Pilni mėgintuvėliai kraujo, pirštinės ir apie ką šnekasi daktarai

Apie kraują ir vieną įdomų atvejį

Šią savaitę teko kaip niekad daug imti kraujo. Praktiškai visas kraujo ėmimas skyriuje tapo mano pareiga ir seselės bei kiti daktarai net neplanuodavo jo imti, taigi net grįžusi po poros valandų operacinėje dar atrasdavau tuščių mėgintuvėlių, kuriuos tekdavo pripildyti. 

Labiausiai džiaugiausi, kai pirmadienį pavyko sėkmingai paimti kraują vienai pacientei, kuriai prieš tai penktadienį niekaip nesugebėjau to padaryti. Bet dar džiugiau buvo, kai savaitės gale sužinojau visą minėtosios pacientės istoriją - praėjusį penktadienį jai buvo diagnozuotas negimdinis nėštumas (konkrečiau - nėštumas kiaušintakyje). Tokia būklė yra gyvybiškai pavojinga ir šitą nėštumą buvo nutarta šalinti laparoskopijos metu. Taigi pacientė tą patį penktadienį po kelių valandų buvo operuojama, TAČIAU kiaušintakyje nebuvo rasta tai, ko buvo tikėtasi ir niekas nepašalinta, nes nebuvo, ką šalinti, nors tiek ultragarsinis tyrimas, tiek simptomai rodė, kad tikrai yra nėštumas kiaušintakyje. Po kelių dienų ji buvo išrašyta iš ligoninės ir prisakyta ateiti savaitės gale dar vienam ištyrimui. Šįsyk tiriant ultragarsu buvo rastas akivaizdus nėštumas GIMDOJE (ultragarsu stebint matomas toks juodas mažas taškiukas). Pavyzdys:

Esmė, kad jos nėštumas buvo toks ankstyvas, kad prieš savaitę nieko gimdoje dar nesimatė, o kas ten matėsi taip aiškiai kiaušintakyje lieka nelabai aišku... Pacientė kreipėsi į gydytojus, greičiausiai, vos kelios dienos po apvaisinimo. Žodžiu, buvo didelis džiaugsmas, kai paaiškėjo, kad viskas gerai ir moteris sėkmingai galės toliau lauktis vaikelio. Nes prieš savaitę ji, vargšė, verkdama priėmė naujieną, kad nėštumas, deja, turės būti pašalintas. Ir va iš tokios jos verkiančios tada man teko imti kraują. Beje, gydytojos teigimu, atlikta laparoskopija pacientės nėštumui neigiamos įtakos neturės.

Apskritai kraujo ėmimas ima eitis geriau dėl to, kad atsirado daugiau drąsos imti kraują iš visokiausių kitų venų, ne vien iš alkūnės linkio srities, bei ėmiau sugebėti iškart atsirinkti, iš kur imti, o iš kur geriau nė nemėginti, užtat dažniau pavyksta paimti iš pirmo karto. Beje, praeitos savaitės išvada, kad pavyksta arba iškart, arba išvis nepavyksta, šią savaitę jau nepasitvirtino, nes keletą kartų pavyko pataikyti iš antro karto. Labiausiai tai savimi stebėjausi, kai pavyko pirmu kartu paimti kraujo dviems labai stambioms moteriškėms. Vienos kraujas bėgo tokiu greičiu, kad vos spėjau keisti mėgintuvėlius, matyt, dėl aukšto kraujospūdžio jie prisipildydavo per kelias sekundes. 

Dar šią savaitę buvo viena sena močiutė, kuri, kai atėjau, pasakė: "NE NE, man šiandien TIKRAI nereikia imti kraujo." Ji taip įrodinėjo, kad pasakiau, jog nueisiu pasitikslinti. Papasakojau visa tai seselei ir ta nuėjo su ja pasišnekėti. Kraują visgi imti reikėjo, taigi seselė vėl nusiuntė mane pas tą ligonę. O ta senutė ėmė manęs labai atsiprašinėti, nes jai pasirodė, kad atseit aš pamaniau, jog ji nenori, kad imčiau kraują, nes esu užsienietė. Ji ėmė aiškintis, kad nieko neturi prieš užsieniečius ir kad čia nesusipratimas, tada paklausė, koks mano vardas ir iš kur esu ir daug kartų gyrė, koks gražus vardas bei kaip smagu, kad Lietuva laisva. O aš jai taip ir nesugebėjau išaiškinti, kad niekas nepamanė, jog ji nemėgsta užsieniečių. 

Dar šią savaitę gavau moralą iš vienos daktarės, kad esu šeštame kurse, o taip nieko nemoku - ji turėjo galvoje, kad nemoku imti kraujo (na, dabar jau beveik moku, bet vis tiek), statyti kateterių ir taip toliau. Neesmė, kad jai daug kartų sakiau, kad Lietuvoje didžiumą tų darbų atlieka seselės, o ne daktarai, ji vis tiek stebėjosi ir negalėjo patikėti, vis klausinėjo, tai ką daro seselė, jeigu jai niekaip nepavyksta paimti kraujo. Aš spėjau, kad gal kviečia vyresniąją seselę... Bet jei rimtai, aš nelabai žinau, kaip yra Lietuvoje tokiu atveju, argi seselė, nepavykus paimti kraujo, kviečia daktarą jo imti?! Gal aš kažko nežinau?

Pirmoji anamnezė vokiškai

Ketvirtadienį gavau surinkti pirmą savo gyvenime anamnezę VOKIŠKAI. Klaikiai nepasisekė, nes pacientė buvo ekstra sunki, serganti daug ligų ir patyrusi daug traumų plius ne itin aiškiai kalbanti. Turėjau jos išklausti, kokiomis ligomis serga, kokias operacijas patyrusi, kiek vaikų gimdžiusi ir taip toliau. Paklausti man nėra jokios bėdos, bet kokia didelė problema kyla, kai pacientė ima atsakinėti, papildydama faktus plačiomis istorijomis, kaip kas vyko! Suprasdama gal 60% to, ką ji pasakoja, sugebėjau šiaip ne taip užpildyti laukelius specialiame anamnezės lape, tačiau teko dėl kelių žodžių rašybos pasikonsultuoti su pačia paciente. Manau, darbą atlikau labai prastai, nes paskui daktarė papildė mano rašliavą dar tiek pat savo rašliavos. Žodžiu, aiškiai iš naujo išklausinėjo to paties, ką klausinėjau aš. 

Beje, kita pacientė tą dieną manęs klausė, ar kartais nesu iš Vengrijos, mat jai pasirodė, jog mano akcentas vengriškas. O viena seselė klausė, ar esu iš Ukrainos. Tai aišku, niekam nepasirodė, kad mano akcentas yra lietuviškas, nes dar nesutikau žmonių, kurie pažinotų kitų lietuvių. O vasario 16 dieną lyg tyčia sutikome vieną vietinę lietuvaitę, dirbančią vienoje kavinėje. Buvo gan maloni staigmena, kai ji staiga prašneko lietuviškai. Ji jau penkiolika metų gyvena Erfurte, o spėju, kad dabar jai tik kokie 20 metų, taigi, matyt, tėvai išsivežė dar visai mažą Vokietijon.

Vokiškas maistas ir pokalbių temos jo metu

Pastebėjau, kad darbuotojų valgykloje visada nors vienas iš trijų meniu pasirinkimų būna kažkoks keistas. Pavyzdžiui, ekstra saldus - kartą buvo kažkokie keisti kažkokios pusžalės tešlos kukuliai, pripildyti abrikosais bei patys plaukiojantys abrikosų uogienėje. Kartą netyčia pasirinkau patiekalą, kuris, tikėjausi, bus mėsos šmotas (mat meniu numeris 1 dažniausiai būna mėsos šmotas), bet gavau ŠALTIENOS šmotą... Šaltienos aš išvis nemėgstu, o juolab pietums, kai norėtųsi kažko karšto... Na, o vakar draugas per klaidą pasiėmė meniu numeris 2 - tai buvo MANŲ KOŠĖ su uogiene. Labai keistas variantas PIETUMS. Tai yra viena iš problemų Vokietijoje - nes net gerai mokėdama vokiškai vis tiek nežinau daugybės maisto produktų ir patiekalų pavadinimų, mat labai dažnai būna patiekiami kažkokie specifiniai šiam regionui tradiciniai valgiai, turintys savo keistus nieko man nesakančius pavadinimus. Į tradicinius valgius paprastai būtinai turi įeiti troškinti/rauginti kopūstai (Sauerkraut). 

Apie ką daktarai dažniausiai kalba valgio metu? Galėčiau išskirti tris pagrindines pokalbių temas:

1) Kitų darbuotojų, ypač tuo metu įėjusių valgyklon, apkalbinėjimas. Na, nepiktybinis, o koks nors apie keistus batus ar megztinį. Tačiau man labai tas krenta į akis (ar ausis). Pavyzdžiui: "Kas ši šokoladinė mergaitė?","O kas tas žilas vyrukas, mėgstantis džiunglių motyvus? Vakar buvo megztinis su žirafa, o šiandien marškiniai su drambliais..."

2) Pacientų aptarimas. Dažniausiai kokių nors išskirtinių pacientų, kuriems operuojant kažkas nepasisekė ar tiesiog kurie elgiasi kažkaip keistai ir panašiai. Tarkime, šią savaitę nemažai apkalbų sulaukė maždaug keturiasdešimties metų pacientė, kuri, sužinojusi, jog po operacijos negalima keturias savaites mylėtis, buvo siaubingai pasipiktinusi - vos ne iki tokio lygio, kad, jei būtų žinojusi, būtų nesioperavusi, ir daktarai kalti, kad jos neįspėjo. Nes gi KAIP ĮMANOMA KETURIAS SAVAITES?! Jai tai atrodė kur kas klaikiau negu pati operacija. Pati buvau ten, kai jai tai buvo pranešta ir mačiau jos stebėtiną reakciją. Dažniausiai moterys visiškai ramiai priima tokią rekomendaciją, kaip ir tai, kad negalima keturias savaites plaukioti baseine ar gulėti vonioje ir panašiai. 

3) Kalnai ir slidinėjimas. Šitą temą jie visi tiesiog DIEVINA. Čia Tiuringijoje yra kalnelių, nuo kurių galima kur kas įspūdingiau paslidinėti nei nuo Vilniaus Liepkalnio, tai gal dėl to daugelis daktarų propaguoja būtent šią sporto šaką. O per atostogas važiuoja kur nors tolėliau, pavyzdžiui, du daktarai iš mano skyriaus dabar yra Austrijos kalnuose. Turbūt nepraeina nė dienos, kad nors koks daktaras nepasakytų ko nors apie kalnus ar slidinėjimą. Aš pati gyvenime neslidinėjusi ir neturiu ką pridurti. Nebent, kad norėčiau pamėginti.

Kava ir operacinė

Šią savaitę išmokau gaminti kavą tuo senovišku aparatu su filtriniu popieriumi. Mat rytais yra toks "aptarimų laikas", kurio metu reiktų aptarti pacientus ir panašiai, bet iš tiesų daktarai tik papliurpia kokiomis nori temomis ir tik šiek tiek apie pacientus. Pavyzdžiui, vieną dieną užvirė diskusiją apie žirafiuką Marijų Danijoje. Tuo pačiu geriama kava ir valgomi saldainiai, gauti dovanų iš pacientų. Pacientai čia labai mėgsta dovanoti saldainius išeidami iš ligoninės - kaip atsisveikinimo dovanėlę. Taigi kai Lietuvoje operuojantis chirurgas gauna iš paciento kokį tūkstantėlį "dovanų", čia jis gauna mažą "Merci" saldainių dėžutę. Ir visiems gerai. Pagal neseniai atliktą apklausą Vokietijoje gydytojo profesija patenka į pirmą penketuką profesijų, kurių atstovais Vokietijos žmonės labiausiai pasitiki. Taip ir atrodo iš pacientų - dauguma labai gerbia gydytojus ir labai pasitiki. 

Operacinėje šią savaitę buvau kiek mažiau, nes keliems daktarams išvykus atostogauti buvo atliekama kur kas mažiau operacijų. Visgi teko asistuoti keliose itin sunkiose operacijose. Pati operacija savaime yra paprasta kaip visada, bet kartais pacientės anatominė sandara ar didelis kraujavimas ją labai apsunkina. Taigi buvo viena pacientė, kurios gimda buvo be galo didelė ir labai sunku buvo ją išpreparuoti bei pašalinti plius labai gausiai kraujavo. Viskas užtruko kone dvi valandas, nors įprastai tokia operacija trunka iki valandos su visais anesteziologų paruošimais ir taip toliau. Belaikant kažkokį metalinį įrankį, kurio lietuviškai nemoku pavadinti, man ėmė klaikiai skaudėti nykštį, nes jis nepatogiai buvo įsirėžęs į tą instrumentą, o tempti jį reikėjo su didele jėga, tačiau sugebėjau kažkaip išlaikyti iki galo. Nors panašiai kaip bėgant maratoną buvo tokių momentų, kai jau atrodė, kad nebegaliu. Ir kuo toliau, tuo man aiškiau, kad chirurge būti nenoriu - tai be galo sunku fiziškai. 

Gera naujiena ta, kad jau beveik visada pataikau visais penkiais pirštais į sterilias chirurgines pirštines, kai operacinės seselė jas paduoda. Tiksliau, ji laiko pirštinę, o daktaras iš viršaus turi įkišti ranką, kad nebūtų pažeistas sterilumas. Yra labai sunku pataikyti visais penkiais pirštais į teisingus pirštinės tarpus, bet po truputį ranka įpranta ir galų gale imi pataikyti. Taigi šią savaitę jau tikrai geriau pataikiau :) Menki praktikantų džiaugsmeliai.

Kraujo ėmimas, gipsas ir komiksai

Kadangi nesumąstau, kaip tinkamai pradėti šį įrašą, pradėsiu gražia vakarinio Erfurto nuotrauka :)

Man ėmė kraują iš venos...

Praėjusią savaitę pamiršau aprašyti vieną dalyką - buvau pas Betriebsarzt - tai yra, daktarą, prižiūrintį ligoninės personalo sveikatą. Pasirodo, galėjau visai ir nesivežti nei skiepų paso, nei medicininės pažymos, nes jis pats būtų paskiepijęs NEMOKAMAI nuo hepatito B. Daktaras buvo labai draugiškas ir skatino būtiniausiai likti Vokietijoje dirbti daktare. Apskritai šioje ligoninėje daugelis daktarų pritaria idėjai atvykti Vokietijon, o kai praeitą vasarą buvau kitoje ligoninėje, jaučiau stiprią neigiamą gaidelę iš ne vieno žmogaus, kai pasakydavau, kad gal emigruosiu iš Lietuvos į Vokietiją. Tas Betriebsarzt paėmė man kraujo iš venos (iš piršto jie ima kraują TIK gliukozės matavimui diabetikams ir praktiškai jokiu kitu atveju, net ir vaikams), kad patikrintų ar mano antikūnų prieš hepatitą B titrai pakankamai aukšti, nes neesmė, jog buvau paskiepyta visomis trimis vakcinos dozėmis, gali būti nesusidaręs pakankamas imunitetas. Ir jei tie titrai bus per maži, tada jis nemokamai paskiepys dar kartą. Dar nesulaukiau rezultatų. Bet jis taip prastai paėmė kraują iš venos, kad ant mano rankos iki dabar milžiniška mėlynė. Parodžiau kitiems daktarams skyriuje, tai pasakė, kad tas Betriebsarzt totaliai nemoka imti kraujo iš venos ir visiems mėlynių pridaro. O seselės sakė, kad laiško su tyrimų rezultatais teks palaukt, nes jis labai lėtai darbuojasi. O man jis atvirkščiai tokį gerą įspūdį buvo palikęs. 

Aš ėmiau kraują iš venos...

Šią savaitę teko labai nemažai kartų imti kraują iš venos pacientėms. Niekam mėlynės nepalikau, bet ne visada gaudavosi pataikyti venon, kas sukelia labai daug streso, nes taip nemalonu badyti tą vargšą pacientą, net jei ir sako, kad neskauda. Kaskart pasiimdavau po dvi adatėles ir jei iš dviejų kartų nepavykdavo pataikyti, pakviesdavau seselę. Dažniausiai ir jai tada tekdavo taikyti kur nors į plaštaką, nes paaiškėdavo, kad pas žmogų "prastos venos", tai bent nesijausdavau beviltiškai, kad nepataikiau į "geras venas". Vokietijoje imti kraują iš venos bei dėti kateterius yra daktarų pareiga, nors, jei seselės geros arba daktarai užsiėmę, jos paima kraują, tačiau dėti kateterio jos neturi teisės. Nesu tikra, kaip yra Lietuvoje su kateteriais, nes nesu niekad dariusi praktikos Lietuvoje. Šiaip imti kraują man labai nepatinka, nes kaskart atėjusi nežinau, ar pavyks paimti iškart ir užplūs džiugesys, kad pasisekė (jei visad pavyktų, man visai patiktų imti kraują, nes tada realiai jautiesi naudingas ir kažką aiškiai medicininio veikiantis), ar teks subadyti žmogų be reikalo dukart ir kviesti seselę. Tas labai nesmagu. Sakyčiau, kol kas 50:50 pavyksta paimti iškart versus nepavyksta išvis. Nėkart dar nebuvo, kad paėmusi antrą adatėlę būčiau pataikiusi, kai su pirmąja nepavyko. Arba pavyksta iškart, arba išvis ne. 

Čekai ir vokiečių gimtadieniai

Ginekologijos skyriuje dirba net du daktarai iš Čekijos, Brno miesto. Abu dirba čia virš dešimt metų ir yra gerai įsitvirtinę, abu tapę Oberarztais (čia kaip "aukštesnysis" daktaras). Jie visad ekstra draugiški ir aiškina man, kuo vokiečiai skiriasi nuo jų, o tuo pačiu, matyt, ir nuo lietuvių. Kol kas išsijojau du pagrindinius dalykus - tai gimtadieniai ir pusryčiai. Gimtadieniai vokiečiams be galo svarbūs, pacientai visad prašo juos išleisti, tarkim, trečiadienį, nes gimtadienis ketvirtadienį, reikia pasiruošti ir būtiniausiai švęsti tą dieną, kai tikrasis gimtadienis. Arba derindami operacijos datą netgi nukelia ją pora savaičių vien todėl, kad tą savaitę dviejų draugų gimtadieniai ir būtina dalyvauti. O patys daktarai pasiima atostogų tą dieną, kai jų gimtadienis, arba taiko savo ilgąsias atostogas, kad į jas įeitų ir gimtadienio data. Vyresnysis čekas dar stebisi tuo, kad Vokietijoje bendri pusryčiai su šeima yra šventas reikalas. Jis pats sakė nepamena, kad apskritai kada nors būtų pusryčiavęs su visa šeimyna. Nežinau, kaip dėl pusryčių, bet dėl gimtadienių svarbos jau spėjau įsitikinti klausydamasi pacientų. 

Beje, jaunasis daktaras čekas šią savaitę vietoj ligoninės marškinėlių vaikščiojo savo marškinėliais su Čekijos vėliava, taip išreikšdamas, kad serga už savo šalį Olimpinėse žaidynėse. Ir kasdien manęs klausdavo, kiek Lietuva jau gavo medalių. Paaiškinau jam, kad tikimybė gauti nors vieną medalį nėra labai didelė...

Operacijos ir ultragarsas

Šią savaitę asistavau gal 5 operacijose. Dauguma buvo gimdos šalinimo per makštį, kas nėra labai malonu, kai gimda sunkiai išsitraukia, nes tada reik gan iš jėgos tempti ir, nors tai daro pagrindinis chirurgas, būna tikrai nemalonu tai stebėti. Nors pati operacija apskritai nėra sunki, trunka gal 15-20min ir paskui labai greitai gyja, mat pjūviai nedideli ir gleivinėje. Po šių operacijų rankos lieka labai kraujuotos - na, ne rankos, o pirštinės. Ir nors esi su tom pirštinėm, kai kraujas užtykšta ant jų labai jaučiasi tas "šlapumas" nesmagiai. O vieną dieną parėjusi namo pamačiau, kad ant mano kojinės yra užtiškęs lašas kraujo, mat einant į operacinę vieninteliai rūbai, kurių nepakeičiame, yra apatiniai ir kojinės. Batus apsiauname dezinfekuotus - tokius kaip crocs, bet ne crocs, ir kas keisčiausia - man jie tinka nuo 38 iki 42 dydžio, net beveik nesijaučia skirtumo patogumo prasme. Girdėjau, kad kolegos, atliekantys praktiką Saksonijoje, turi persiauti net ir kojines. 

Dar asistavau vienoje laparoskopinėje operacijoje, bet ten teko tik laikyti kamerą ir daryti ja nuotraukas, kai pasakydavo. Trečiadienį stebėjau vieną laparoskopinę operaciją, kurios metu turėjo būti šalinama gimdos mioma (tai toks auglys iš raumeninio sluoksnio ląstelių), bet daktarui sunkiai sekėsi surasti tos miomos ribas, mat ji buvo labai išplitusi. Taigi manęs paprašė greit nubėgti į skyrių ir atvežti ultragarso aparatą. Tai darydama visą laiką galvojau, ar teisingai supratau, ko prašė, ir ar tikrai tą atvežu, ką reikia. Beje, to aparato vertė 80 000 eurų, ką man labai pabrėžė daktarė, padavusi aparatą, užtat buvo labai baisu jį vežant neįsirėžti kur nors į sieną (vaizdas būtų panašus, kaip Hario Poterio antroje dalyje, kai pertvara į 9 3/4 peroną buvo užblokuota ir Haris rėžėsi su visu daiktų pilnu vežimu sienon, mat ultragarso aparatas ganėtinai didelis daiktas). Galiausiai operaciją teko keisti į laparotomiją - tai yra, viską atlikti per pjūvį pilvo sienoje, nes paaiškėjo, kad niekaip nesigaus tos miomos pašalinti laparoskopiškai. Viena seselė susinervino, nes buvo pažadėjusi pacientei, kad ta po poros dienų jau bus namuose, o dabar mažiausiai savaitę jai teks pagulėti skyriuje, mat po atviro pjūvio tenka ilgiau stebėti ir gyja kur kas ilgiau. Taigi medicinoje ką nors žadėti ganėtinai pavojinga, net jei taip būna 99% atvejų.

Gipsavimo kursai

Antradienį visiems PJ'leriams buvo gipsavimo kursai. Iš pradžių pagipsavo patys daktarai ant savanorių - vokietės PJ'lerės labai norėjo būti sugipsuotos, vienai net padarė gipsą su pirštų tempimu. Tai kažkas panašaus į:

Vėliau leido patiems gipsuoti vieni kitus. Iš viso ligoninėje su mumis yra tik 7 PJ'leriai. Man draugas sugipsavo ranką tokiu moderniu plastikiniu tvarsčiu, kuris sukietėja kaip gipsas, nors ten jokio gipso nėra. Atrodo labai tvarkingai ir gražiai, bet tinka naudoti tik jau atslūgus visokiems tinimams po traumos ir panašiai. Šituose gipsavimo kursuose mus labiausiai stebino, kaip netaupomos medžiagos vien tam, kad mums parodytų KAIP gipsuoti. Lygiai taip pat netaupoma ir skiriant laboratorinius tyrimus - užtat, matyt, ir tą kraują taip dažnai ir tiek daug reikia imti. Beveik visad po kokius 4 mėgintuvėlius pripilti, nes net visiškai sveikai moteriai, kuri tiesiog pagimdė vaikelį, daro didelį spektrą kraujo ir visokių biocheminių tyrimų ir taip gal kas antrą dieną. 

Čia apačioje nuotrauka, kaip atrodo mano sugipsuota ranka. Realiai dar niekad nesu nieko susilaužiusi, tikėkimės ir nebūsiu. 

Vertėjaujame

Penktadienį atvyko nėščia pacientė rusė, kuri visiškai nekalba vokiškai. Jai buvo nustatytas hepatitas B - niekad iki tol nežinojo, kad serga. Daktarė man tai pasakė ir tada liepė paimti iš jos kraujo. Truputį išsigandusi ėmiau, nes kažkaip baisu dėl to hepatito, nors ir esu pasiskiepijusi, bet tų minėtųjų titrų dar nesulaukiau. Į veną pataikiau, bet kraujas žiauriai nebėgo, visai susinervinau, tada gydytoja paėmė sėkmingai kraujo, o aš tik nunešiau iki laboratorijos. O paskui reikėjo ko nors kalbančio rusiškai - čia, aišku, visi tikėjosi, kad aš, be abejo, kalbu rusiškai. Tačiau, deja deja, visiškai nekalbu. Vokietė daktarė trupučiuką kalba, bet tokiu juokingu akcentu, kad pacientė nesugebėjo nieko suprasti. Tai aš pakartodavau, ką bandė ta vokietė pasakyti, bet su lietuvišku akcentu, ir tada ta rusė viską suprasdavo. Aišku, kad ir kiek bevargome, visko, ką reikėjo, pasakyti tai pacientei neįstengėme. Taigi aš pasiūliau pakviesti mano draugą, kuris šiuo metu yra gastroenterologijos skyriuje, kad pavertėjautų. Tas vertėjavimas buvo gana juokingas, nes aš verčiau draugui iš vokiečių į lietuvių, ką jis pacientei turi pasakyti, o tada verčiau iš lietuvių į vokiečių, ką pacientė atsakė. Mat mano draugas dar ne taip gerai supranta vokiškai, kad galėtų atlikti tiesioginį vertimą :). Pasijutom naudingi. 

Komiksai

Penktadienį ėjome pasivaikščioti miestan ir užsukome į geriausią Tiuringijoje komiksų parduotuvę "Comic Attack". Turbūt ne visiems aktualu, bet kam patinka, tai ten tikras komiksų rojus. Beje, radom tokių komiksų, kaip "Twilight" ir "Gossip girl", nupieštų mangos stiliumi. Gan apgailėtinai atrodė. Dar radom visokių super senų komiksų iš Asterikso ir Obelikso serijos, labai priminė vaikystę. Viskas, žinoma, vokiškai, bet į naudą kalbai pasimokinti. Taigi draugas įsigijo porą komiksų, o aš prisiėmiau glėbį nemokamų, kurie visai neblogi, mat buvo neseniai kažkokia akcija, kai komiksus dalijo nemokamai, ir dar buvo jų likę. Toje parduotuvėje, beje, yra specialūs staliukai, skirti žaisti visokiems tokiems žaidimams kaip "Magic the Gathering" ir organizuojamos net varžybos. 

Ir dar keletas nuotraukų...

Čia ligoninė iš galinės pusės. Ją supa tvenkiniai su antelėmis ir nendrėmis, jaučiu, kad pavasarį itin gražu bus, nors ir dabar orai jau kaip pavasarį ir paukšteliai aplinkui čiulba.

Čia aš su vokiškos vaikų laidos veikėjais - pele ir drambliuku

Čia praktikančių (atskiras yra vaikinams) persirengimo kambarys ir spintelės. Labai džiaugiuosi, kad turiu aiškią vietą persirengti ir pasidėti daiktams, nes praeitą vasarą kitoje Vokietijos ligoninėje negavau spintelės ir tekdavo persirenginėti daktarių kambaryje bei laukti, kol jos tą kambarį atrakins, jei ko reikia.

Kaip susirasti internatūros vietą Vokietijoje ir kaip man sekėsi pirmą savaitę Erfurte

Kodėl toks blogo pavadinimas?

Sukau galvą, kaip gudriai užvadinus šitą blogą, ir prisukau iki to, kad žodis "medialiai", reiškiantis "vidinėje pusėje" ir naudojamas medikų, pavyzdžiui, apibūdinti kokio nors dalyko anatominę lokalizaciją, savyje turi žodį "media" - iš anglų kalbos "žiniasklaida", o blogą greičiausiai galime priskirti žiniasklaidai. Tai tiek to gudrumo.

Kodėl nusprendžiau pradėti rašyti šitą blogą?

Pradėjau skaityti kursiokių blogus apie jų nuotykius atliekant praktiką Klaipėdoje, tada supratau, kad pati patiriu ne ką mažiau tų nuotykių ir galbūt apie juos būtų įdomu pasiskaityti kitiems, ypač jaunesniems medikams, galvojantiems atlikti praktiką užsienyje. Blogą rašyti seniai norėjau ir net bandžiau ne vieną kartą, bet dažniausiai ne konkrečia tema, o tiesiog apie viską iš eilės. Todėl manau, kad turėdama ganėtinai konkrečią temą - pradedančios medikės įspūdžiai praktikoje - sugebėsiu palaikyti blogą gyvą. Na, o jei ne, tai ką darysi :) 

Kaip aš susiradau šitą praktikos vietą Vokietijoje?

O gi labai paprastai - nuėjau į Google (tiesa, girdėjau, kad Vokietijoje oficialiai priėmė žodį "gūglinti" (googeln) kaip vartotiną, bet reiktų pasidomėti, ar tai tikrai tiesa) ir susiradau visokių Vokietijos ligoninių puslapius (paieškoje rašiau Krankenhaus/Klinikum ir miesto pavadinimą arba žodį PJ (praktikos metai)/Famulatur (praktika, turint omenyje jaunesnių kursų studentus). Tada tiesiog įlindus į ligoninių puslapius susirasdavau informaciją studentams, ji paprastai ir būdavo po antrašte PJ/Famulatur arba kartais Ausbildung/Weiterbildung. Ten paprastai būdavo surašyta, ką studentas gaus atlikdamas praktiką toje ligoninėje - apgyvendinimą, maistą, kiek pinigų ar automobilio stovėjimo vietą (šitą siūlė beveik visos ligoninės). O taip pat būdavo nurodytas žmogus, į kurį reikia kreiptis norint atlikti praktiką. Ten nieko nebūdavo užsiminta apie užsieniečius, informacija skirta vokiečiams, tačiau tai netrukdo parašyti emeilo ir paklausti, ar tave priimtų. Taigi sumoje parašiau gal 50 emeilų. Vokiečiai kartais labai lėtai atrašinėja į emeilus... Pasitaikė ir atrašiusių po dviejų mėnesių. Taigi geriau pradėti rašinėti kuo anksčiau. 

Teigiamai atrašiusių buvo daug, bet kai kurie, pavyzdžiui, parašydavo: galime priimti, bet pinigų neduosime. Ir panašiai. Nors tinklapyje būdavo aiškiai prašyta, kad pinigų duoda. Kadangi atsakymų sulaukiau daug, tai buvo ir iš ko pasirinkti. Remdamasi duodamomis sąlygomis bei tuo, kad didesnis miestas, išsirinkau Erfurtą. Labai gaila, bet vėliau, kai sutartys buvo pasirašytos, sulaukiau emeilo iš Bonos, kuri siūlė labai panašias sąlygas, tačiau buvo jau per vėlu. Taigi darsyk pakartosiu, kad reikia vokiečiams rašyti kuo anksčiau, mat jų atrašymo laikas varijuoja nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių, o susitarti reikia daugiau nei vieno emeilo. Aš pradėjau rašyti spalio mėnesį, bet siūlau pradėti jau vasarą po 5 kurso :)

Paskui emeilu viską susitarėm, kur kada atvykti, ką atsivežti ir taip toliau. Dokumentų jokių ypatingų nereikėjo, nebent pažymos iš daktaro bei skiepų paso, tačiau ir tų neprašė, kol pati nepaklausiau, ar nereik atsivežti. 

Žodžiu, jokios gudrybės čia nėra ir praktiką susirasti labai lengva. O universitetas labai palankiai išleidžia, tereikės atsivežti dokumentą su Vokietijos ligoninės atspaudu ir direktoriaus parašu, kad atlikau praktiką ir trumpai ką veikiau jos metu. 

Pirma savaitė Erfurte

Kadangi jau praėjo savaitė, o įspūdžių per ją susirinkau be galo daug, aprašysiu keletą įdomesnių dalykėlių. 

Pirmiausia, į praktiką reikia ateiti nuo 7h. Tai yra kankinantis dalykas, tačiau, jei nueini anksti miegoti, tai visai pusėtinai pakenčiama. Juolab, kad čia man iki ligoninės yra 10min kelionė, o Vilniuje būtų 50min! Oficialiai darbo diena baigiasi 15.30 - kaip daktarams, nors sutartyje parašyta, kad per savaitę turėtume dirbti 40 valandų, vadinasi po 8 valandas per dieną. Kas įdomiausia, gavome tokį "pypsiuką", su kuriuo turime pasižymėti atėję ir išeidami iš darbo, taigi bus matoma visa ataskaita, kiek valandų realiai išbuvom ligoninėje per savaitę. Sakau "mes", nes praktiką atlieku kartu su draugu, tačiau mes visad būsime skirtinguose skyriuose, nes jie leidžia viename skyriuje vienu metu būti tik vienam PJ'leriui (taip jie trumpina interną - PJ=Praktisches Jahr, o -ler galūnė, taigi internas yra PĖjotLERis :). 

Penktadienį atėjau į tramvajaus stotelę ir ant švieslentės degė: 3 Stau. Tai reiškia, kad 3 tramvajus, kuris man reikalingas, yra kamštyje. Bet tai dar ne viskas. Staiga stotelė PRABILO moterišku balsu, kuris dar ir nusikosėjo porą kartų (girdėjo visose miesto stotelėse buvę žmonės). Pranešė, kad įvyko eismo nelaimė ir tramvajus neatvažiuos. Ką gi. Įlipau į kitą tramvajų ir nuvažiavusi iki paskutinės stotelės, kuri sutampa su mano 3 tramvajumi ir tada pėdinau pėsčiomis. Be jokio žemėlapio, tiesiog su nuojauta. Mat palei bėgius eiti neišeina, nėra jokio tako, tai teko eiti gatvėmis ir įsivaizduoti, kad maždaug lygiagrečiai eina bėgiai. Pasisekė gan gerai, bet, aišku, pypsiuku papypsėjau tik 7.20.

Be pypsiukų dar gavome ir spintutes su rakteliais - net 2 spintutės vienam žmogui, nes vienoje laikai savo daikčiukus bei batus, rūbus persirengimui, o į kitą atkeliauja nauji rūbai. Kasdien rūbus reikia keisti. Pirmu ypu gavau 10 marškinėlių ir 10 kelnių, bet tik vieną chalatą. Kol kas naujų rūbų į spintelę neįdėjo, tai ir vaikštau su tuo pačiu chalatu, nors išpurvinau rankovę kažkuo jau... Tikiuos pavyks kažkaip susiveikti naują chalatą pirmadienį. 

Ir pagaliau medicininiai dalykai! Per pirmas 4 praktikos dienas sugebėjau patirti ir nuveikti turbūt daugiau, nei per visas studijas. 

Pirmą dieną gavau atlikti makšties ir gimdos kaklelio apčiuopą. Mane labiausiai stebino faktas, kad pacientė visiškai be problemų sutiko, kad studentė ją čiupinėtų. Matyt, todėl, kad dėl mano vienodos aprangos su gydytojais, susidaro iliuzija, kad ir aš normali gydytoja. Ir ypač kai daktaras sako: "mano kolegė jus apžiūrės". Paskui dar prisižiūrėjau visokių pacienčių, nes buvau su daktaru ambulatorijoje. O popiet buvo atliekamas Cezario pjūvis, gimė sveikas berniukas, taigi su labai geromis emocijomis baigiau darbo dieną. Ir visiškai neprailgo.

Kitą dieną praleidau ambulatorinėje operacinėje, kur dar nieko neasistavau (operacijos dauguma mažytės, tai net ir nėra ką ten labai asistuoti). Tačiau gavau darbo reguliuoti operacinės apšvietimą, nes histeroskopuojant kartais reikia išjungti šviesas. Plius padėdavau užkelti pacientės kojas ant atramų ir taip toliau. Jaučiausi bent kažką veikianti, užtat neprailgo. Be to, turėjome pacientę su dviem gimdomis (jai tik dabar tai buvo aptikta), iš kurių viena buvo su nėštumu. Gimdos pertvara yra ganėtinai dažna būklė lyginant su pilnai atskirtomis dviem gimdomis (yra du gimdos kakleliai, tačiau tik viena makštis). Daktaras, dirbantis ginekologu 20 metų, dar nebuvo matęs moters su dviem gimdomis. Taigi man ganėtinai pasisekė iškart pamatyti tokį atvejį. Dar antrąją dieną pamačiau natūralų gimdymą - jis buvo visiškai sėkmingas, moteriai net nieko nereikėjo susiūti po gimdymo. 

Trečiąją dieną asistavau dviejose operacijose. Pirmoji buvo kiaušidės tumoro šalinimas - per atvirą pjūvį. Chirurgas besiūdamas paklausė, ar esu siuvusi žaizdą/pjūvį kada nors, pasakiau, kad ne, tik ant plastiko treniravusis kažkiek (na, per tą chirurgijos-laparoskopijos atsiskaitymą, taigi realiai vos keletas valandų siuvimo ant putoplasto gabalų). O chirurgas vis tiek sako: "imk adatą ir tu susiūk poodį". WHAT??? Taigi sakiau, kad nesiuvus ever! Bet čia tik mano mintys tokios buvo, o progos praleisti neketinau, tad pasirengiau siūti, kad ir kaip neišeitų. Bet prieš tai kažkaip nesąmoningai pasitaisiau veido kaukę, mat labai į akis lindo (per aukštai užsirišau, matyt). Tada seselė-asistentė panikos kupinu balsu sušuko: "STERILUMO PAŽEIDIMAS! ATSITRAUK!" Na ką, teko atsitraukti. Žinojau, kad negalima liesti veido srities ir net kaklo srities link negalima rankų kreipti - visada vien ties krūtine/juosmeniu laikyti jas, žemiau nei juosmuo irgi negalima. Tačiau kažkaip nesąmoningai taip gavosi, taigi praradau progą susiūti poodį. Kita operacija buvo dubens dugno - vadinasi, senai moteriai nusileidusi makštis ir gimda, ir reikia jas pritvirtinti/sutvirtinti. Šičia asistuoti buvo klaikiai nepatogu fiziškai, mat turėjau įtilpti tarp chirurgo ir pacientės kojos bei tokioje pozicijoje sugebėti abiem rankomis laikyti įvairius instrumentus ir kai kuriuos iš jų su jėga. Tai daryti buvo ypač nepatogu kaire ranka, mat ji (juolab riešas) nėra itin išlavinta fiziškai. Visa tai truko apie valandą, Paskui skaudėjo kojas, nugarą ir rankas. Blogiausia, kad kojų ir nugaros pozicijos praktiškai negalima pakeisti visą valandą. 

Kitą dieną asistavau 3 operacijose, buvo jau kiek lengviau, bet fiziškai išsunkė. Tik buvo dar įdomiau, nes teko ir elektros srovę paleidinėti prideginant kraujagysles, ir siūlus nukirpinėti, ir taip toliau.

Išėjo be galo ilgas tekstas, bet gal kažkas jį įveikė. Tuos sveikinu :) Kitus kartus rašysiu trumpiau, nes turbūt bus mažiau įspūdžių. Pradžia visada įspūdingiausia. Dar pridedu kelias Erfurto nuotraukas. 

Tai tiek ;)