čia man iki ligoninės yra 10min kelionė, o Vilniuje būtų 50min! Oficialiai darbo diena baigiasi 15.30 - kaip daktarams, nors sutartyje parašyta, kad per savaitę turėtume dirbti 40 valandų, vadinasi po 8 valandas per dieną. Kas įdomiausia, gavome tokį "pypsiuką", su kuriuo turime pasižymėti atėję ir išeidami iš darbo, taigi bus matoma visa ataskaita, kiek valandų realiai išbuvom ligoninėje per savaitę. Sakau "mes", nes praktiką atlieku kartu su draugu, tačiau mes visad būsime skirtinguose skyriuose, nes jie leidžia viename skyriuje vienu metu būti tik vienam PJ'leriui (taip jie trumpina interną - PJ=Praktisches Jahr, o -ler galūnė, taigi internas yra PĖjotLERis :). 
Penktadienį atėjau į tramvajaus stotelę ir ant švieslentės degė: 3 Stau. Tai reiškia, kad 3 tramvajus, kuris man reikalingas, yra kamštyje. Bet tai dar ne viskas. Staiga stotelė PRABILO moterišku balsu, kuris dar ir nusikosėjo porą kartų (girdėjo visose miesto stotelėse buvę žmonės). Pranešė, kad įvyko eismo nelaimė ir tramvajus neatvažiuos. Ką gi. Įlipau į kitą tramvajų ir nuvažiavusi iki paskutinės stotelės, kuri sutampa su mano 3 tramvajumi ir tada pėdinau pėsčiomis. Be jokio žemėlapio, tiesiog su nuojauta. Mat palei bėgius eiti neišeina, nėra jokio tako, tai teko eiti gatvėmis ir įsivaizduoti, kad maždaug lygiagrečiai eina bėgiai. Pasisekė gan gerai, bet, aišku, pypsiuku papypsėjau tik 7.20.
Be pypsiukų dar gavome ir spintutes su rakteliais - net 2 spintutės vienam žmogui, nes vienoje laikai savo daikčiukus bei batus, rūbus persirengimui, o į kitą atkeliauja nauji rūbai. Kasdien rūbus reikia keisti. Pirmu ypu gavau 10 marškinėlių ir 10 kelnių, bet tik vieną chalatą. Kol kas naujų rūbų į spintelę neįdėjo, tai ir vaikštau su tuo pačiu chalatu, nors išpurvinau rankovę kažkuo jau... Tikiuos pavyks kažkaip susiveikti naują chalatą pirmadienį. 
Ir pagaliau medicininiai dalykai! Per pirmas 4 praktikos dienas sugebėjau patirti ir nuveikti turbūt daugiau, nei per visas studijas. 
Pirmą dieną gavau atlikti makšties ir gimdos kaklelio apčiuopą. Mane labiausiai stebino faktas, kad pacientė visiškai be problemų sutiko, kad studentė ją čiupinėtų. Matyt, todėl, kad dėl mano vienodos aprangos su gydytojais, susidaro iliuzija, kad ir aš normali gydytoja. Ir ypač kai daktaras sako: "mano kolegė jus apžiūrės". Paskui dar prisižiūrėjau visokių pacienčių, nes buvau su daktaru ambulatorijoje. O popiet buvo atliekamas Cezario pjūvis, gimė sveikas berniukas, taigi su labai geromis emocijomis baigiau darbo dieną. Ir visiškai neprailgo.
Kitą dieną praleidau ambulatorinėje operacinėje, kur dar nieko neasistavau (operacijos dauguma mažytės, tai net ir nėra ką ten labai asistuoti). Tačiau gavau darbo reguliuoti operacinės apšvietimą, nes histeroskopuojant kartais reikia išjungti šviesas. Plius padėdavau užkelti pacientės kojas ant atramų ir taip toliau. Jaučiausi bent kažką veikianti, užtat neprailgo. Be to, turėjome pacientę su dviem gimdomis (jai tik dabar tai buvo aptikta), iš kurių viena buvo su nėštumu. Gimdos pertvara yra ganėtinai dažna būklė lyginant su pilnai atskirtomis dviem gimdomis (yra du gimdos kakleliai, tačiau tik viena makštis). Daktaras, dirbantis ginekologu 20 metų, dar nebuvo matęs moters su dviem gimdomis. Taigi man ganėtinai pasisekė iškart pamatyti tokį atvejį. Dar antrąją dieną pamačiau natūralų gimdymą - jis buvo visiškai sėkmingas, moteriai net nieko nereikėjo susiūti po gimdymo. 
Trečiąją dieną asistavau dviejose operacijose. Pirmoji buvo kiaušidės tumoro šalinimas - per atvirą pjūvį. Chirurgas besiūdamas paklausė, ar esu siuvusi žaizdą/pjūvį kada nors, pasakiau, kad ne, tik ant plastiko treniravusis kažkiek (na, per tą chirurgijos-laparoskopijos atsiskaitymą, taigi realiai vos keletas valandų siuvimo ant putoplasto gabalų). O chirurgas vis tiek sako: "imk adatą ir tu susiūk poodį". WHAT??? Taigi sakiau, kad nesiuvus ever! Bet čia tik mano mintys tokios buvo, o progos praleisti neketinau, tad pasirengiau siūti, kad ir kaip neišeitų. Bet prieš tai kažkaip nesąmoningai pasitaisiau veido kaukę, mat labai į akis lindo (per aukštai užsirišau, matyt). Tada seselė-asistentė panikos kupinu balsu sušuko: "STERILUMO PAŽEIDIMAS! ATSITRAUK!" Na ką, teko atsitraukti. Žinojau, kad negalima liesti veido srities ir net kaklo srities link negalima rankų kreipti - visada vien ties krūtine/juosmeniu laikyti jas, žemiau nei juosmuo irgi negalima. Tačiau kažkaip nesąmoningai taip gavosi, taigi praradau progą susiūti poodį. Kita operacija buvo dubens dugno - vadinasi, senai moteriai nusileidusi makštis ir gimda, ir reikia jas pritvirtinti/sutvirtinti. Šičia asistuoti buvo klaikiai nepatogu fiziškai, mat turėjau įtilpti tarp chirurgo ir pacientės kojos bei tokioje pozicijoje sugebėti abiem rankomis laikyti įvairius instrumentus ir kai kuriuos iš jų su jėga. Tai daryti buvo ypač nepatogu kaire ranka, mat ji (juolab riešas) nėra itin išlavinta fiziškai. Visa tai truko apie valandą, Paskui skaudėjo kojas, nugarą ir rankas. Blogiausia, kad kojų ir nugaros pozicijos praktiškai negalima pakeisti visą valandą. 
Kitą dieną asistavau 3 operacijose, buvo jau kiek lengviau, bet fiziškai išsunkė. Tik buvo dar įdomiau, nes teko ir elektros srovę paleidinėti prideginant kraujagysles, ir siūlus nukirpinėti, ir taip toliau.

Išėjo be galo ilgas tekstas, bet gal kažkas jį įveikė. Tuos sveikinu :) Kitus kartus rašysiu trumpiau, nes turbūt bus mažiau įspūdžių. Pradžia visada įspūdingiausia. Dar pridedu kelias Erfurto nuotraukas. 
Tai tiek ;)