Priėmimo skyriaus ypatumai

Sveiki!

Šiuo metu eina mano trečioji savaitė priėmimo skyriuje, mat praėjusią savaitę turėjau atostogų. Deja, tas faktas, kad per Kalėdas atostogavau savaime reiškia, kad per Naujuosius dirbsiu. Aš, su savo trijų savaičių patirtimi priėmime, gavau rytinius budėjimus pirmą, antrą ir trečią sausio. Tai reiškia, kad visiškai viena priėmimo skyriuje būsiu apie septynias valandas kasdien. Viena valanda persiklos su kolega. Sakydama visiškai viena turiu omenyje viena, atsakinga už vidaus ligų bei neurologinius pacientus. Dar priėmime visada yra ir vienas chirurgijos rezidentas. 

Beje, jums nepasirodė. Iki ateidama į priėmimo skyrių aš nežinojau, kad mano ligoninėje internistai (vidaus ligų rezidentai) priima ne tik internistinius, bet ir visus neurologinius pacientus. Mat šioje ligoninėje nėra pakankamai neurologų etatų, kad vienas kuris galėtų visą laiką sėdėti priėmime. Taigi mes tiesiog jiems paskambiname gavę neurologinį pacientą ir pranešame, kad reikia konsultacijos, bet anamnezę, pirmąją apžiūrą atliekame patys. Ir tik paskui nusprendžiama, ar pacientas liks internistiniame skyriuje, ar bus perimtas neurologų. 

Apytikrė mano "primesta" statistika: per šias tris savaites iš visų mano priimtų pacientų apie 70% buvo neurologiniai. Daugiausiai tranzitorinės išeminės atakos (TIA), insultai, migrenos priepuoliai, veidinio nervo parezė, taip pat ir pora virusinių meningitų. Šitas aspektas mane, kaip ir kitus mano kolegas, labai nervina. Nes jeigu vienas neurologas pastoviai būtų priėmimo skyriuje, mums tikrai daugiau nei pusė darbo krūvio nuo pečių nukristų. Beje, mūsų ligoninė vienintelė išvis turi neurologijos skyrių per du rajonus (sumoje čia gyvena apie 400 000 gyventojų). Siaubelis. Tiesa, neurologai dar reikalauja, kad mes, internistai, patys darytume lumbalines punkcijas, kurių jie nori kone kiekvienam pacientui. Gal ir įdomu, tačiau iš tiesų neįeitų į mano darbo spektrą, be to, kai priėmime milijonai naujų pacientų, visiškai nesinori gaišti laiko punkcijoms, kad ir įdomu ir naudinga būtų. Skyriuje - taip, bet priėmime yra tiek daug darbų ir tiek mažai laiko, kad susidomėjimas punkcijų mokinimusi dingsta. Bent man. (Beje, vakar mano pacientams teko atlikti vieną lumbalinę ir vieną pleuros punkciją...).

Pats darbas priėmime man primena konvejerį. Priimi vieną pacientą, užpildai visus dokumentus (turime tokius laptopus, įtvirtintus į važinėjančius staliukus reguliuojamu aukščiu, su tais staliukais ir stovim prie paciento), užsakai tyrimus, grįžti į kabinetą, jau matai kompiuterinėje sistemoje, kad dar penki pacientai laukia. Išsirenki, kuris ilgiausiai laukia (arba kuris rimtesnis, jau seselės, kurios pirmosios pamato žmogų, būna parinkusios spalvą, žyminčią, kiek skubus atvejis - raudonas, vadinasi, reikia dabar bėgti, nesvarbu, kad kažkas geltonai pažymėtas gal jau tris valandas laukia), leki pas tą pacientą, vėl apžiūri, surenki anamnezę, paskiri viską, dažnai dar pasišneki telefonu su neurologu (kaip jau minėjau, išties dažnai). Ir vėl iš naujo... To viso darbo metu tau ištisai skamba telefonas ir visi, kas gali, ištisai trukdo. Nė vienos anamnezės neįmanoma nuo pradžių iki galo atlikti be įsiterpiančio skambučio. Tai seselė jau klausia, ką toliau darysim su kokiu kitu, prieš valandą priimtu pacientu, tai iš skyriaus skambina, kad kažkam reikia nuimti spaudžiantįjį tvarstį po koronarangiografijos (taip taip, tuo pačiu metu mes ir už skyrius atsakingi po 16 valandos darbo dienomis bei savaitgaliais, šventinėmis dienomis), tai skambina kokia kita ligoninė, norinti atsiųsti mums kažkokį pacientą, ir aš turiu nuspręsti, ar mes sutinkame priimti, ar ne. Pacientų srautas labai skirtingas, kartais nežinia nuo ko priklauso. Šį pirmadienį buvo priimta virš 100 žmonių per 24 valandas (ligoninėje yra tik apie 300 lovų). Tai reiškia, nėra kur tuos pacientus paguldyti skyriuje, juk ten ir taip guli pacientai, tai reiškia, krūvos naujai atvykusių guli priėmimo koridoriuje, kai kurie gal net skyrių koridoriuose tol, kol kitą dieną ateina skyrių gydytojai ir išleidžia kažką iš anksčiau gulėjusių. Labai nervina, kad slaugai ar seselės, atsakingos už priėmimo skyrių, pastoviai skambinėja ir daro spaudimą, kad ką nors išleisčiau ar perguldyčiau į kitą ligoninę, nes nėra vietos. Aš nemanau, kad tai turėtų būti mano problema, tokius organizacinius reikalus turėtų tvarkyti galbūt net atskiras darbuotojas. Deja, taip nėra. Kaip ir ankstesniame įraše rašiau, didelę dalį mano darbo sudaro organizaciniai dalykai, sekretorės darbai. Manau, iš to matoma, kaip Vokietijoje trūksta darbuotojų. O gal taip ir visada buvo, to nežinau. 

Žodžiu, kol kas tiek, nors įspūdžių, aišku, yra daug daugiau. Kitąsyk dar papasakosiu. Smagių Naujųjų Metų! Linkiu jų nesutikti priėmimo skyriuje! :)

Ligoninės priimamasis: Antras dublis

Sveiki!

Štai jau metus išdirbau Vokietijoje gydytoja-rezidente (Assistenzärztin) vidaus ligų srityje. 

Kodėl dabar nusprendžiau pratęsti savo blogą? 

Dėl to, kad nuo rytojaus einu dirbti į ligoninės priimamąjį. Mano ligoninėje tik rezidentai su metų patirtimi išsiunčiami į priimamąjį, tačiau ne visur taip yra. Kai kur jau po mėnesio ten keliaujama. Žodžiu, manau, kad kur jau kur, o priimamajame tiek visko naujo ir, tikėkimės, įdomaus patirsiu, kad blogą rašyti tikrai bus apie ką. Be to, manau, daug kam, kas planuoja dirbti Vokietijoje ar kolegoms, kurie jau dirba, bus įdomu paskaityti apie mano įspūdžius, o galbūt ir savo įspūdžiais pasidalinti.

Kodėl pavadinau įrašą "antras dublis"? 

O gi todėl, kad pirmasis dublis buvo serialas "Ligoninės priimamasis", kuris, kai buvau dešimtoje klasėje, buvo nuo pradžių iki galo (penkiolika sezonų) vėl transliuojamas per televiziją - aš ušsikabinau taip, kad ėmiau aktyviai svarstyti apie medicinos studijas ir net parašiau į Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą, siūlydama įkurti jaunųjų medikų būrelį - su mintimi, kad galbūt tai man padės galutinai apsispręsti, ar noriu studijuoti mediciną. 

Būrelis buvo įkurtas. Apsispręsti irgi padėjo - nusprendžiau, kad medicinos studijuoti nenoriu. Būrelį vedė gydytojos rezidentės, labai malonios ir labai įdomiai vedė, tačiau tuo pat metu ir pasakojo, kokios sunkios buvo studijos ir kiek daug reikėjo mokytis. Ne ne ne, pamaniau, aš nenoriu viso savo gyvenimo vien mokymuisi paaukoti... Todėl iš pradžių į mediciną ir nestojau. Bet po metų studijų gamtos fakultete supratau, kad reikia visgi perstoti. Ne kokia iš manęs buvo gamtininkė - manau, buvę grupiokai, kurie už mane vabzdžius kolekcijai sumedžiojo, gali patvirtinti. 

Taigi perstojau. Perstojimas irgi buvo mano antras dublis. Ir tikrai buvo taip sunku, kaip tos būrelio vadovės ir pasakojo... Bet apie tai dabar jau neverta plėtotis.

Kadangi apie savo dabartinį rezidentės darbą dar nesu rašiusi nė vieno įrašo, tai trumpai apibūdinsiu, kaip lig šiol visus šiuos metus maždaug atrodė mano darbo diena. 

Darbas prasideda 07.30 ryte. Man džiugu, nes pirmąsyk gyvenime iki darbo galiu eiti pėsčiomis ir užtrunku maždaug tiek laiko, kiek visą gyvenimą eidavau tik iki stotelės ir tada dar valandą autobusu grūsdavausi iki mokyklos, paskui iki universiteto, paskui iki klinikų... Taigi ir ta pradžia 07.30 nė kiek negąsdina, nes keltis vis tiek galiu vėliau, nei visą gyvenimą kėliausi Vilniuje. 

Anksti ryte skyriuje (vokiškai Station) dažnai būna ramu, na, mažiausiai iki aštuonių. Taigi tą pusvalanduką galima kartais net su kavos puodeliu ramiai praleisti apžiūrint kompiuterinėje sistemoje, kokių naujų pacientų į skyrių prikeliavo, kas jiems nutikę ir ką dar reikia padaryti. Aš pati kas dieną pasidarydavau ir tokį nedidelį pacientų aprašymą Worde, kurį išsispausdinus su savimi nešiodavausi - mat mintinai prisiminti visas keturiolikos, o kartais ir daugiau, pacientų diagnozes man per sudėtinga. O Oberarztas (čia kaip ir vyresnysis daktaras, turima galvoje, jau savo srities specialistas, kuris prižiūri rezidentų darbą - t.y. kokį pusvalandį per dieną aptaria tuos pacientus kartu su rezidentu ir pataria, ką dar su tuo pacientu padaryti gydymo ar diagnostikos prasme) dažnai paklausia, tada tik žvilgteliu į savo santraukėlę ir patvirtinu, pavyzdžiui: taip, šis pacientas turi prieširdžių virpėjimą, todėl geria antikoaguliantus. Ar panašiai.

Kai mano lapelis gatavas, ateina seselė, atsakinga už mano pacientus, ir trumpai papasakoja, kas nutiko naktį. Ne visada ateina ta seselė... Kartais pati ją gaudau, kad pasakytų bent trumpai, ar kas svarbaus neįvyko nuo praeitos popietės. Ar kas nevėmė, neviduriavo, ar nesukarščiavo, ar nepatyrė naujų simptomų, ar kokia bobutė su demencija neklajojo koridoriais pusę nakties... Viskas svarbu, nes reikia tada pakoreguoti vaistų planą, gal ką pridėti, ką atimti, kad pacientams geriau sektųsi.

Paskui dieną kiekvienas rezidentas planuojasi taip, kaip kam patinka. Aš tai keliauju daryti vizitacijų. Kuo anksčiau, tuo geriau. Tai reiškia, pasiimu tokį vagonėlį/vežimėlį, kuriame yra mano pacientų segtuvai su informacija, ant vagonėlio užsidedu storą kitą segtuvą su dabartinėmis aktualiosiomis pacientų ligos istorijomis, kur surašyti spaudimai, temperatūros, vaistai ir taip toliau, ir važiuoju sau iš kambario į kambarį (turiu omenyje, iš palatos į palatą, čia sakome Zimmer). Su visais pašneku, paklausiu, kaip sekasi, ar geriau, paklausau širdies ar plaučių, jeigu reikia, paspaudau pilvą tikrindama dėl skausmų, jeigu reikia, tada dauguma pacientų užduoda man krūvas klausimų - vieni mažiau, kiti daugiau - ir galiausiai, dažnai po geros valandos, vizitai baigti. Tai dažnai būna labiausiai sekinanti darbo dienos dalis, nebent pasiseka, kad visi pacientai tyleniai ir mažai klausinėja. Taip būna retai. 

Po vizitų jau būna gatavi laboratoriniai tyrimai, taigi sėdžiu su visomis ligos istorijomis, peržiūriu rezultatus ir pakeičiu infuzijas, medikamentus, jei to reikia - tai reiškia, įrašau naujus nurodymus seselei į ligos istorijos specialią dalį, skirtą medikamentų keitimams. Taip pat apsižiūriu, ar nereikia dar kokio tyrimo užsakyti. Pavyzdžiui, jei žmogui prasidėjo inkstų nepakankamumas, kreatininas kyla, užsakau pilvo sonografiją patikrinti inkstų būklei, ar nėra hidronefrozės (nesu įsitikinusi, ar lietuviškas toks terminas, vokiškai Harnaufstau). Ir panašiai. Dar neretai irgi kuo anksčiau, tuo geriau, atlieku ascito, pleuros punkcijas, pakabinu kraujo transfuzijas. Šitie dalykai reikalauja daug laiko, todėl, jei žinau, kad vis tiek šitai šiandien reikės atlikti, tai atlikti stengiuosi dar iki ateinant Oberiui. 

Kažkada pagaliau ateina Oberis (Oberarzto trumpinys tarp mūsų lietuvių). Jis gali ateiti įvairiai. Kartais priešpiet, kartais tik vėlai popiet, besibaigiant darbo laikui. Priklauso nuo Oberio ir ar jis daro kokias koronarangiografijas ar endoskopijas visą dieną, ar ne. Taigi tame tarpe, kai randu laiko tarp visokių punkcijų ir Holterio-EKG vertinimų, kol Oberio dar nėra, aš diktuoju ir koreguoju laiškus. Taip, laiškus. Čia išleidžiant pacientą ne tik trumpa epikrizė išduodama, bet dailiai išdėstytas laiškas, it rašinėlis, apie viską, kodėl pacientas atvyko, ką mes jam davėme, ką radome, kokios būklės išvyko. Gražiais pilnais sakiniais. Iš pradžių sudiktuoju į diktofoną, surašo specialios darbuotojos iš Schreibbüro, bet tada vis tiek dar perskaitau, prirašau sakinį kitą. Nė vienas pacientas neturėtų išeiti namo nelaikydamas rankoje gatavo laiško. Todėl iš anksto reikia jais rūpintis. 

Kai ateina Oberis, aptariami visi pacientai. Kartais išsamiai, kartais labai greitai ir trumpai. Vėlgi nuo Oberio priklauso. Dažnai Oberis tada duoda naujų nurodymų, tyrimų užsakymų, užduočių kam nors paskambinti, ką nors paklausti dėl paciento - pavyzdžiui, mūsų ligoninėje nėra reumatologų, endokrinologų, tai jei reikia ko paklausti svarbaus apie tas sritis, tenka skambinti į universitetines klinikas kitame mieste. Vienas toks skambutis kartais gali trukti iki valandos, mat kol tave sujungia vienas skyrius su kitu skyriumi, vienas žmogus su kitu žmogumi, kol randi tą, kurį pasiekti norėjai, praeina begalė laiko.

Taigi ką aš veikiu likusį laiką (arba jau nelikusį, viršvalandžių laiką...)? Daug daug skambinėju. Šeimos gydytojams - aiškintis, kodėl toks ir toks medikamentas pacientui nebeduodamas, arba kodėl jis jam tokį ir tokį medikamentą išvis davė, tada specialistams į universitetines klinikas, tada artimiesiems, kad išsiaiškinčiau, ar jie turi įgaliojimus priimti sprendimus už, pavyzdžiui, demencinius pacientus, ar pacientai dar būdami sveiki buvo pas notarą surašę dokumentą, kur nurodė, ar juos gaivinti ir jungti kvėpavimo aparatus, jeigu būklė pablogėtų (Patientenverfügung)... Žodžiu, milijonas skambučių. Turiu pripažinti, aš nemėgstu skambinti. Todėl šita darbo dalis man labai nepatinka, nors per metus kaip reikiant pripratau. Anksčiau kiekvienas skambutis buvo didelis stresas, dabar skambinu ir skambinu. Kasdienybė.

Deja, tikrai taip tvarkingai nesiklosto kiekvienos dienos planas, kaip čia surašiau. Tarpuose tarp minėtų veiklų pas mane atlekia seselės, sako, tam pacientui skauda krūtinę, bėk pažiūrėti, tas pacientas jau laukia laiško, nori eiti, žiūrėk, atėjo naujas, planinis pacientas, eik surinkti anamnezę, jam dar šiandien reikia gastroskopijos, rytoj jis jau norės eiti, o ne, žiūrėk, dar vienas pacientas mirė, reikia eiti apžiūrėti lavono, surašyti mirties liudijimą, paskambinti artimiesiems, šeimos gydytojui pranešti... Ir visa kita. Dar artimieji. Kaip aš sakau, kartais jie eina "šniūrais" - turiu omenyje, nepertraukiamai. Eina, beldžiasi - aš noriu apie tą pacientą pakalbėti, aš noriu apie aną. O kai kurie įsigudrina kasdien ateiti ir klausti to paties. Kasdien paaiškini viską vienodai, ir kasdien jie vis nustebę. Ak.

Bet rytoj einu į priėmimą ir jame bus visa krūva kitų naujų problemų. Savi minusai, savi pliusai visur. Galbūt tiek daug su artimaisiais aiškintis nereikės, tačiau tikrai bus daug kitų dalykų, kurie bus sunkūs ir sudėtingi. Pirmasis pliusas (bent kol kas atrodo pliusas) tas, kad rytoj man į darbą tik 11.30. Iki 20.00. Tai vadinamasis tarpinis budėjimas (Zwischendienst), ir mano darbo laikas persiklos su kitų kolegų, todėl, kaip pradedančioji priėmime, niekad nebūsiu visiškai viena. 

Palinkėkite man sėkmės, mieli kolegos. Rytoj ateina maksimalių iššūkių metas.