Priėmimo skyriaus ypatumai

Sveiki!

Šiuo metu eina mano trečioji savaitė priėmimo skyriuje, mat praėjusią savaitę turėjau atostogų. Deja, tas faktas, kad per Kalėdas atostogavau savaime reiškia, kad per Naujuosius dirbsiu. Aš, su savo trijų savaičių patirtimi priėmime, gavau rytinius budėjimus pirmą, antrą ir trečią sausio. Tai reiškia, kad visiškai viena priėmimo skyriuje būsiu apie septynias valandas kasdien. Viena valanda persiklos su kolega. Sakydama visiškai viena turiu omenyje viena, atsakinga už vidaus ligų bei neurologinius pacientus. Dar priėmime visada yra ir vienas chirurgijos rezidentas. 

Beje, jums nepasirodė. Iki ateidama į priėmimo skyrių aš nežinojau, kad mano ligoninėje internistai (vidaus ligų rezidentai) priima ne tik internistinius, bet ir visus neurologinius pacientus. Mat šioje ligoninėje nėra pakankamai neurologų etatų, kad vienas kuris galėtų visą laiką sėdėti priėmime. Taigi mes tiesiog jiems paskambiname gavę neurologinį pacientą ir pranešame, kad reikia konsultacijos, bet anamnezę, pirmąją apžiūrą atliekame patys. Ir tik paskui nusprendžiama, ar pacientas liks internistiniame skyriuje, ar bus perimtas neurologų. 

Apytikrė mano "primesta" statistika: per šias tris savaites iš visų mano priimtų pacientų apie 70% buvo neurologiniai. Daugiausiai tranzitorinės išeminės atakos (TIA), insultai, migrenos priepuoliai, veidinio nervo parezė, taip pat ir pora virusinių meningitų. Šitas aspektas mane, kaip ir kitus mano kolegas, labai nervina. Nes jeigu vienas neurologas pastoviai būtų priėmimo skyriuje, mums tikrai daugiau nei pusė darbo krūvio nuo pečių nukristų. Beje, mūsų ligoninė vienintelė išvis turi neurologijos skyrių per du rajonus (sumoje čia gyvena apie 400 000 gyventojų). Siaubelis. Tiesa, neurologai dar reikalauja, kad mes, internistai, patys darytume lumbalines punkcijas, kurių jie nori kone kiekvienam pacientui. Gal ir įdomu, tačiau iš tiesų neįeitų į mano darbo spektrą, be to, kai priėmime milijonai naujų pacientų, visiškai nesinori gaišti laiko punkcijoms, kad ir įdomu ir naudinga būtų. Skyriuje - taip, bet priėmime yra tiek daug darbų ir tiek mažai laiko, kad susidomėjimas punkcijų mokinimusi dingsta. Bent man. (Beje, vakar mano pacientams teko atlikti vieną lumbalinę ir vieną pleuros punkciją...).

Pats darbas priėmime man primena konvejerį. Priimi vieną pacientą, užpildai visus dokumentus (turime tokius laptopus, įtvirtintus į važinėjančius staliukus reguliuojamu aukščiu, su tais staliukais ir stovim prie paciento), užsakai tyrimus, grįžti į kabinetą, jau matai kompiuterinėje sistemoje, kad dar penki pacientai laukia. Išsirenki, kuris ilgiausiai laukia (arba kuris rimtesnis, jau seselės, kurios pirmosios pamato žmogų, būna parinkusios spalvą, žyminčią, kiek skubus atvejis - raudonas, vadinasi, reikia dabar bėgti, nesvarbu, kad kažkas geltonai pažymėtas gal jau tris valandas laukia), leki pas tą pacientą, vėl apžiūri, surenki anamnezę, paskiri viską, dažnai dar pasišneki telefonu su neurologu (kaip jau minėjau, išties dažnai). Ir vėl iš naujo... To viso darbo metu tau ištisai skamba telefonas ir visi, kas gali, ištisai trukdo. Nė vienos anamnezės neįmanoma nuo pradžių iki galo atlikti be įsiterpiančio skambučio. Tai seselė jau klausia, ką toliau darysim su kokiu kitu, prieš valandą priimtu pacientu, tai iš skyriaus skambina, kad kažkam reikia nuimti spaudžiantįjį tvarstį po koronarangiografijos (taip taip, tuo pačiu metu mes ir už skyrius atsakingi po 16 valandos darbo dienomis bei savaitgaliais, šventinėmis dienomis), tai skambina kokia kita ligoninė, norinti atsiųsti mums kažkokį pacientą, ir aš turiu nuspręsti, ar mes sutinkame priimti, ar ne. Pacientų srautas labai skirtingas, kartais nežinia nuo ko priklauso. Šį pirmadienį buvo priimta virš 100 žmonių per 24 valandas (ligoninėje yra tik apie 300 lovų). Tai reiškia, nėra kur tuos pacientus paguldyti skyriuje, juk ten ir taip guli pacientai, tai reiškia, krūvos naujai atvykusių guli priėmimo koridoriuje, kai kurie gal net skyrių koridoriuose tol, kol kitą dieną ateina skyrių gydytojai ir išleidžia kažką iš anksčiau gulėjusių. Labai nervina, kad slaugai ar seselės, atsakingos už priėmimo skyrių, pastoviai skambinėja ir daro spaudimą, kad ką nors išleisčiau ar perguldyčiau į kitą ligoninę, nes nėra vietos. Aš nemanau, kad tai turėtų būti mano problema, tokius organizacinius reikalus turėtų tvarkyti galbūt net atskiras darbuotojas. Deja, taip nėra. Kaip ir ankstesniame įraše rašiau, didelę dalį mano darbo sudaro organizaciniai dalykai, sekretorės darbai. Manau, iš to matoma, kaip Vokietijoje trūksta darbuotojų. O gal taip ir visada buvo, to nežinau. 

Žodžiu, kol kas tiek, nors įspūdžių, aišku, yra daug daugiau. Kitąsyk dar papasakosiu. Smagių Naujųjų Metų! Linkiu jų nesutikti priėmimo skyriuje! :)