Operacija po operacijos

Taigi taigi. Jau prasidėjo antroji savaitė chirurgijos cikle. Dirbu Traumatologijos ir ortopedijos skyriuje, tačiau pačiame skyriuje praktiškai nebūnu, nes visą laiką leidžiu operacinėje. Jau pirmą dieną atėjusi į naująjį skyrių iškart buvau išsiųsta į operacinę - kelio sąnario keitimo operacijoms, kelioms iš eilės. Gerai, kad operacinės tvarką jau žinojau, kur kas padėta, kaip rankas plautis ir taip toliau, nes tai buvo rodę ginekologai. O traumatologai patys tai nieko neaiškina, maždaug, pats susigaudyk. 

Labiausiai mane nustebino tai, kad kai išvydau apnuogintą kelio sąnarį pirmą kartą gyvenime pajutau tą kažkokį keistą nemalonų jausmą, kuris kai kuriuos žmones ištinka matant kraują ir panašiai. Aš su tuo niekad problemų neturėjau, tačiau kažkodėl pamačiusi išpreparuotą kelio sąnarį pajutau tai. Manau todėl, kad anksčiau sąnarius ir raumenis esu mačiusi tik išpreparuotame lavone, bet ne gyvame žmoguje, ir užtat tas suvokimas, kad čia gyvas žmogus ir dar su spinaline nejautra, ramiai besišnekantis su anesteziologu, kažkaip paveikė. Bet tas jausmas tesęsi gal minutę, o dabar esu visiškai pripratusi prie tų visų vaizdelių. 

Taip atrodo kelio protezas

Kitas dalykas, išskirtinis traumatologijoje, tai itin grubių prietaisų naudojimas - pjūklai, grąžtai, plaktukai ir taip toliau. Operacijos metu be galo daug triukšmo bei reikia dėvėti apsauginius akinius, nes visur taškosi kaulų čiulpai bei byra gręžiamų kaulų gabalėliai. Žodžiu, šita chirurgija tikrai ne man. Kai matai, kaip žmogui tą kaulą kapoja, tai lyg stebuklas rodosi, kad žmogus po to dar vaikščios. Beje, anesteziologai uždeda pacientams ausines ir šie gali klausytis mėgstamos muzikos operacijos metu, mat jei klausytųsi operacijos garsų, tai nemanau, kad labai gerai jaustųsi... Iš principo įrankiai ir garsai kaip autodirbtuvėje. Plius siaubingas cemento kvapas - tokio žalsvo, specialaus kaulų cemento, kuriuo prilipinamas protezas. Tas cementas dėl kažkokios cheminės reakcijos pats skleidžia šilumą - vienas chirurgas davė pačiupinėti. O atrodo maždaug kaip žalias modilinas, iš kurio vaikystėję lipdėme visokius daikčiukus.

Teko dalyvauti ir klubo sąnario keitimo operacijose, tačiau jose ne ką temačiau, mat stovėjau iš priešingos paciento pusės - taip patogiau laikyti įrankius. Šios operacijos vienos sunkiausių fiziškai, daug jėgos rankose reikia turėti. Vienos operacijos metu pacientės kojos ėmė judėti, tai truputį nejauku pasidarė, mat niekas dar nebuvo užsiūta, tačiau, pasirodo, judesiai atsigauna anksčiau nei jutimai ir pacientei nieko neskaudėjo, taigi operacija buvo ramiai užbaigta. Tiesa, keletą sykių teko pačiai prisiūti drenus prie odos, surišti mazgus bei su tokius segtuvėliu, panašiu kaip kanceliariniėse prekėse popieriui segti, susegti odą - smagu, kai duoda kažką tokio padaryti, vis kažką išmoksti ir jautiesi kažką nuveikęs. Šefas dar davė siūlų namo parsinešti, kad pasitreniruočiau mazgus rišti. 

Taip atrodo klubo sąnario protezas rentgenogramoje

Man patinka, kad traumatologai operuodami dedasi dvejas pirštines - pirmiausiai tokias žalias, tada ant viršaus baltas. O patinka man tai dėl kelių priežasčių - pirmiausia, tos žaliosios labai lengvai užsimauna, visad visais pirštais pataikau, o antra - jei netyčiomis pažeidei sterilumą, gali atsitraukti nuo stalo, nusiimti tik viršutines pirštines ir tiesiog tau užmauna naujas baltas pirštines, vietoj to, kad varytų iš naujo plautis rankas ir taip toliau. Praėjusią savaitę kartą pažeidžiau sterilumą, mat vyko mikrochirurginė slankstelių operacija, kur žiūrima per mikroskopą, ir jo dalelė ties akimis yra nesterili. Taigi reguliuodamasi mikroskopo fokusą netyčia prisiliečiau prie tos nesterilios dalies. 

Va taip atrodo tos dvigubos chirurgiškos pirštinės,
čia antrąją dar tik mauna.

Vienas chirurgas sykį, kai buvau skyriuje, pasakė, kad turi kažkokią įdomią pacientę, kurią nori parodyti rezidentams, o kartu pasikvietė eiti ir mane. Tada liepė kiekvienam po vieną įeiti pas pacientę, ją apklausti, apžiūrėti ir tada išėjus reikės savo diagnozės variantus pasakyti. Man buvo nemenko streselio, mat traumatologiją mokiausi labai seniai ir beveik jokių tikslių diagnozių nepamenu. Visgi apytikriai mano įtarimai pasitvirtino. Moteris krisdama nuo laiptų buvo nusiplėšusi visą keturgalvį šlaunies raumenį. 

Kas man labiausiai nepatinka pas traumatologus, kad jie labai "mėgsta" dirbti viršvalandžius. Pavyzdžiui, trečiadienį viena operacija prasidėjo tada, kai realiai jau buvo baigęsis mano darbo laikas. Namo grįžau tik pusę šešių vakaro! Lyg ir niekas nelaiko toje operacijoje, gali sakyti "ate" ir išeiti, bet kažkaip tavo pavardė užrašyta, kad asistuoji, tai ir dalyvauji... Bet ketvirtadienį aš tiesiog atėjus laikui išėjau namo, nors ir buvau užrašyta asistuoti dar vienoje operacijoje, mat jau buvo pusė keturių (oficialius darbo pabaigos laikas), o pacientas dar net nebuvo atvežtas į operacinę. 

O pabaigai - vokiškas šnicelis Erfurto šnicelių restorane, kuriame lankėmės kartu su vietinėmis kolegėmis medicinos studentėmis :)

Indiškos apyrankės, DDR ir streikas

Paskutiniąją savaitę vidaus ligų skyriuje likau viena praktikantė, taigi bendrai paėmus per visą savaitę paėmiau kraujo daugiau nei šimtą kartų bei įdėjau daugiau nei dvidešimt fleksiūlių (venos kateterių). Įgyta patirtis tikrai darė savo, nes su kiekviena diena vis greičiau sugebėdavau paimti tą kraują, nors porą dienų buvo tiek daug, kad nuo 7h iki 12h vien ėmiau kraują ir dėjau fleksiūles, daugiau nieko.

Labiausiai šią savaitę įstrigo viena maždaug trisdešimties metų amžiaus pacientė iš Indijos, kuri nešneka niekaip kitaip - tik indiškai. Ji elgėsi lyg mažas vaikas ir kai ateidavau imti kraujo kaskart kvailai šypsodamasi slėpdavo ranką ir indiškai burbėdavo, kad nebeduos kraujo ar kažką panašaus. Šalia būdavo jos vyras, kuris man išversdavo šį tą, ką ji sako; jis, beje, pusę dienos kartu su ja gulėdavo jos ligoninės lovoje, o visa palata buvo tiek įsigėrusi kažkokių keistų indiškų kvapų, kad einant pro ją koridoriumi jautėsi, net kai durys buvo uždarytos. Galiausiai paskutinę dieną jos nesąmonės visiškai užkniso ir paprašiau jos vyro, kad išverstų jai, kad man atsibodo jos žaidimai ir kad ji ne mažas vaikas ir, kad jei ne aš, tai vis tiek kažkas ateis to kraujo paimti. Ji jau buvo ėmusi užknisti ir palatos kaimynę, nes iš šono klausytis, kaip visiems tenka su ja cackintis, kad duotų kraujo ar panašiai, irgi turėtų užknisti. Dar vienas dalykas - ant abiejų rankų nuo riešų iki alkūnių ji dėvi tokias indiškas apyrankes ir jų nė už ką negali nusiimti (kodėl - nepaaiškino, spėju tiesiog iš vaikiško užsispyrimo, nes pačios apyrankės neatrodo kažkaip ypatingai, plastmasinės, bet apdirbtos taip, kad atrodytų metalinės). Vadinasi, praktiškai nėra iš kur imti kraujo. O dar jai teko ir fleksiūlę dėti. Žodžiu, košmarėlis. Paskui daktarai pasakojo, kaip teko su ja kovoti, kad nusiimtų tas apyrankes, kol bus atliekama kompiuterinė tomografija. 

Vieną dieną į mūsų skyrių atėjo kraujagyslių chirurgas, kuris, perskaitęs mano vardo kortelę, iškart atpažino, kad esu iš Lietuvos. Paaiškėjo, jog jis yra pusę metų praleidęs Vilniuje, Antakalnio ligoninėje, kur dirbo drauge su vienu geriausių Lietuvos kraujagyslių chirurgų. Aišku, tai buvo DDR (Vokietijos demokratinės respublikos), t.y. sovietiniais laikais. Būtent tais laikais Lietuvoje lankėsi gal pusė pacientų, kurie domėjosi, iš kur esu kilusi, ir net ne visi buvo būtent Vilniuje - buvo minėti šie miestai: Alytus, Kapsukas (Marijampolė), Gargždai, Klaipėda, Kaunas. Matyt, taip susiklostė todėl, kad Erfurtas ir Vilnius yra miestai - draugai ir tarp jų vykdavo nemažai visokių mainų projektų. Ir mano pačios tėtis viename tokiame projekte su Erfurtu dalyvavo, kai buvo šešiolikos.

Mano tėtis (su akiniais) Vokietijoje 1973m.

Trečiadienį ryte atėjome į tramvajaus stotelę ir radome bešviečiantį ženklą, kad dėl streiko niekas nevažiuoja - nei tramvajai, nei autobusai. Ką gi, smagios naujienos iš pat ryto - teko eiti pėsčiomis iki pat ligoninės. Tramvajumi iki jos važiuojama apie penkiolika minučių, o eiti prireikė net valandos... Aišku, labai pavėlavome, tačiau niekas nepyko, mat visi jau žinojo apie tą streiką. Taigi ir Vokietijoje vairuotojai nepatenkinti savo atlyginimais, nors patys transporto bilietai be proto brangūs. Tarkime, vienkartinis talonėlis čia kainuoja 1,90 euro, net jei važiuoji vieną stotelę, o už mėnesinį bilietą mes mokame 54 eurus - studentams nuolaidų nėra. Ir kontrolė, beje, tikrina ganėtinai reguliariai! Bauda už važiavimą be bilieto - 40 eurų. 

Šiek tiek apie vokiškos ligoninės skyrius bei echoskopijas

Pirmosios echoskopijos

Šią savaitę teko netikėtai daug pasinaudoti ultragarso aparatu. Anksčiau man nėra tekę juo naudotis, tik stebėti iš šalies, o vokiečių studentai jau iki penkto kurso būna praėję specialius ultragarso kursus ir moka visai neblogai echoskopuoti. Čia vėl pajutau lietuviškų medicinos studijų minusą.
Taigi antradienį vyko ultragarso "kursai", tačiau tai tebuvo dviejų valandų įvadėlis į echoskopavimą. Konkrečiai - pilvo organų bei skydliaukės. Iš pradžių visi iš eilės paechoskopavome kolegę praktikantę, o paskui ir keletą pacientų. Į šitus kursus atėjo kaip niekada daug praktikantų, nors jie skirti tik PJleriams, t.y. internams - 6 kurso studentams, atliekantiems praktiką. Bet drauge prisijungė ir vadinamieji famulantai - tai jaunesnių kursų studentai, atliekantys praktiką. Vienas toks, kaip jau minėjau praėjusiame įraše, praėjusias dvi savaites kartu su manimi atliko praktiką ketvirtajame žaliame skyriuje - taip taip, čia skyriai suskirstyti spalvomis bei skaičiais. Skaičius rodo tiesiog aukštą, o spalva - sienos spalvą... :) Kadangi ligoninė pastatyta iš tokių keturių korpusų, kiekvieno jų sienos iš vidaus nudažytos skirtingomis spalvomis - raudona, mėlyna, žalia ir geltona. Ginekologijos ir akušerijos skyrius buvo 3 Rot (3 raudonas), o dabartinis gastroenterologijos - 4 Grün (4 žalias).

Bet kol kas toliau apie ultragarsą. Taigi echoskopuojant yra naudojamas toks vandens pagrindu padarytas gelis, kuris turi būti tarp daviklio bei žmogaus kūno. Pirmąkart echoskopuojant man tas daviklis nuolat slysdavo į šoną, mat žiūrėjau visad į ekraną, o ne į savo ranką ir kaip laikau daviklį, todėl nejučia ranka praslysdavo šonan, o aš vis galvodavau, ko vaizdas taip pablogėjo. Taigi vienas iš pirmų dalykų, kurio pasimokiau, tai tvirčiau laikyti ir stipriau įremti į odą daviklį.
Nors kursuose daugiau labai kažko ir neišmokau, bet netikėtai ketvirtadienį vėl gavau progą paechoskopuoti - o gi savo kolegą famulantą. Mat mums viena gydytoja parodė kaip echoskopuojamas vienas pacientas, o tada sako "likite dar čia ir vienas kitą paechoskopuokit". Kadangi aš visiškai nepatyrusi echoskopuotoja, tai kolega maloniai sutiko pabūti bandomuoju triušiu, o gydytoja man smulkiai paaiškino kaip žiūrėti kurį organą ir kas kur matosi. Sunkiausiai sekėsi gražiai atvaizduoti inkstus bei tulžies pūslę, bet pavyko. Dar tikrai nesijaučiu galinti ką nors diagnozuoti ar paneigti diagnozę ultragarsu, tačiau bent jau kaip reikiant palaikiau rankose tą daviklį ir bent žinočiau nuo ko pradėti, jei kas netikėtai lieptų paechoskopuoti :)

Šiek tiek apie vokišką ligoninės skyrių

Tęsiant temą apie skyrius norėčiau paminėti dar keletą įdomesnių detalių. Pavyzdžiui, kiekviename skyriuje stovi po vandens aparatą. Tai yra ne tie apversti dideli vandens buteliai, kaip būna Lietuvos biuruose, tačiau toks didelis aparatas, kuris pats gazuoja vandenį. Iš principo panašus kaip tie tarybiniai mineralinio aparatai, prie kurių būdavo viena stiklinė - daugkartinio naudojimo. Toks buvo rodytas per Šuriko nuotykius, kai tas išėjęs iš egzamino išgėrė tokią stiklinę, jei gerai pamenu. Dar man yra tekę tokį išmėginti Operos teatre, kai su drauge būdamos maždaug vienuolikos metų landžiodavome po tarnybines Operos teatro patalpas - mat jos mama dirbo teatre ir mudvi galėdavome eiti į visus spektaklius bei, aišku, vaikštinėti po tarnybines patalpas, kur dažniausiai susitikdavome ir artistus pertraukos metu. Bet gana apie tarybinį mineralinio aparatą. Šitas aparatas daug geresnis ir stiklinės, aišku, vienkartinės. Tas vanduo skirtas tiek daktarams, tiek pacientams ir jo niekad nepritrūksta :)

Taip pat skyriuje yra dvi virtuvėlės - viena pacientų, kita darbuotojų. Taigi pacientai gali kada nori pasidaryti kavos ar arbatos arba gauti ko užkąsti, bet čia jau reikia atsiklausti seselės, ar jiems išvis galima užkandžiauti pagal jų ligoninės dietos režimą.
Kas rytą apie 11h visi daktarai eina į savo virtuvėlę ir ten pusryčiauja - tai trunka kartais net kokią valandą. Man patinka šis laikas, nes kraujas dažniausiai jau būna paimtas, kateteriai įstatyti - žodžiu, sunkiausi darbai nudirbti, taigi galima ramiai pasimėgauti arbata bei sumuštinuku. Kad gaučiau bandelę, ryte turiu užsirašyti į tokį sąrašiuką, kokios bandelės noriu, ir seselės atneša visiems jų bandeles į virtuvę. Visa tai nemokamai. Visokie ingredientai dėti ant sumuštinių irgi nemokamai - nežinau, ar tai oficialu, ar tai tiesiog kas lieka nuo pacientų, kuriems negalima valgyti. Pavyzdžiui, penktadienį ant stalo buvo daug bananų ir gydytojas pajuokavo, kad čia dėl to, kad kelios viduriuojančios pacientės šiuo metu negali valgyti, tai mums liko. O gal ir nejuokavo :) 

Dar skyriuje labai gerai funkcionuoja lempučių sistema, t.y. kai daktaras ar seselė įeina į kurią nors palatą ar kabinetą, viduj paspaudžia tokį mygtuką ir kambario išorėje užsidega lempelė: raudona - gydytojas, žalia - seselė. Taip kolegos visad gali surasti vieni kitus, vietoj to, kad tikrintų visas palatas iš eilės. Žinau, kad yra ir Santariškėse kažkas panašaus, bet nepastebėjau, kad būtų efektyviai naudojama. 

Ledai ir kuprinės

Kovo 11-osios proga buvome susitikę su keliomis lietuvaitėmis, gyvenančiomis Erfurte. Dalis atvyko tik dabar, vienam semestrui su Erasmus programa, o dalis studijuoja čia nuolat. Smagiai pasėdėjome ledainėje, prie kurios savaitgaliais būna kilometrinės eilės, nes vokiečiai masiškai valgo ledus ir BŪTINAI juos valgo lauke. Taigi jei sekmadienį nori kur nors prisėsti ant suolelio ar pievelės, beveik neįmanoma rasti vietos, mat visi sėdi su savo ledais. Lietuvaitė čia gyvenanti ilgėliau sakė, kad net ir žiemą galima pamatyti vokiečių, valgančių ledus lauke, nesvarbu kaip šalta. Vakar ir mes tų ledų paragavome - tikrai puikūs ir net pigesni nei lietuviški "Soprano". 

Dar vienas įdomus dalykas, kurį pastebėjome, yra tas, kad vokiečiai į darbą ateina su milžiniškomis kuprinėmis. Tokiomis kelioninėmis, su visokiais diržiukais ir kišenėlėmis, ir dažniausiai ryškių spalvų. Nežinau, ko jie ten prisigrūda, bet atrodo lyg į žygį išsirengę. Nesakau, kad taip daro visi, bet tikrai didesnioji dalis. Mes dar nesugalvojome, ką gi tiek ten neštis darban, kai darbo drabužiai yra spintelėje ligoninėje. Na, gal kada nors tą paslaptį atskleisime :)

Erfurte jau pavasaris, medžiai pražydo

Čia mano vaikystės svajonių žaislo skulptūra - tigrinė antis iš Janosch knygelės "Panama labai graži"

Penktadienį buvo kažkokia dirižablių fiesta, nes ne vienas skraidė virš senamiesčio

Gaivinimo kursai, kateteriai ir radiacija

Pirmoji kovo savaitė prabėgo labai greitai. Matyt, todėl, kad pirmas tris savaitės dienas dirbau tik iki 13 valandos - mat kasdien vyko koks nors seminaras ar kursai. Pirmadienį buvo reanimacijos (gaivinimo) kursai, kuriems buvo naudojamos ekstra modernios "lėlės", valdomos per nuotolį su planšete. Planšetėje rodoma, ar pakankamai stiprūs tavo įspaudimai atliekant širdies masažą, kiek tiksliai įspaudi, kiek oro priputi Ambu maišu ir taip toliau. Taip pat išmėginome ir vokiškai šnekantį elektrinį defibriliatorių. Truputį keblu būtų, jei nesuprastum, ar tas sako, kad reikia defibriliuoti, ar ne.

(Trumpas žmogiškas paaiškinimas nemedikams: defibriliavimas, tai tas toks nukratymas elektra, kur "Ligoninės priimamajame" be galo dažnai naudojamas buvo, jis reikalingas širdies ritmui atstatyti, o Ambu maišas, tai toks maišas su kauke, kuri priglaudžiama prie gaivinamojo nosies ir burnos ir tą maišą spaudinėjant žmogui įpučiamas oras).

Antradienį buvo chirurgijos - iš principo, siuvimo ir mazgų rišimo - kursai. Mazgus mokino rišti šiek tiek kitaip nei Lietuvoje, bet čia, manau, daug kas priklauso ir nuo to, kaip mėgsta rišti tas mokinantysis chirurgas. Šitas dar labai pabrėžė, kad įnstrumentus reikia laikyti itin elegantiškai, vos ne taip, kaip Britanijos aukštuomenės damos laiko porcelianinius arbatos puodelius. Na, šito palyginimo jis nesakė, bet piršteliai maždaug taip elegantiškai turi būti sudėti ant pinceto bei spaustuko, kuriuo laikai adatėlę (abejoju dėl jo pavadinimo lietuviškai, turbūt adatkotis). Šiuose kursuose nieko labai modernaus nebuvo, siuvome ant paprasčiausių rankšluosčių, juos sudėję tokiomis raukšlėmis, kad būtų it žaizdų kraštai. 

Trečiadienį tas pats chirurgas vedė seminarą apie torakalinę (krūtinės) chirurgiją. Buvo ganėtinai įdomu, o man tuo pačiu ir džiugu, kad sugebėjau labai neblogai tą visą seminarą suprasti ir netgi atsakyti į vieną klausimą. Klausė, su kokia liga susijusi čiobrialiaukė (thymus) ir kaip tą ligą gydyti - vokietukai studentai variantų neturėjo, o aš kažkaip atsiminiau iš neurologijos, matyt, todėl, kad griežta dėstytoja tas pratybas buvo vedusi ir užtat gerai pasimokiusi buvau. Atsakymas: myasthenia gravis, reikia pašalinti čiobrialiaukę kartu su riebaliniu audiniu apie ją. 

Apskritai tik atėjusi į vidaus ligų ciklą pastebėjau, kad prireikia mano teorinių žinių ir kad jų šioje srityje man netrūksta, priešingai nei ginekologijoje, kur į teorinius klausimus atsakymų dažniausiai nežinodavau. Aišku, vienas iš tų klausimų buvo per atvirą operaciją, kai ginekologas paklausė "kas čia per organas?", rodydamas maždaug ten, kur turi būti gimda - ką aš ir pasakiau. Daktaras ėmė juoktis ir pasakė, kad ten auglys. Esmė, kad specialiai norėjo mane "padurninti", mat aš nežinojau, kokia operacija vyksta ir kad ten operuoja didelį kiaušidės auglį, užėmusį vidurinę pilvo dalį apačioje. Vidaus ligose dažniausiai daktarai klausia kažko tokio, kas paskaitose ir pratybose būtent būdavo pabrėžiama. Pavyzdžiui, kokią ligą įtarsime, jeigu žmogui vis kaitaliojasi viduriavimas su vidurių užkietėjimu? Storosios žarnos vėžį.

Taip atrodo tas kateteris (fleksiūlė) jau įvestas, tik pleistras
čia kur kas paprastesnis.

Kraujo ėmimas tapo kasdienybe, nes gastroenterologijos skyriuje jo imti reikia bent po 10 kartų per dieną, ir tai tik todėl, kad dabar skyriuje su manimi yra kitas praktikantas - vokietis studentas. Taigi dalinamės darbą. Man labai pasisekė, kad jis atėjo, nes kitaip niekaip nesugebėčiau paimti viso to kraujo PLIUS įvesti kateterių - realiai tas vokietis mane tą ir išmokino daryti. Daktarai laiko neturi, tai viską perleido jam, kad man parodytų ir pamokintų. Na, ir super, nes šią savaitę jau tris kartus įvedžiau sėkmingai kateterius! (Čia kalbu apie tokius plonus plastikinius vamzdelius, kurie įvedami į veną tam, kad būtų lašinama lašelinė, leidžiami vaistai, nesu įsitikinusi, kaip pavadinti juos teisingai lietuviškai, nes vokiškai jie išvis vadinasi "fleksiūlėmis" - taip tariasi). Viena iš sunkesnių dalių yra įvedus kateterį užklijuoti tokį gudrų pleistrą, sudarytą iš gal keturių skirtingų lipnių dalių. Tačiau jau spėjau įprasti. Be to, šią savaitę priėmėme gal keturis pacientus kartu su tuo vokiečiu - jų išklausinėjome visko, atlikome apžiūras, surašėme dokumentaciją. Vienai tai padaryti būtų kur kas sunkiau, o dviese labai gerai einasi, nes ir išmokstu daug, ir, jei ko nesuprantu, man paaiškina. Nudžiugino vienas pacientas, kuris sakė, kad jam visiškai neskauda, kai jam leidžiu vaistus (per kateterį), o kai kiti leidžia, tai skauda - truputį suteikė pasitikėjimo savimi, nes visad baisoka vaistus leisti, juolab kai žinau, kad žmogui gali skaudėti. 

Dar šią savaitę matėme dvi ascito (skysčio pilvo ertmėje) punkcijas (tą skystį nuleidžia į kibirą, padarę "skylę" pilvo sienoje), dvi kaulų čiulpų biopsijas iš dubens kaulų - atrodė ganėtinai klaikiai, nes į kaulą su didele jėga reikia įgrūsti tą biopsinę adatą; paskui dar patys darėme tepinėlius ant objektinių stiklelių, kurie iškeliavo į patologijos centrą. Be to, stebėjome keletą endoskopinių procedūrų, kur teko apsivilkti sunkius apsiaustus (su švinu) bei apykakles skydliaukei apsaugoti nuo rentgeno spindulių. Man dar davė tokį radiacijos matuoklį, kurį įsidėjau į kišenę po tuo apsiaustu, o pabaigoje operacijos turėjau užrašyti į specialią knygą, kas esu ir kiek radiacijos gavau. Gavau 0 :)

Vienas gražus saulėto Erfurto kampelis

Pirma diena vidaus ligų skyriuje - vienas lavonas

Paskutinė savaitė ginekologijoje

Ši savaitė buvo paskutinė ginekologijos skyriuje - ir tai nepilna, nes penktadienį jau perėjau į vidaus ligų (gastroenterologijos) skyrių. Pirmadienį ir antradienį asistavau po 3 operacijas. Kadangi jos visos panašios, pradėjau pati jausti kada ką paimti, patempti, pakelti ir taip toliau, beveik nebereikėjo nurodymų, taigi jaučiausi kur kas naudingesnė nei pirmomis dienomis. 

Dar šią savaitę kasdien ateidavo vis po kitą trečiakursį studentą, mat jiems dabar kažkokia praktikos savaitė, kai kasdien iki 12 valandos jie pabūna kokiam nors skyriuje, o po pietų turi keletą seminarų. Ir visa tai jie daro savo atostogų metu, tačiau jų atostogos yra du mėnesiai... Buvo smagu su tais studentais pašnekėti. Beje, jie labai stebina savo praktinėmis ir teorinėmis žiniomis kaip trečiakursiai. Ko tik jų gydytoja paklausia, tą žino, ką paprašo padaryti, tą moka. Taigi man gan keista, kad kai kurie vokiečiai sako, jog lietuviai medikai labai gerai paruošti, nes aš, būdama šeštakursė, jaučiausi žymiai menkiau viską išmananti negu vokiečiai trečiakursiai. 

Ketvirtadienį atėjo pacientas vyras, ko aš nesitikėjau būdama ginekologijos skyriuje. Teoriškai buvau girdėjusi, jog ir vyrams būna krūties vėžys, bet nesitikėjau praktiškai išvysti. Buvo labai akivaizdu, kad chirurgai žymiai mažiau pasistengė gražiai jį išoperuoti, nei stengiamasi operuojant moteris, mat pastarosioms randą stengiamasi palikti kuo mažesnį, lygesnį, o vyriškiui buvo atlikti kur kas didesni pjūviai, na, kosmetiškai prasčiau atrodė. 

Apskritai ginekologijos skyrius paliko labai gerą įspūdį, ypač tuo, kaip gerai sutaria kolegos vieni su kitais ir kaip draugiškai priima kiekvieną studentą į savo tarpą, net ir tą, kuris ateina vienai dienai. Jie labai linkę paaiškinti, parodyti, duoti pačiam kažką padaryti. Tik viena iš 8 gydytojų buvo kiek mažiau draugiška, na, arba ji tiesiog nemėgsta užsieniečių, nes ne itin mielai su manimi bendravo. 

Pirma diena vidaus ligose

Labai buvo gaila palikti ginekologijos skyrių, kur tvarka jau buvo aiški ir buvau įsivažiavusi į rutiną. Be to, jau buvau daug prisiklausiusi apie vidaus ligų skyrių, užtat nelabai troškau pereiti. Esmė, kad jame reikia masiškai imti kraują. Kasdien minimum 20 žmonių... O visi tokie sunkūs ligoniai, su tokiom blogom venom, kad daugeliu atveju tenka panaudoti bent tris adatėles, kad pasisektų nors kiek kraujo išgauti. Na, bet aš žinojau, kad taip bus, tai iš pat ryto nuo to ir pradėjau - pirmiems dviems pacientams sėkmingai paėmiau kraujo, bet tada pakliuvo sena močiutė su labai siauromis venomis plius labai aikčiojanti. Man labai sunku normaliai susikaupti, kai žmogus teigia, kad jam skauda, ir aikčioja, taip nesinori kažkam kelti skausmo. Nors kita bobutė sakė, kad net nepastebėjo, kad jau įdūriau. Na, bet tuo dūriu aš ir kraujo nepaėmiau, tad naudos jokios. 

Taip atrodo paruošti kraujo ėmimui mėgintuvėliai. Vienas puodelis - vienas
pacientas, taigi iš vieno žmogaus paimami mažiausiai du mėgintuvėliai.
Čia labai nedaug jų, paprastai būna trigubai daugiau. Man atrodo,
tiems pacientams, kurie ilgai guli skyriuje, nuo tiek kraujo ėmimo gali ir
 anemija išsivystyti...

Daktarai vidaus ligų skyriuje kur kas labiau įsitempę ir dėl to mažiau draugiški lyginant su ginekologais, nes tiesiog turi tiek reikalų, kad neturi kada su studentais cackintis. Man pasisekė truputį išsisukti nuo kraujo ėmimų, nes nuėjau su viena iš gydytojų vizituoti ligonių. Keletas ligonių tokie sunkūs, jog net nekalba, tik giliai alsuoja, dauguma labai seni. Žiaurus skirtumas po ginekologijos skyriaus ir tokia liūdnoka atmosfera. 

Per vieną mano buvimo skyriuje dieną dukart suskambo sirena, reiškianti, kad kažkas ūmaus vyksta kažkurioje palatoje. Pirmą kartą viena gydytoja super greitai surado spintoje vaistą, švirkštą bei vandenį skiedimui ir per mažiau nei 30s pasidarė to vaisto tirpalą bei nulėkė palaton. Paskui tik paklausiau, kame reikalas, sakė, kad vienai pacientei prasidėjo febriliniai traukuliai ir reikėjo greitai suleisti diazepamo. Antrą sykį sirena suskambo mums pusryčiaujant. Du daktarai taip staiga pašoko iš vietos ir išlėkė, kad aš net nespėjau sureaguoti. O mano draugas visą mėnesį prabuvęs šitame skyriuje nėsyk tokios sirenos negirdėjo, taigi visiškas atsitiktinumas, kad man taip pirmą dieną nutiko. 

Toliau valgant pusryčius atėjo viena seselė ir pasakė, kad vienas pacientas mirė. Tai buvo senukas, kurį dar prieš valandą vizitavome ir kuris garsiai alsavo, bet buvo iš esmės nesąmoningas, o jo palatos kaimynas buvo laikinai paguldytas vonios kambaryje, nes negalėjo išbūti prie merdėjančio senuko. Taigi kartu su daktare nuėjome patikrinti, ar žmogus tikrai miręs - tikrai buvo miręs... Po dviejų valandų reikėjo antrąsyk patikrinti ir užfiksuoti tikruosius mirties požymius kaip lavondėmės, sąstingis ir panašiai, bet gydytoja tai padarė be manęs, nes buvau išėjusi pietauti. 

Skirtumas nuo ginekologijos skyriaus didėjo su kiekviena minute, mat viena daktarė iš ginekologijos buvo sakiusi, kad per jos gyvenimą jai nėra miręs nei vienas pacientas. O čia net yra atskira lentynėlė, kur sukrauti mirties pažymėjimai. 

Surinktas kraujas. Vienas pacientas sakė, kad vadina
daktarus vampyrais, nes jie vis ima ir ima kraują.
O net keletas pacientų sakė: "Kiek galima, man greit neliks kraujo".
Žodžiu, tas dažnas kraujo ėmimas erzina tiek
daktarus, tiek pacientus. Bet gi reikia iš kažkur gauti
tyrimų rezultatus! :)

Paskui kita daktarė man pasakė nueiti suleisti vaistų trims pacientams (ne su adata, bet per jau įstatytą kateterį). Pasakiau, kad nesu to dariusi, bet jinai sakė, kad tai labai lengva ir tikrai man gausis, tad nesiteikė parodyti. Gerai, kad draugas man buvo trumpai parodęs, kaip funkcionuoja visa ta kateterio sistema (parsinešėme namo keletą pasitreniravimui), taigi nuėjau ir suleidau tuos vaistus. Esmė, kad pirmiausiai reikia atkimšti kateterį, tada įdėti ten šviršktą ir suleidus vaistus vėl užkimšti kateterį, bet jau nauju švariu kamšteliu. Viską susidėjau, susiruošiau, suleidau vaistus, užkimšau vėl kateterį, o išėjus į koridorių supratau, kad užkimšau tai senuoju kamšteliu. Šakės, kaip lengva kažką pamiršti... Gerai, kad čia nebuvo kažkas esminio ir turbūt (tikėkimės) jokios įtakos pacientui neturės. 

Po pietų daktarė man davė surinkti anamnezę bei apžiūrėti pacientą, kuris neturėjo ką veikti, mat laukė tik savo epikrizės (išrašymo laiško) ir turėjo greitu metu keliauti namo. Jis mielai sutiko mokomaisiais tikslais būti apžiūrėtas. Šįsyk sekėsi kur kas geriau negu kalbantis su sena moterimi ginekologijos skyriuje, nes vyriškis buvo jaunas ir aiškiai trumpai atsakinėjo į klausimus. Be to, buvo ganėtinai sveikas, tad ir išklausant širdį ar plaučius nieko ypatingo nebuvo girdėti. Streso vis tiek buvo nemažai, nes nesitikėjau jau pirmą dieną daryti tokių dalykų. Iš daktarės supratau, kad pirmadienį man jau duos naują pacientą, apie kurį turėsiu užpildyti tikrą dokumentaciją, ne tik sau mokomaisiais tikslais. 

Kas mane labiausiai stebina, kad Vokietijoje gydytojai pusę savo darbo laiko daro tai, kas Lietuvoje yra seselių darbas - stato lašelines, ima kraują, leidžia vaistus... Seselės čia (vidaus ligų skyriuje) šito išvis nedaro. Ginekologijos skyriuje kai ką iš šių dalykų seselės darė, o vienas daktaras iš Čekijos yra išvis pasakęs, kad kraujo jis neima - na, ir neima, ir nieko neatsitinka, atsiranda kas paima. Mat Čekijoje, kaip ir Lietuvoje, kraują ima seselės ir, matyt, tas daktaras iš principo nenori imti kraujo pats plius nesijaučia tai mokantis geriau nei seselės. Vokietijoje yra taip - jei seselė nesugebėjo paimti kraujo, yra kviečiamas daktaras, atseit, kaip labiau kompetetingas paimti kraują iš venos, kas, mano nuomone, yra grynas mechaninis veiksmas, nereikalaujantis jokių didelių žinių ar šešių metų medicinos studijų. 

Kad ir kiek bebūčiau Vokietijos ligoninėje, man neatrodo logiška, kad gydytojai vietoj to, kad priimtų daugiau pacientų ar neverstų jų taip ilgai laukti eilėse, gaišta laiką statydami lašelines.