2014 m. kovo 31 d., pirmadienis

Operacija po operacijos

Taigi taigi. Jau prasidėjo antroji savaitė chirurgijos cikle. Dirbu Traumatologijos ir ortopedijos skyriuje, tačiau pačiame skyriuje praktiškai nebūnu, nes visą laiką leidžiu operacinėje. Jau pirmą dieną atėjusi į naująjį skyrių iškart buvau išsiųsta į operacinę - kelio sąnario keitimo operacijoms, kelioms iš eilės. Gerai, kad operacinės tvarką jau žinojau, kur kas padėta, kaip rankas plautis ir taip toliau, nes tai buvo rodę ginekologai. O traumatologai patys tai nieko neaiškina, maždaug, pats susigaudyk. 

Labiausiai mane nustebino tai, kad kai išvydau apnuogintą kelio sąnarį pirmą kartą gyvenime pajutau tą kažkokį keistą nemalonų jausmą, kuris kai kuriuos žmones ištinka matant kraują ir panašiai. Aš su tuo niekad problemų neturėjau, tačiau kažkodėl pamačiusi išpreparuotą kelio sąnarį pajutau tai. Manau todėl, kad anksčiau sąnarius ir raumenis esu mačiusi tik išpreparuotame lavone, bet ne gyvame žmoguje, ir užtat tas suvokimas, kad čia gyvas žmogus ir dar su spinaline nejautra, ramiai besišnekantis su anesteziologu, kažkaip paveikė. Bet tas jausmas tesęsi gal minutę, o dabar esu visiškai pripratusi prie tų visų vaizdelių. 
Taip atrodo kelio protezas

Kitas dalykas, išskirtinis traumatologijoje, tai itin grubių prietaisų naudojimas - pjūklai, grąžtai, plaktukai ir taip toliau. Operacijos metu be galo daug triukšmo bei reikia dėvėti apsauginius akinius, nes visur taškosi kaulų čiulpai bei byra gręžiamų kaulų gabalėliai. Žodžiu, šita chirurgija tikrai ne man. Kai matai, kaip žmogui tą kaulą kapoja, tai lyg stebuklas rodosi, kad žmogus po to dar vaikščios. Beje, anesteziologai uždeda pacientams ausines ir šie gali klausytis mėgstamos muzikos operacijos metu, mat jei klausytųsi operacijos garsų, tai nemanau, kad labai gerai jaustųsi... Iš principo įrankiai ir garsai kaip autodirbtuvėje. Plius siaubingas cemento kvapas - tokio žalsvo, specialaus kaulų cemento, kuriuo prilipinamas protezas. Tas cementas dėl kažkokios cheminės reakcijos pats skleidžia šilumą - vienas chirurgas davė pačiupinėti. O atrodo maždaug kaip žalias modilinas, iš kurio vaikystėję lipdėme visokius daikčiukus.
Teko dalyvauti ir klubo sąnario keitimo operacijose, tačiau jose ne ką temačiau, mat stovėjau iš priešingos paciento pusės - taip patogiau laikyti įrankius. Šios operacijos vienos sunkiausių fiziškai, daug jėgos rankose reikia turėti. Vienos operacijos metu pacientės kojos ėmė judėti, tai truputį nejauku pasidarė, mat niekas dar nebuvo užsiūta, tačiau, pasirodo, judesiai atsigauna anksčiau nei jutimai ir pacientei nieko neskaudėjo, taigi operacija buvo ramiai užbaigta. Tiesa, keletą sykių teko pačiai prisiūti drenus prie odos, surišti mazgus bei su tokius segtuvėliu, panašiu kaip kanceliariniėse prekėse popieriui segti, susegti odą - smagu, kai duoda kažką tokio padaryti, vis kažką išmoksti ir jautiesi kažką nuveikęs. Šefas dar davė siūlų namo parsinešti, kad pasitreniruočiau mazgus rišti. 
Taip atrodo klubo sąnario protezas rentgenogramoje

Man patinka, kad traumatologai operuodami dedasi dvejas pirštines - pirmiausiai tokias žalias, tada ant viršaus baltas. O patinka man tai dėl kelių priežasčių - pirmiausia, tos žaliosios labai lengvai užsimauna, visad visais pirštais pataikau, o antra - jei netyčiomis pažeidei sterilumą, gali atsitraukti nuo stalo, nusiimti tik viršutines pirštines ir tiesiog tau užmauna naujas baltas pirštines, vietoj to, kad varytų iš naujo plautis rankas ir taip toliau. Praėjusią savaitę kartą pažeidžiau sterilumą, mat vyko mikrochirurginė slankstelių operacija, kur žiūrima per mikroskopą, ir jo dalelė ties akimis yra nesterili. Taigi reguliuodamasi mikroskopo fokusą netyčia prisiliečiau prie tos nesterilios dalies. 
Va taip atrodo tos dvigubos chirurgiškos pirštinės,
čia antrąją dar tik mauna.

Vienas chirurgas sykį, kai buvau skyriuje, pasakė, kad turi kažkokią įdomią pacientę, kurią nori parodyti rezidentams, o kartu pasikvietė eiti ir mane. Tada liepė kiekvienam po vieną įeiti pas pacientę, ją apklausti, apžiūrėti ir tada išėjus reikės savo diagnozės variantus pasakyti. Man buvo nemenko streselio, mat traumatologiją mokiausi labai seniai ir beveik jokių tikslių diagnozių nepamenu. Visgi apytikriai mano įtarimai pasitvirtino. Moteris krisdama nuo laiptų buvo nusiplėšusi visą keturgalvį šlaunies raumenį. 

Kas man labiausiai nepatinka pas traumatologus, kad jie labai "mėgsta" dirbti viršvalandžius. Pavyzdžiui, trečiadienį viena operacija prasidėjo tada, kai realiai jau buvo baigęsis mano darbo laikas. Namo grįžau tik pusę šešių vakaro! Lyg ir niekas nelaiko toje operacijoje, gali sakyti "ate" ir išeiti, bet kažkaip tavo pavardė užrašyta, kad asistuoji, tai ir dalyvauji... Bet ketvirtadienį aš tiesiog atėjus laikui išėjau namo, nors ir buvau užrašyta asistuoti dar vienoje operacijoje, mat jau buvo pusė keturių (oficialius darbo pabaigos laikas), o pacientas dar net nebuvo atvežtas į operacinę. 

O pabaigai - vokiškas šnicelis Erfurto šnicelių restorane, kuriame lankėmės kartu su vietinėmis kolegėmis medicinos studentėmis :)


8 komentarai:

  1. labas, į kokią rezidentūrą įstojai? :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Būsiu vidaus ligose, paskui galėsiu rinktis specializaciją :) turbūt dar bus blogo įrašų apie naujus įspūdžius

      Panaikinti
  2. koks jausmas apima pagalvojus apie antrą kursą, biochemiją, anatomiją, histologiją? :) aš dabar antram kurse ir visko tiek daug, ir viskas taip toli atrodo...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Toks jausmas, kad didžiosios dalies antro kurso metų net nepamenu - buvo taip sunku, kad smegenys užsiblokavo :) tikrai sunkiausias man kursas buvo... tiesiog fiziškai sunku spėt ir daugybę kartų mąstai, kad gal geriau viską mesti nei kankintis. Bet paskui pasimiršta kažkaip ir galiausiai nuo kokio 4 kurso laikas labai greit prabėga. Net sunku patikėti, kad jau baigta.

      Panaikinti
  3. aišku :) o kokiu lygiu tu moki vokiečių kalbą? ar užtektų internatūrai, rezidentūrai B2 lygio?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. B2 moku. Bet nuo sausio rezidentūrai reikės C1 jau. Užtat internatūrai tai jokio lygio nereikia daugeliui ligoninių, gali kad ir angliškai ten šnekėt, tik tada, aišku, nebus naudos, jei nori paskui Vokietijoj vis tiek darbintis. Žodžiu, reikia išmokti kalbą, pačiam į naudą :)

      Panaikinti
  4. O kiek laiko reikia mokytis, kad gautum B2 lygį? ar reikia eiti į grynai medicininės vokiečių kalbos kursus, ar į bendrus? :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bendri kursai, ne medicininiai :) Laiko tiek, kiek tu asmeniškai sugebi išmokti. Turbūt įmanoma ir super greitai išmokti, jei ištisai mokaisi :D Aš tai mokykloje pirmakalbė buvau vokiečių, tai aš jau buvau tas B2 lygis, tik reikėjo išlaikyti Goethe's egzaminą ir tiek. Pažįstu medikų, kurie pradėjo mokytis 4 kurse, o po 6 kurso išvažiavo jau dirbti į Vokietiją, vadinasi, įmanoma per porą metų išmokti.

      Panaikinti