Keletas klausimų ir atsakymų apie rezidentūrą Vokietijoje

Sveiki,

kažkaip užsidirbau tame priėmimo skyriuje tiek, kad net neberasdavau ūpo aprašinėti viską... Prieš pradėdama jame dirbti maniau, kad bus energijos dar ir aprašinėti įspūdžius bloge, bet, pasirodo, nelabai. Gal kada dar ką įdomaus aprašysiu iš savo patirčių, kurių prisikaupiau tikrai nemažai per šituos kone metus priėmime. Bet šis įrašas visgi apie ką kita.

Paskutiniu metu itin dažnai sulaukiu visokiausių klausimų apie rezidentūrą Vokietijoje ir kiekvienam asmeniškai atrašinėti yra ganėtinai sunku, ypač, kadangi suteikiama informacija persikloja ir kartojasi. Neseniai gavau komentarą po savo senu blogo įrašu apie internatūros radybas, kuriame buvo užduota keletas klausimų apie rezidentūrą iš penktakursės medicinos studentės. Taigi vietoj atrašymo komentaru nusprendžiau parašyti trumpą blogo įrašą su atsakymais - gal pravers ir kitiems. Jeigu ką, aš nesu jokia rezidentūros Vokietijoje ekspertė ir tikrai visko nežinau ir neatsakysiu, tik tiek, kiek iš praktikos ir kolegų sužinojau. Taigi užduotieji klausimai ir atsakymai:

1) Kaip vyksta pats patekimas į rezidentūrą Vokietijoje? Nereikia rašytis sutarčių su universitetu? Tai tiesiog įsidarbinimas kurioje nors ligoninėje būtent toje srityje?
Taip, rezidentūra Vokietijoje, kaip ir beveik bet kurioje kitoje šalyje, nėra studijos ir neturi jokio studijų aspekto, jokių paskaitų ir kontrolinių darbų, jokių privalomų mokslinių darbų. Tai tiesiog darbas, taigi įsidarbini rezidentu atėjęs į normalų darbo pokalbį ir gauni darbą arba ne. Bet kurioje ligoninėje, kurioje tave tenkina galimybės išmokti tai, ką nori išmokti. Kaip ieškoti? Googlinti ligonines ir rašinėti nurodytais adresais, prisegant CV ir kitus jų prašomus dokumentus. Nieko gudraus. Tik reikia pasiruošti ilgai ir nuobodžiai laukti atsakymų.

Tarkim, jeigu nori būti kardiologu, tai galima iškart susirasti ligoninę su pilnu kardiologiniu skyriumi, Cardiac Pain Unit, koronarangiografijomis ir gal net trombektomijomis ir By-Pass operacijomis, bet čia jau universitetinės klinikos ieškoti reikia. Jei nori būti kardiologu ar gastroenterologu ar bet kokiu kitokiu specialistu vidaus ligų srityje, ieškaisi darbo vietos pavadinimu "Assistenzarzt Innere Medizin", nes čia šiaip nereikia nuspręsti iš anksto, kuo tu tiksliai nori būti, aišku, jei tai žinai, tai sakai ir prašaisi jau į tą konkretų skyrių, bet vis tiek skyriais reiks keistis, dirbti priėmime, tai visų sričių išmoksi. Beje, skelbimas Innere Medizin darbo vietai yra kone kiekvienoje Vokietijos ligoninėje, kiek esu tinklapių žiūrėjusi, nes internistų labai trūksta. 

Jei nori būti chirurgu, tai verta ieškotis Allgemeinchirurgie arba Common trunk vietos, tada po kažkur dviejų metų gali konkrečiau pereiti į vieną kurį skyrių, jei nori, gal ir anksčiau. Bet irgi rotuojamasi, pabūnama ir traumatologijoje, ir pilvo chirurgijoje, ir priėmime, o taip pat ir intensyvioje terapijoje, anesteziologijoje - yra numatyti mėnesių skaičia, kiek ten reikia prabūti, dažniausiai ilgiau prabūni, nei reikia. Tarkime, man oficialiam vidaus ligų išsilavinimui reikia tik 6 mėnesių priėmimo skyriuje, bet aš išbūsiu mažiausiai 10. Tai nereiškia, kad rezidentūra ilgiau truks, tu pats skaičiuojiesi sau, kada tau tie penki ar šeši metai praeina ir žiūri, ar viską surinkęs, ko reikia. Rezidentūros programos randamos internete. Mačiau, kad kažkas yra pasidalinęs nuorodomis Feisbuko grupėje "Lietuvos gydytojai Vokietijoje".

2) Kada gauname diplomą, kad pabaigėme rezidentūrą? Po tų atidirbtų tai specialybei priklausomų metų? 
Diplomas gaunamas išlaikius specialisto egzaminą, kada tu jį laikysi, tai jau tavo reikalas. Aišku, kad prie jo būtum prileistas, reikia atitikti reikalavimus - tam tikrą metų skaičių būt išdirbus toje srityje, padarius tam tikrą skaičių tam tikrų procedūrų, operacijų ar panašiai - už tą viską pasirašo šefas ir tai tavo leidimas laikyti egzaminą. Kokiai specialybei ko reikia, galima pasigooglinti arba kaip minėjau, buvo nuoroda Feisbuko grupėje, tiesiog užmeskite akį. Į visa tai gilintis atsipūtus galima jau pradėjus dirbti čia, tada ir iš kolegų vokiečių galima tą pačią informaciją susižinoti :) Yra labai daug žmonių, kurie dirba ir 10 metų, ir ilgiau rezidentais ir visai neplanuoja laikytis to specialybės egzamino. Jokių problemų, galima ir taip, jeigu norisi. Atlyginimas vis tiek jau labai neblogas būna paskutinių metų rezidentų, bet man atrodo po 5 ar 6 metų jau nebekelia jo, nesvarbu, kad tu sau toliau rezidentas lieki, gausi jau tiek pat, nebekils pinigėliai, bet tai jau bus kokie 3500 į rankas neabejotinai. Taipogi pasibaigęs Innere Medizin gali laikytis skirtingų specialybių egzaminus pagal pasirinkimą ir, aišku, atliktas procedūras. Jei pridarei endoskopijų, tai gali ir gastroenterologiją iškart išsilaikyti. Visada galima išsilaikyti bendras vidaus ligas ir paskui po poros metų surinkus didesnį skaičių kažkokių trūkstamų procedūrų, tyrimų patirties, dar ir antrą specialybę išsilaikyti. 

3) Ar reikia kiek nors mokėti už rezidentūrą Vokietijoje? 
Žinoma, kad nereikia, čia irgi išimtinis atvejis Lietuvos ir gal dar kokių kitų valstybių, buvusių Tarybų Sąjungoje, kad turi susimokėti už tai, kad dirbi :D Man tai nesuvokiamas dalykas, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje rezidentūros daryti nesinori. Principas Lietuvoje: arba imk specialybę, kuri tavęs nedomina (čia tuo atveju, jei trūksta tų be galo reikšmingų studentų mokslinių darbų, tai, deja, kokios specialybės nori, negausi, nepriklausomai, kad esi pirmame dešimtuke studentų pagal pažymius), arba susimokėk, kad darytum tai, kas domina. Betgi dar reikia ir žinoti, kas gi labiausiai domina! Ne kiekvienas iškart žino... 
Vokietijoje tu gali galvoti dar ir galvoti daug metų, ko tiksliai visgi nori, gali keisti specialybes iš vienos į kitą neprarasdamas metų, keisti ligonines, jei nori, kad ir kas metai. Tarkim su dviem metais vidaus ligų patirties, paskui gali eiti į daugybę kitų sričių - šeimos mediciną, laboratorinę mediciną, reabilitaciją, darbo mediciną ir t.t., neprarasdamas tų dviejų metų. Jie įskaičiuoti į rezidentūrą. O net jeigu ir nebūtų, atlyginimą toliau gausi ir kitoje srityje, tai jei širdis kur traukia, nereikia nervintis, kad pora metų vėliau rezidentūrą pabaigsi, čia niekas nesinervina dėl to. Aš turėjau internę, vyresnę nei mano mama, ir turėjau jai vadovauti ir mokyti, kaip ką daryti. Vokiečiai neretai studijuoja mediciną jau atidirbę nemažai metų visai kitoje srityje. Čia niekada nevėlu! :D Be to, labai dauguma jų darosi gap year po abitūros ir tada dar ir po studijų, kai metus tiesiog keliauja ar savanoriauja ar panašiai, o ne iškart kūlversčiais lekia į studijas, įsidarbinti ir taip toliau. Aš tai vertinu labai teigiamai.

4) Ar galima po rezidentūros Vokietijoje sugrįžti į Lietuvą ir ar tas diplomas galios čia?

Kad į Lietuvą sugrįžti galima, tai faktas, tik ar norėsis? :) Pripratus prie gero, paskui gali būti labai sunku Lietuvoje... Na, bet tikrai įmanoma, tikrai viskas galioja. Bet tada turbūt reiktų prisitaupyti daug prieš grįžtant, kitaip labai jau trūkumas pinigų su lietuvišku atlyginimu pasijaus...

5) Kokios pajamos gaunamos Vokietijoje už kardiologijos rezidentūrą? Ar jų užtenka pragyvenimui ir dar pasitaupymui?
Pajamos nepriklausomai nuo rezidentūros srities gaunamos kone identiškos pagal nustatytą oficialų tarifą visoje Vokietijoje. Jos visgi kiek varijuoja priklausomai nuo žemės, kurioje dirbi, nes mokesčių nuskaičiavimas kiek skirtingas, taip pat, jei esi vedęs ir turi vaikų, gauni daugiau pinigų, nes mokesčių klasė pasikeičia. Kuo daugiau vaikų, tuo daugiau pinigų :D 

Žodžiu, pirmųjų metų rezidentas gauna mažiausiai 2200 eurų į rankas, bet gali gauti ir kokius 2500, priklauso nuo žemės ir, kiek pastebėjau, chirurgai kažkodėl truputį daugiau gauna. O tada dar priklauso nuo ligoninės ir kiek budėjimų turi, galima dar prisidurti nemažai, net ir iki 3000 į rankas. Kasmet atlyginimas pakyla kokiais 200 eurų, o gal vėlesniais metais ir po daugiau, tiksliai nežinau. Atlyginimo užtenka geram pragyvenimui, nereikia žiūrėti į kainas prekybos centre, nebent tavo tikslas kuo daugiau susitaupyti. Labai taupiai gyvenant čia galima LABAI daug susitaupyti, manau teoriškai ekstra taupant ir nuomojant nebrangų butą galima ir kokį 1500 eurų per mėnesį "į kojinę slėpti". Netaupiai gyvenant irgi galima kažkiek pasitaupyti, bet dar ir gražiai paatostogauti Maljorkoje, kur buto nuomos kainos net pigesnės nei Palangoje, bei įsigyti kažką, ko trokšti.

Prekybos centruose Vokietijoje kainos nesijaučia stipriai brangesnės, negu Lietuvoje, o kai kurie dalykai ir žymiai pigesni. Pavyzdžiui, šampūnai ir panašios kosmetikos priemonės. Plaukų lakas, kuris čia kainuoja 1,5 euro, Lietuvoje kainuoja 6 (praeitą mėnesį palyginau)! Dušo želė Lietuvoje daugybė rūšių kainuoja virš 3-4 eurų, kas man atrodo ekstra brangu, atvykus iš Vokietijos. 

Didžiausios išlaidos čia yra buto nuoma, kuri žyyymiai pigesnė Vokietijos Rytuose, o atlyginimas tai visur vienodas, todėl, kai dabar pamąstau, iš tiesų rezidentui, norinčiam taupyti, Rytai yra labiau naudingi :D Tarkime mano mieste Vakaruose ne vienas kolega ir po 1000 eurų ir daugiau už buto nuomą atiduoda, o pas draugą Rytuose kur kas didesnis, gražesnis butas atsieina apie 500 eurų. Per savo internatūrą aš gyvenau Erfurte nedidukame palėpiniame butuke už 300 eurų per mėnesį. Žodžiu, norint galima daug susitaupyti.


Tai tiek atsakymų šiam kartui. Kas turi klausimų šia tema, rašykite komentaruose po šiuo įrašu, pasistengsiu atsakyti, ką žinau, o gal kiti Vokietijos rezidentai irgi padės ir pakomentuos. Taip pat, jei kažką klaidingai parašiau, laukiu pataisymų ir papildymų :)

Gražaus savaitgalio. 

Šaltinio, deja, nežinau, kažkada kompiuteryje išsisaugojau, nes patiko.
Nuotrauka man nepriklauso! 

Apie budėjimus ir reanimaciją

Sveiki!

Įsisukusi į darbo rutiną vis neprisėdu užbaigti įrašo apie savo budėjimus priimamajame pirmosiomis sausio dienomis. Bet štai, pagaliau jis čia! :)

SAUSIO BUDĖJIMAI

Sausio 1-oji priėmimo skyriuje buvo netikėtai rami. Per aštuonias valandas priėmiau tik apie aštuonis pacientus, be to, vyresnioji gydytoja, kuri tą dieną turėjo pabūti darbe tik apie valandą, liko beveik visai dienai ir daug padėjo, todėl buvau visiškai rami ir viskas ėjosi gerai.

Sausio 2-oji buvo košmarėlis, iki dešimtos ryto jau buvau priėmusi šešis pacientus, dirbau it prie konvejerio, neturėdama laiko atsikvėpti, kas nebuvo gerai, nes vis priimdama naują žmogų nerasdavau laiko atsisėsti ir pasigilinti į prieš tai atėjusių tyrimus ar rentgeno nuotraukas, kurios tuo metu jau buvo padarytos. Vyresnysis gydytojas iš tiesų buvo tik vieną valandą, paskui dar trumpai užsuko prieš eidamas namo, kas, aišku, buvo geriau negu nieko. Visgi kai 15val. atėjo kolegė į vėlyvąją pamainą, priimamajame buvo apie 5 laukiantys žmonės, nes aš nebesugebėjau visų priimti, laiko prasme nebuvo įmanoma, nebent praleistum svarbias apžiūros ar anamnezės dalis.

Sausio 3-oji buvo vidutiniškai aktyvi, turėjau labai gerą vyresnįjį daktarą, kuris labai konkrečiai pataria, ką daryti, ir užėjęs darsyk popiet net apžiūrėjo porą pacientų drauge.

Kas mane labiausiai nervino per šias dienas tai faktas, kad telefonas skambėjo kas minutę dvi. Kadangi dabar turėjau pagrindinį ligoninės priėmimo gydytojo internisto numerį, tai man skambino iš kitų ligoninių dėl perguldymo, iš skubios pagalbos šeimos gydytojo kabineto ir panašiai. Ir taip darbo daug, o dar ištisinis trukdymas.

Galiu pasakyti, kad per šitas kelias dienas, kai buvau viena priimamajame, stipriai pagreitinau savo darbo tempus, mat dabar per įprastines darbo dienas priimu 9-10 pacientų, o pirmosiomis savaitėmis priimdavau tik 6-8. Tai, manau, jausdavosi kolegoms, dirbantiems kartu, nes jiems daugiau pacientų likdavo, bet dabar jau, manau, panašiai kaip jie priimu.

Šią savaitę į priimamąjį atėjo ir dar vienas kolega, kuris lig šiol tik skyriuje dirbo, ir dabar jis atlieka tą viduriniąją pamainą, o aš vėlyvąją. Taigi dabar man pačiai jaučiasi, ką reiškia, kai tas, kuris viduriniojoje pamainoje, dar tik pradeda dirbti priėmime ir priima gal 5-6 žmones per dieną. Mano darbo krūvis ryškiai didesnis, nei kai dirbu su patyrusiais kolegomis. Visgi, naujasis kolega irgi gerai žino, ką daro, ir manau per kelias savaites puikiai įsivažiuos. 

REANIMACIJA

Per praėjusius metus ligoninėje vieną sykį teko reanimuoti žmogų. Tai nebuvo mano pacientas, tačiau mano skyriuje, seselė įlėkė trumpai į kabinetą ir sušuko, kad "reanimacija" tam tikroje palatoje. Mes visi iškart atlėkėme, tuo metu jau vyko gaivinimas - krūtinės paspaudimus darė slaugas. Už kelių sekundžių atlėkė gaivinimo komanda ir gydytojas iš reanimacijos skyriaus, kuris žmogų intubavo ir vadovavo gaivinimui - sakė, kokius vaistus paduoti, suleisti ir taip toliau. Visi buvo ramūs, bet tuo pačiu įsitempę. Spaudėme pasikeisdami, aš pati supratau, kaip menkai tegalėčiau pati pagelbėti žmogui, jei reanimuoti turėčiau viena kur nors gatvėje, nes efektyvius krūtinės paspaudimus sugebėjau daryti tik apie minutę, paskui visiškai ėmė sekti jėgos, turėjau pasikeisti. 

Žmogaus neatgaivinome. Tačiau gaivinimą pradėjus net nežinojome, kiek laiko jis jau tokios būklės, mat paskutinįsyk gyvas buvo matytas tik prieš valandą, o paprastame skyriuje žmonės neprijungti prie monitoriaus. 

Per praėjusias kelias savaites įvyko 3 reanimacijos, visos mano prižiūrimiems pacientams. Priėmimo skyriuje reanimacija suorganizuojama labai greitai, mat žmonės visi pajungti prie monitoriaus, kuris ima garsiai pypti, jei širdis sustoja. Visus tris kartus man atėjus į kabinetą jau vyko pilna reanimacija su vadovaujančiu gydytoju iš intensyvios terapijos skyriaus. Visgi jei vienu metu turėtų vykti dvi reanimacijos, greičiausiai vienai jų turėčiau vadovauti aš, o to daryti aš tikrai dar nesugebu. Tam reikia ne tik labai tvirtų teorinių žinių, bet dar ir greitos reakcijos ir situacijos įvertinimo kiekvienu konkrečiu atveju. 

Vokietijoje labai daug žmonių turi tokį oficialų su advokatu pasirašytą dokumentą, kuriame nurodo, ar norėtų būti gaivinami ar pajungti prie kvėpavimo aparatų širdies sustojimo atveju. Dokumente yra daugybė smulkmenų, vieni nenori gaivinimo tik vėžio atveju, kiti jokiu atveju ir taip toliau. Labai retai yra laiko tokį dokumentą įdėmiai perskaityti prieš nusprendžiant, ar gaivinti žmogų, jei jam štai staiga stoja širdis. Todėl kartais, kol kolegos gaivina, kiti aiškinasis tuo pačiu metu su artimaisiais, ar žmogus tikrai norėjo, ar tikrai nenorėjo gaivinimo ir panašiai. Kad ir kaip bebūtų keista, kartais tam, kad žmogus nebūtų gaivinimas, užtenka pokalbio su juo tuo metu, kai jis dar buvo gyvas. Aš paklausiu jo, ko jis nenorėtų ir ko norėtų, jei netikėtai būklė pablogėtų, tada užrašau tai į jo bylą. Beveik visada vien į tai yra atsižvelgiama, net jei tas oficialus dokumentas su advokatu nėra sudarytas. Mane tai kiek stebina, nors daugeliu tokių atvejų žmonės jau būna paliatyvios būklės, sergantys išplitusiu vėžiu, todėl jų norai atrodo pilnai pagrįsti ir yra visada gerbiami - yra dokumentas, ar ne. 

Pabaigai siūlau pažiūrėti filmuką, kokius du svarbiausius veiksmus reikia atlikti, jei kam nors sustoja širdis jūsų aplinkoje. Pateikta linksmai, tačiau ir teisingai - jei paspaudimai vyksta pagal Bee Gees dainos "Stayin' alive" ritmą, kaip tik gaunasi apie 100 į minutę - tiek, kiek reikia, gaivinant žmogų.