Įsisukusi į darbo rutiną vis neprisėdu užbaigti įrašo apie savo budėjimus priimamajame pirmosiomis sausio dienomis. Bet štai, pagaliau jis čia! :)
SAUSIO BUDĖJIMAI
Sausio 1-oji priėmimo skyriuje buvo netikėtai rami. Per aštuonias valandas priėmiau tik apie aštuonis pacientus, be to, vyresnioji gydytoja, kuri tą dieną turėjo pabūti darbe tik apie valandą, liko beveik visai dienai ir daug padėjo, todėl buvau visiškai rami ir viskas ėjosi gerai.
Sausio 2-oji buvo košmarėlis, iki dešimtos ryto jau buvau priėmusi šešis pacientus, dirbau it prie konvejerio, neturėdama laiko atsikvėpti, kas nebuvo gerai, nes vis priimdama naują žmogų nerasdavau laiko atsisėsti ir pasigilinti į prieš tai atėjusių tyrimus ar rentgeno nuotraukas, kurios tuo metu jau buvo padarytos. Vyresnysis gydytojas iš tiesų buvo tik vieną valandą, paskui dar trumpai užsuko prieš eidamas namo, kas, aišku, buvo geriau negu nieko. Visgi kai 15val. atėjo kolegė į vėlyvąją pamainą, priimamajame buvo apie 5 laukiantys žmonės, nes aš nebesugebėjau visų priimti, laiko prasme nebuvo įmanoma, nebent praleistum svarbias apžiūros ar anamnezės dalis.
Sausio 3-oji buvo vidutiniškai aktyvi, turėjau labai gerą vyresnįjį daktarą, kuris labai konkrečiai pataria, ką daryti, ir užėjęs darsyk popiet net apžiūrėjo porą pacientų drauge.
Kas mane labiausiai nervino per šias dienas tai faktas, kad telefonas skambėjo kas minutę dvi. Kadangi dabar turėjau pagrindinį ligoninės priėmimo gydytojo internisto numerį, tai man skambino iš kitų ligoninių dėl perguldymo, iš skubios pagalbos šeimos gydytojo kabineto ir panašiai. Ir taip darbo daug, o dar ištisinis trukdymas.
Galiu pasakyti, kad per šitas kelias dienas, kai buvau viena priimamajame, stipriai pagreitinau savo darbo tempus, mat dabar per įprastines darbo dienas priimu 9-10 pacientų, o pirmosiomis savaitėmis priimdavau tik 6-8. Tai, manau, jausdavosi kolegoms, dirbantiems kartu, nes jiems daugiau pacientų likdavo, bet dabar jau, manau, panašiai kaip jie priimu.
Šią savaitę į priimamąjį atėjo ir dar vienas kolega, kuris lig šiol tik skyriuje dirbo, ir dabar jis atlieka tą viduriniąją pamainą, o aš vėlyvąją. Taigi dabar man pačiai jaučiasi, ką reiškia, kai tas, kuris viduriniojoje pamainoje, dar tik pradeda dirbti priėmime ir priima gal 5-6 žmones per dieną. Mano darbo krūvis ryškiai didesnis, nei kai dirbu su patyrusiais kolegomis. Visgi, naujasis kolega irgi gerai žino, ką daro, ir manau per kelias savaites puikiai įsivažiuos.
REANIMACIJA
Per praėjusius metus ligoninėje vieną sykį teko reanimuoti žmogų. Tai nebuvo mano pacientas, tačiau mano skyriuje, seselė įlėkė trumpai į kabinetą ir sušuko, kad "reanimacija" tam tikroje palatoje. Mes visi iškart atlėkėme, tuo metu jau vyko gaivinimas - krūtinės paspaudimus darė slaugas. Už kelių sekundžių atlėkė gaivinimo komanda ir gydytojas iš reanimacijos skyriaus, kuris žmogų intubavo ir vadovavo gaivinimui - sakė, kokius vaistus paduoti, suleisti ir taip toliau. Visi buvo ramūs, bet tuo pačiu įsitempę. Spaudėme pasikeisdami, aš pati supratau, kaip menkai tegalėčiau pati pagelbėti žmogui, jei reanimuoti turėčiau viena kur nors gatvėje, nes efektyvius krūtinės paspaudimus sugebėjau daryti tik apie minutę, paskui visiškai ėmė sekti jėgos, turėjau pasikeisti.
Žmogaus neatgaivinome. Tačiau gaivinimą pradėjus net nežinojome, kiek laiko jis jau tokios būklės, mat paskutinįsyk gyvas buvo matytas tik prieš valandą, o paprastame skyriuje žmonės neprijungti prie monitoriaus.
Per praėjusias kelias savaites įvyko 3 reanimacijos, visos mano prižiūrimiems pacientams. Priėmimo skyriuje reanimacija suorganizuojama labai greitai, mat žmonės visi pajungti prie monitoriaus, kuris ima garsiai pypti, jei širdis sustoja. Visus tris kartus man atėjus į kabinetą jau vyko pilna reanimacija su vadovaujančiu gydytoju iš intensyvios terapijos skyriaus. Visgi jei vienu metu turėtų vykti dvi reanimacijos, greičiausiai vienai jų turėčiau vadovauti aš, o to daryti aš tikrai dar nesugebu. Tam reikia ne tik labai tvirtų teorinių žinių, bet dar ir greitos reakcijos ir situacijos įvertinimo kiekvienu konkrečiu atveju.
Vokietijoje labai daug žmonių turi tokį oficialų su advokatu pasirašytą dokumentą, kuriame nurodo, ar norėtų būti gaivinami ar pajungti prie kvėpavimo aparatų širdies sustojimo atveju. Dokumente yra daugybė smulkmenų, vieni nenori gaivinimo tik vėžio atveju, kiti jokiu atveju ir taip toliau. Labai retai yra laiko tokį dokumentą įdėmiai perskaityti prieš nusprendžiant, ar gaivinti žmogų, jei jam štai staiga stoja širdis. Todėl kartais, kol kolegos gaivina, kiti aiškinasis tuo pačiu metu su artimaisiais, ar žmogus tikrai norėjo, ar tikrai nenorėjo gaivinimo ir panašiai. Kad ir kaip bebūtų keista, kartais tam, kad žmogus nebūtų gaivinimas, užtenka pokalbio su juo tuo metu, kai jis dar buvo gyvas. Aš paklausiu jo, ko jis nenorėtų ir ko norėtų, jei netikėtai būklė pablogėtų, tada užrašau tai į jo bylą. Beveik visada vien į tai yra atsižvelgiama, net jei tas oficialus dokumentas su advokatu nėra sudarytas. Mane tai kiek stebina, nors daugeliu tokių atvejų žmonės jau būna paliatyvios būklės, sergantys išplitusiu vėžiu, todėl jų norai atrodo pilnai pagrįsti ir yra visada gerbiami - yra dokumentas, ar ne.
Pabaigai siūlau pažiūrėti filmuką, kokius du svarbiausius veiksmus reikia atlikti, jei kam nors sustoja širdis jūsų aplinkoje. Pateikta linksmai, tačiau ir teisingai - jei paspaudimai vyksta pagal Bee Gees dainos "Stayin' alive" ritmą, kaip tik gaunasi apie 100 į minutę - tiek, kiek reikia, gaivinant žmogų.
Tikėkimės, kad per tam tikrą laiką, situacijos pradės kartotis ir bus mažiau streso, o apžiūrą ir procedūras skaitymus-rašymus pavyks atlikti greičiau. Žinoma tai nelabai tinkamas pavyzdys, bet besikartojančius excel failų pildymus dabar atlieku per 20 min., nors iš pradžių trukdavo 3 val. Sėkmės ir sveikatos, o reanimuojant ir fizinės ištvermės linkiu!
AtsakytiPanaikinti