Pirma diena vidaus ligų skyriuje - vienas lavonas

Paskutinė savaitė ginekologijoje

Ši savaitė buvo paskutinė ginekologijos skyriuje - ir tai nepilna, nes penktadienį jau perėjau į vidaus ligų (gastroenterologijos) skyrių. Pirmadienį ir antradienį asistavau po 3 operacijas. Kadangi jos visos panašios, pradėjau pati jausti kada ką paimti, patempti, pakelti ir taip toliau, beveik nebereikėjo nurodymų, taigi jaučiausi kur kas naudingesnė nei pirmomis dienomis. 

Dar šią savaitę kasdien ateidavo vis po kitą trečiakursį studentą, mat jiems dabar kažkokia praktikos savaitė, kai kasdien iki 12 valandos jie pabūna kokiam nors skyriuje, o po pietų turi keletą seminarų. Ir visa tai jie daro savo atostogų metu, tačiau jų atostogos yra du mėnesiai... Buvo smagu su tais studentais pašnekėti. Beje, jie labai stebina savo praktinėmis ir teorinėmis žiniomis kaip trečiakursiai. Ko tik jų gydytoja paklausia, tą žino, ką paprašo padaryti, tą moka. Taigi man gan keista, kad kai kurie vokiečiai sako, jog lietuviai medikai labai gerai paruošti, nes aš, būdama šeštakursė, jaučiausi žymiai menkiau viską išmananti negu vokiečiai trečiakursiai. 

Ketvirtadienį atėjo pacientas vyras, ko aš nesitikėjau būdama ginekologijos skyriuje. Teoriškai buvau girdėjusi, jog ir vyrams būna krūties vėžys, bet nesitikėjau praktiškai išvysti. Buvo labai akivaizdu, kad chirurgai žymiai mažiau pasistengė gražiai jį išoperuoti, nei stengiamasi operuojant moteris, mat pastarosioms randą stengiamasi palikti kuo mažesnį, lygesnį, o vyriškiui buvo atlikti kur kas didesni pjūviai, na, kosmetiškai prasčiau atrodė. 

Apskritai ginekologijos skyrius paliko labai gerą įspūdį, ypač tuo, kaip gerai sutaria kolegos vieni su kitais ir kaip draugiškai priima kiekvieną studentą į savo tarpą, net ir tą, kuris ateina vienai dienai. Jie labai linkę paaiškinti, parodyti, duoti pačiam kažką padaryti. Tik viena iš 8 gydytojų buvo kiek mažiau draugiška, na, arba ji tiesiog nemėgsta užsieniečių, nes ne itin mielai su manimi bendravo. 

Pirma diena vidaus ligose

Labai buvo gaila palikti ginekologijos skyrių, kur tvarka jau buvo aiški ir buvau įsivažiavusi į rutiną. Be to, jau buvau daug prisiklausiusi apie vidaus ligų skyrių, užtat nelabai troškau pereiti. Esmė, kad jame reikia masiškai imti kraują. Kasdien minimum 20 žmonių... O visi tokie sunkūs ligoniai, su tokiom blogom venom, kad daugeliu atveju tenka panaudoti bent tris adatėles, kad pasisektų nors kiek kraujo išgauti. Na, bet aš žinojau, kad taip bus, tai iš pat ryto nuo to ir pradėjau - pirmiems dviems pacientams sėkmingai paėmiau kraujo, bet tada pakliuvo sena močiutė su labai siauromis venomis plius labai aikčiojanti. Man labai sunku normaliai susikaupti, kai žmogus teigia, kad jam skauda, ir aikčioja, taip nesinori kažkam kelti skausmo. Nors kita bobutė sakė, kad net nepastebėjo, kad jau įdūriau. Na, bet tuo dūriu aš ir kraujo nepaėmiau, tad naudos jokios. 

Taip atrodo paruošti kraujo ėmimui mėgintuvėliai. Vienas puodelis - vienas
pacientas, taigi iš vieno žmogaus paimami mažiausiai du mėgintuvėliai.
Čia labai nedaug jų, paprastai būna trigubai daugiau. Man atrodo,
tiems pacientams, kurie ilgai guli skyriuje, nuo tiek kraujo ėmimo gali ir
 anemija išsivystyti...

Daktarai vidaus ligų skyriuje kur kas labiau įsitempę ir dėl to mažiau draugiški lyginant su ginekologais, nes tiesiog turi tiek reikalų, kad neturi kada su studentais cackintis. Man pasisekė truputį išsisukti nuo kraujo ėmimų, nes nuėjau su viena iš gydytojų vizituoti ligonių. Keletas ligonių tokie sunkūs, jog net nekalba, tik giliai alsuoja, dauguma labai seni. Žiaurus skirtumas po ginekologijos skyriaus ir tokia liūdnoka atmosfera. 

Per vieną mano buvimo skyriuje dieną dukart suskambo sirena, reiškianti, kad kažkas ūmaus vyksta kažkurioje palatoje. Pirmą kartą viena gydytoja super greitai surado spintoje vaistą, švirkštą bei vandenį skiedimui ir per mažiau nei 30s pasidarė to vaisto tirpalą bei nulėkė palaton. Paskui tik paklausiau, kame reikalas, sakė, kad vienai pacientei prasidėjo febriliniai traukuliai ir reikėjo greitai suleisti diazepamo. Antrą sykį sirena suskambo mums pusryčiaujant. Du daktarai taip staiga pašoko iš vietos ir išlėkė, kad aš net nespėjau sureaguoti. O mano draugas visą mėnesį prabuvęs šitame skyriuje nėsyk tokios sirenos negirdėjo, taigi visiškas atsitiktinumas, kad man taip pirmą dieną nutiko. 

Toliau valgant pusryčius atėjo viena seselė ir pasakė, kad vienas pacientas mirė. Tai buvo senukas, kurį dar prieš valandą vizitavome ir kuris garsiai alsavo, bet buvo iš esmės nesąmoningas, o jo palatos kaimynas buvo laikinai paguldytas vonios kambaryje, nes negalėjo išbūti prie merdėjančio senuko. Taigi kartu su daktare nuėjome patikrinti, ar žmogus tikrai miręs - tikrai buvo miręs... Po dviejų valandų reikėjo antrąsyk patikrinti ir užfiksuoti tikruosius mirties požymius kaip lavondėmės, sąstingis ir panašiai, bet gydytoja tai padarė be manęs, nes buvau išėjusi pietauti. 

Skirtumas nuo ginekologijos skyriaus didėjo su kiekviena minute, mat viena daktarė iš ginekologijos buvo sakiusi, kad per jos gyvenimą jai nėra miręs nei vienas pacientas. O čia net yra atskira lentynėlė, kur sukrauti mirties pažymėjimai. 

Surinktas kraujas. Vienas pacientas sakė, kad vadina
daktarus vampyrais, nes jie vis ima ir ima kraują.
O net keletas pacientų sakė: "Kiek galima, man greit neliks kraujo".
Žodžiu, tas dažnas kraujo ėmimas erzina tiek
daktarus, tiek pacientus. Bet gi reikia iš kažkur gauti
tyrimų rezultatus! :)

Paskui kita daktarė man pasakė nueiti suleisti vaistų trims pacientams (ne su adata, bet per jau įstatytą kateterį). Pasakiau, kad nesu to dariusi, bet jinai sakė, kad tai labai lengva ir tikrai man gausis, tad nesiteikė parodyti. Gerai, kad draugas man buvo trumpai parodęs, kaip funkcionuoja visa ta kateterio sistema (parsinešėme namo keletą pasitreniravimui), taigi nuėjau ir suleidau tuos vaistus. Esmė, kad pirmiausiai reikia atkimšti kateterį, tada įdėti ten šviršktą ir suleidus vaistus vėl užkimšti kateterį, bet jau nauju švariu kamšteliu. Viską susidėjau, susiruošiau, suleidau vaistus, užkimšau vėl kateterį, o išėjus į koridorių supratau, kad užkimšau tai senuoju kamšteliu. Šakės, kaip lengva kažką pamiršti... Gerai, kad čia nebuvo kažkas esminio ir turbūt (tikėkimės) jokios įtakos pacientui neturės. 

Po pietų daktarė man davė surinkti anamnezę bei apžiūrėti pacientą, kuris neturėjo ką veikti, mat laukė tik savo epikrizės (išrašymo laiško) ir turėjo greitu metu keliauti namo. Jis mielai sutiko mokomaisiais tikslais būti apžiūrėtas. Šįsyk sekėsi kur kas geriau negu kalbantis su sena moterimi ginekologijos skyriuje, nes vyriškis buvo jaunas ir aiškiai trumpai atsakinėjo į klausimus. Be to, buvo ganėtinai sveikas, tad ir išklausant širdį ar plaučius nieko ypatingo nebuvo girdėti. Streso vis tiek buvo nemažai, nes nesitikėjau jau pirmą dieną daryti tokių dalykų. Iš daktarės supratau, kad pirmadienį man jau duos naują pacientą, apie kurį turėsiu užpildyti tikrą dokumentaciją, ne tik sau mokomaisiais tikslais. 

Kas mane labiausiai stebina, kad Vokietijoje gydytojai pusę savo darbo laiko daro tai, kas Lietuvoje yra seselių darbas - stato lašelines, ima kraują, leidžia vaistus... Seselės čia (vidaus ligų skyriuje) šito išvis nedaro. Ginekologijos skyriuje kai ką iš šių dalykų seselės darė, o vienas daktaras iš Čekijos yra išvis pasakęs, kad kraujo jis neima - na, ir neima, ir nieko neatsitinka, atsiranda kas paima. Mat Čekijoje, kaip ir Lietuvoje, kraują ima seselės ir, matyt, tas daktaras iš principo nenori imti kraujo pats plius nesijaučia tai mokantis geriau nei seselės. Vokietijoje yra taip - jei seselė nesugebėjo paimti kraujo, yra kviečiamas daktaras, atseit, kaip labiau kompetetingas paimti kraują iš venos, kas, mano nuomone, yra grynas mechaninis veiksmas, nereikalaujantis jokių didelių žinių ar šešių metų medicinos studijų. 

Kad ir kiek bebūčiau Vokietijos ligoninėje, man neatrodo logiška, kad gydytojai vietoj to, kad priimtų daugiau pacientų ar neverstų jų taip ilgai laukti eilėse, gaišta laiką statydami lašelines.