Pilni mėgintuvėliai kraujo, pirštinės ir apie ką šnekasi daktarai

Apie kraują ir vieną įdomų atvejį

Šią savaitę teko kaip niekad daug imti kraujo. Praktiškai visas kraujo ėmimas skyriuje tapo mano pareiga ir seselės bei kiti daktarai net neplanuodavo jo imti, taigi net grįžusi po poros valandų operacinėje dar atrasdavau tuščių mėgintuvėlių, kuriuos tekdavo pripildyti. 

Labiausiai džiaugiausi, kai pirmadienį pavyko sėkmingai paimti kraują vienai pacientei, kuriai prieš tai penktadienį niekaip nesugebėjau to padaryti. Bet dar džiugiau buvo, kai savaitės gale sužinojau visą minėtosios pacientės istoriją - praėjusį penktadienį jai buvo diagnozuotas negimdinis nėštumas (konkrečiau - nėštumas kiaušintakyje). Tokia būklė yra gyvybiškai pavojinga ir šitą nėštumą buvo nutarta šalinti laparoskopijos metu. Taigi pacientė tą patį penktadienį po kelių valandų buvo operuojama, TAČIAU kiaušintakyje nebuvo rasta tai, ko buvo tikėtasi ir niekas nepašalinta, nes nebuvo, ką šalinti, nors tiek ultragarsinis tyrimas, tiek simptomai rodė, kad tikrai yra nėštumas kiaušintakyje. Po kelių dienų ji buvo išrašyta iš ligoninės ir prisakyta ateiti savaitės gale dar vienam ištyrimui. Šįsyk tiriant ultragarsu buvo rastas akivaizdus nėštumas GIMDOJE (ultragarsu stebint matomas toks juodas mažas taškiukas). Pavyzdys:

Esmė, kad jos nėštumas buvo toks ankstyvas, kad prieš savaitę nieko gimdoje dar nesimatė, o kas ten matėsi taip aiškiai kiaušintakyje lieka nelabai aišku... Pacientė kreipėsi į gydytojus, greičiausiai, vos kelios dienos po apvaisinimo. Žodžiu, buvo didelis džiaugsmas, kai paaiškėjo, kad viskas gerai ir moteris sėkmingai galės toliau lauktis vaikelio. Nes prieš savaitę ji, vargšė, verkdama priėmė naujieną, kad nėštumas, deja, turės būti pašalintas. Ir va iš tokios jos verkiančios tada man teko imti kraują. Beje, gydytojos teigimu, atlikta laparoskopija pacientės nėštumui neigiamos įtakos neturės.

Apskritai kraujo ėmimas ima eitis geriau dėl to, kad atsirado daugiau drąsos imti kraują iš visokiausių kitų venų, ne vien iš alkūnės linkio srities, bei ėmiau sugebėti iškart atsirinkti, iš kur imti, o iš kur geriau nė nemėginti, užtat dažniau pavyksta paimti iš pirmo karto. Beje, praeitos savaitės išvada, kad pavyksta arba iškart, arba išvis nepavyksta, šią savaitę jau nepasitvirtino, nes keletą kartų pavyko pataikyti iš antro karto. Labiausiai tai savimi stebėjausi, kai pavyko pirmu kartu paimti kraujo dviems labai stambioms moteriškėms. Vienos kraujas bėgo tokiu greičiu, kad vos spėjau keisti mėgintuvėlius, matyt, dėl aukšto kraujospūdžio jie prisipildydavo per kelias sekundes. 

Dar šią savaitę buvo viena sena močiutė, kuri, kai atėjau, pasakė: "NE NE, man šiandien TIKRAI nereikia imti kraujo." Ji taip įrodinėjo, kad pasakiau, jog nueisiu pasitikslinti. Papasakojau visa tai seselei ir ta nuėjo su ja pasišnekėti. Kraują visgi imti reikėjo, taigi seselė vėl nusiuntė mane pas tą ligonę. O ta senutė ėmė manęs labai atsiprašinėti, nes jai pasirodė, kad atseit aš pamaniau, jog ji nenori, kad imčiau kraują, nes esu užsienietė. Ji ėmė aiškintis, kad nieko neturi prieš užsieniečius ir kad čia nesusipratimas, tada paklausė, koks mano vardas ir iš kur esu ir daug kartų gyrė, koks gražus vardas bei kaip smagu, kad Lietuva laisva. O aš jai taip ir nesugebėjau išaiškinti, kad niekas nepamanė, jog ji nemėgsta užsieniečių. 

Dar šią savaitę gavau moralą iš vienos daktarės, kad esu šeštame kurse, o taip nieko nemoku - ji turėjo galvoje, kad nemoku imti kraujo (na, dabar jau beveik moku, bet vis tiek), statyti kateterių ir taip toliau. Neesmė, kad jai daug kartų sakiau, kad Lietuvoje didžiumą tų darbų atlieka seselės, o ne daktarai, ji vis tiek stebėjosi ir negalėjo patikėti, vis klausinėjo, tai ką daro seselė, jeigu jai niekaip nepavyksta paimti kraujo. Aš spėjau, kad gal kviečia vyresniąją seselę... Bet jei rimtai, aš nelabai žinau, kaip yra Lietuvoje tokiu atveju, argi seselė, nepavykus paimti kraujo, kviečia daktarą jo imti?! Gal aš kažko nežinau?

Pirmoji anamnezė vokiškai

Ketvirtadienį gavau surinkti pirmą savo gyvenime anamnezę VOKIŠKAI. Klaikiai nepasisekė, nes pacientė buvo ekstra sunki, serganti daug ligų ir patyrusi daug traumų plius ne itin aiškiai kalbanti. Turėjau jos išklausti, kokiomis ligomis serga, kokias operacijas patyrusi, kiek vaikų gimdžiusi ir taip toliau. Paklausti man nėra jokios bėdos, bet kokia didelė problema kyla, kai pacientė ima atsakinėti, papildydama faktus plačiomis istorijomis, kaip kas vyko! Suprasdama gal 60% to, ką ji pasakoja, sugebėjau šiaip ne taip užpildyti laukelius specialiame anamnezės lape, tačiau teko dėl kelių žodžių rašybos pasikonsultuoti su pačia paciente. Manau, darbą atlikau labai prastai, nes paskui daktarė papildė mano rašliavą dar tiek pat savo rašliavos. Žodžiu, aiškiai iš naujo išklausinėjo to paties, ką klausinėjau aš. 

Beje, kita pacientė tą dieną manęs klausė, ar kartais nesu iš Vengrijos, mat jai pasirodė, jog mano akcentas vengriškas. O viena seselė klausė, ar esu iš Ukrainos. Tai aišku, niekam nepasirodė, kad mano akcentas yra lietuviškas, nes dar nesutikau žmonių, kurie pažinotų kitų lietuvių. O vasario 16 dieną lyg tyčia sutikome vieną vietinę lietuvaitę, dirbančią vienoje kavinėje. Buvo gan maloni staigmena, kai ji staiga prašneko lietuviškai. Ji jau penkiolika metų gyvena Erfurte, o spėju, kad dabar jai tik kokie 20 metų, taigi, matyt, tėvai išsivežė dar visai mažą Vokietijon.

Vokiškas maistas ir pokalbių temos jo metu

Pastebėjau, kad darbuotojų valgykloje visada nors vienas iš trijų meniu pasirinkimų būna kažkoks keistas. Pavyzdžiui, ekstra saldus - kartą buvo kažkokie keisti kažkokios pusžalės tešlos kukuliai, pripildyti abrikosais bei patys plaukiojantys abrikosų uogienėje. Kartą netyčia pasirinkau patiekalą, kuris, tikėjausi, bus mėsos šmotas (mat meniu numeris 1 dažniausiai būna mėsos šmotas), bet gavau ŠALTIENOS šmotą... Šaltienos aš išvis nemėgstu, o juolab pietums, kai norėtųsi kažko karšto... Na, o vakar draugas per klaidą pasiėmė meniu numeris 2 - tai buvo MANŲ KOŠĖ su uogiene. Labai keistas variantas PIETUMS. Tai yra viena iš problemų Vokietijoje - nes net gerai mokėdama vokiškai vis tiek nežinau daugybės maisto produktų ir patiekalų pavadinimų, mat labai dažnai būna patiekiami kažkokie specifiniai šiam regionui tradiciniai valgiai, turintys savo keistus nieko man nesakančius pavadinimus. Į tradicinius valgius paprastai būtinai turi įeiti troškinti/rauginti kopūstai (Sauerkraut). 

Apie ką daktarai dažniausiai kalba valgio metu? Galėčiau išskirti tris pagrindines pokalbių temas:

1) Kitų darbuotojų, ypač tuo metu įėjusių valgyklon, apkalbinėjimas. Na, nepiktybinis, o koks nors apie keistus batus ar megztinį. Tačiau man labai tas krenta į akis (ar ausis). Pavyzdžiui: "Kas ši šokoladinė mergaitė?","O kas tas žilas vyrukas, mėgstantis džiunglių motyvus? Vakar buvo megztinis su žirafa, o šiandien marškiniai su drambliais..."

2) Pacientų aptarimas. Dažniausiai kokių nors išskirtinių pacientų, kuriems operuojant kažkas nepasisekė ar tiesiog kurie elgiasi kažkaip keistai ir panašiai. Tarkime, šią savaitę nemažai apkalbų sulaukė maždaug keturiasdešimties metų pacientė, kuri, sužinojusi, jog po operacijos negalima keturias savaites mylėtis, buvo siaubingai pasipiktinusi - vos ne iki tokio lygio, kad, jei būtų žinojusi, būtų nesioperavusi, ir daktarai kalti, kad jos neįspėjo. Nes gi KAIP ĮMANOMA KETURIAS SAVAITES?! Jai tai atrodė kur kas klaikiau negu pati operacija. Pati buvau ten, kai jai tai buvo pranešta ir mačiau jos stebėtiną reakciją. Dažniausiai moterys visiškai ramiai priima tokią rekomendaciją, kaip ir tai, kad negalima keturias savaites plaukioti baseine ar gulėti vonioje ir panašiai. 

3) Kalnai ir slidinėjimas. Šitą temą jie visi tiesiog DIEVINA. Čia Tiuringijoje yra kalnelių, nuo kurių galima kur kas įspūdingiau paslidinėti nei nuo Vilniaus Liepkalnio, tai gal dėl to daugelis daktarų propaguoja būtent šią sporto šaką. O per atostogas važiuoja kur nors tolėliau, pavyzdžiui, du daktarai iš mano skyriaus dabar yra Austrijos kalnuose. Turbūt nepraeina nė dienos, kad nors koks daktaras nepasakytų ko nors apie kalnus ar slidinėjimą. Aš pati gyvenime neslidinėjusi ir neturiu ką pridurti. Nebent, kad norėčiau pamėginti.

Kava ir operacinė

Šią savaitę išmokau gaminti kavą tuo senovišku aparatu su filtriniu popieriumi. Mat rytais yra toks "aptarimų laikas", kurio metu reiktų aptarti pacientus ir panašiai, bet iš tiesų daktarai tik papliurpia kokiomis nori temomis ir tik šiek tiek apie pacientus. Pavyzdžiui, vieną dieną užvirė diskusiją apie žirafiuką Marijų Danijoje. Tuo pačiu geriama kava ir valgomi saldainiai, gauti dovanų iš pacientų. Pacientai čia labai mėgsta dovanoti saldainius išeidami iš ligoninės - kaip atsisveikinimo dovanėlę. Taigi kai Lietuvoje operuojantis chirurgas gauna iš paciento kokį tūkstantėlį "dovanų", čia jis gauna mažą "Merci" saldainių dėžutę. Ir visiems gerai. Pagal neseniai atliktą apklausą Vokietijoje gydytojo profesija patenka į pirmą penketuką profesijų, kurių atstovais Vokietijos žmonės labiausiai pasitiki. Taip ir atrodo iš pacientų - dauguma labai gerbia gydytojus ir labai pasitiki. 

Operacinėje šią savaitę buvau kiek mažiau, nes keliems daktarams išvykus atostogauti buvo atliekama kur kas mažiau operacijų. Visgi teko asistuoti keliose itin sunkiose operacijose. Pati operacija savaime yra paprasta kaip visada, bet kartais pacientės anatominė sandara ar didelis kraujavimas ją labai apsunkina. Taigi buvo viena pacientė, kurios gimda buvo be galo didelė ir labai sunku buvo ją išpreparuoti bei pašalinti plius labai gausiai kraujavo. Viskas užtruko kone dvi valandas, nors įprastai tokia operacija trunka iki valandos su visais anesteziologų paruošimais ir taip toliau. Belaikant kažkokį metalinį įrankį, kurio lietuviškai nemoku pavadinti, man ėmė klaikiai skaudėti nykštį, nes jis nepatogiai buvo įsirėžęs į tą instrumentą, o tempti jį reikėjo su didele jėga, tačiau sugebėjau kažkaip išlaikyti iki galo. Nors panašiai kaip bėgant maratoną buvo tokių momentų, kai jau atrodė, kad nebegaliu. Ir kuo toliau, tuo man aiškiau, kad chirurge būti nenoriu - tai be galo sunku fiziškai. 

Gera naujiena ta, kad jau beveik visada pataikau visais penkiais pirštais į sterilias chirurgines pirštines, kai operacinės seselė jas paduoda. Tiksliau, ji laiko pirštinę, o daktaras iš viršaus turi įkišti ranką, kad nebūtų pažeistas sterilumas. Yra labai sunku pataikyti visais penkiais pirštais į teisingus pirštinės tarpus, bet po truputį ranka įpranta ir galų gale imi pataikyti. Taigi šią savaitę jau tikrai geriau pataikiau :) Menki praktikantų džiaugsmeliai.