Gaivinimo kursai, kateteriai ir radiacija

Pirmoji kovo savaitė prabėgo labai greitai. Matyt, todėl, kad pirmas tris savaitės dienas dirbau tik iki 13 valandos - mat kasdien vyko koks nors seminaras ar kursai. Pirmadienį buvo reanimacijos (gaivinimo) kursai, kuriems buvo naudojamos ekstra modernios "lėlės", valdomos per nuotolį su planšete. Planšetėje rodoma, ar pakankamai stiprūs tavo įspaudimai atliekant širdies masažą, kiek tiksliai įspaudi, kiek oro priputi Ambu maišu ir taip toliau. Taip pat išmėginome ir vokiškai šnekantį elektrinį defibriliatorių. Truputį keblu būtų, jei nesuprastum, ar tas sako, kad reikia defibriliuoti, ar ne.

(Trumpas žmogiškas paaiškinimas nemedikams: defibriliavimas, tai tas toks nukratymas elektra, kur "Ligoninės priimamajame" be galo dažnai naudojamas buvo, jis reikalingas širdies ritmui atstatyti, o Ambu maišas, tai toks maišas su kauke, kuri priglaudžiama prie gaivinamojo nosies ir burnos ir tą maišą spaudinėjant žmogui įpučiamas oras).

Antradienį buvo chirurgijos - iš principo, siuvimo ir mazgų rišimo - kursai. Mazgus mokino rišti šiek tiek kitaip nei Lietuvoje, bet čia, manau, daug kas priklauso ir nuo to, kaip mėgsta rišti tas mokinantysis chirurgas. Šitas dar labai pabrėžė, kad įnstrumentus reikia laikyti itin elegantiškai, vos ne taip, kaip Britanijos aukštuomenės damos laiko porcelianinius arbatos puodelius. Na, šito palyginimo jis nesakė, bet piršteliai maždaug taip elegantiškai turi būti sudėti ant pinceto bei spaustuko, kuriuo laikai adatėlę (abejoju dėl jo pavadinimo lietuviškai, turbūt adatkotis). Šiuose kursuose nieko labai modernaus nebuvo, siuvome ant paprasčiausių rankšluosčių, juos sudėję tokiomis raukšlėmis, kad būtų it žaizdų kraštai. 

Trečiadienį tas pats chirurgas vedė seminarą apie torakalinę (krūtinės) chirurgiją. Buvo ganėtinai įdomu, o man tuo pačiu ir džiugu, kad sugebėjau labai neblogai tą visą seminarą suprasti ir netgi atsakyti į vieną klausimą. Klausė, su kokia liga susijusi čiobrialiaukė (thymus) ir kaip tą ligą gydyti - vokietukai studentai variantų neturėjo, o aš kažkaip atsiminiau iš neurologijos, matyt, todėl, kad griežta dėstytoja tas pratybas buvo vedusi ir užtat gerai pasimokiusi buvau. Atsakymas: myasthenia gravis, reikia pašalinti čiobrialiaukę kartu su riebaliniu audiniu apie ją. 

Apskritai tik atėjusi į vidaus ligų ciklą pastebėjau, kad prireikia mano teorinių žinių ir kad jų šioje srityje man netrūksta, priešingai nei ginekologijoje, kur į teorinius klausimus atsakymų dažniausiai nežinodavau. Aišku, vienas iš tų klausimų buvo per atvirą operaciją, kai ginekologas paklausė "kas čia per organas?", rodydamas maždaug ten, kur turi būti gimda - ką aš ir pasakiau. Daktaras ėmė juoktis ir pasakė, kad ten auglys. Esmė, kad specialiai norėjo mane "padurninti", mat aš nežinojau, kokia operacija vyksta ir kad ten operuoja didelį kiaušidės auglį, užėmusį vidurinę pilvo dalį apačioje. Vidaus ligose dažniausiai daktarai klausia kažko tokio, kas paskaitose ir pratybose būtent būdavo pabrėžiama. Pavyzdžiui, kokią ligą įtarsime, jeigu žmogui vis kaitaliojasi viduriavimas su vidurių užkietėjimu? Storosios žarnos vėžį.

Taip atrodo tas kateteris (fleksiūlė) jau įvestas, tik pleistras
čia kur kas paprastesnis.

Kraujo ėmimas tapo kasdienybe, nes gastroenterologijos skyriuje jo imti reikia bent po 10 kartų per dieną, ir tai tik todėl, kad dabar skyriuje su manimi yra kitas praktikantas - vokietis studentas. Taigi dalinamės darbą. Man labai pasisekė, kad jis atėjo, nes kitaip niekaip nesugebėčiau paimti viso to kraujo PLIUS įvesti kateterių - realiai tas vokietis mane tą ir išmokino daryti. Daktarai laiko neturi, tai viską perleido jam, kad man parodytų ir pamokintų. Na, ir super, nes šią savaitę jau tris kartus įvedžiau sėkmingai kateterius! (Čia kalbu apie tokius plonus plastikinius vamzdelius, kurie įvedami į veną tam, kad būtų lašinama lašelinė, leidžiami vaistai, nesu įsitikinusi, kaip pavadinti juos teisingai lietuviškai, nes vokiškai jie išvis vadinasi "fleksiūlėmis" - taip tariasi). Viena iš sunkesnių dalių yra įvedus kateterį užklijuoti tokį gudrų pleistrą, sudarytą iš gal keturių skirtingų lipnių dalių. Tačiau jau spėjau įprasti. Be to, šią savaitę priėmėme gal keturis pacientus kartu su tuo vokiečiu - jų išklausinėjome visko, atlikome apžiūras, surašėme dokumentaciją. Vienai tai padaryti būtų kur kas sunkiau, o dviese labai gerai einasi, nes ir išmokstu daug, ir, jei ko nesuprantu, man paaiškina. Nudžiugino vienas pacientas, kuris sakė, kad jam visiškai neskauda, kai jam leidžiu vaistus (per kateterį), o kai kiti leidžia, tai skauda - truputį suteikė pasitikėjimo savimi, nes visad baisoka vaistus leisti, juolab kai žinau, kad žmogui gali skaudėti. 

Dar šią savaitę matėme dvi ascito (skysčio pilvo ertmėje) punkcijas (tą skystį nuleidžia į kibirą, padarę "skylę" pilvo sienoje), dvi kaulų čiulpų biopsijas iš dubens kaulų - atrodė ganėtinai klaikiai, nes į kaulą su didele jėga reikia įgrūsti tą biopsinę adatą; paskui dar patys darėme tepinėlius ant objektinių stiklelių, kurie iškeliavo į patologijos centrą. Be to, stebėjome keletą endoskopinių procedūrų, kur teko apsivilkti sunkius apsiaustus (su švinu) bei apykakles skydliaukei apsaugoti nuo rentgeno spindulių. Man dar davė tokį radiacijos matuoklį, kurį įsidėjau į kišenę po tuo apsiaustu, o pabaigoje operacijos turėjau užrašyti į specialią knygą, kas esu ir kiek radiacijos gavau. Gavau 0 :)

Vienas gražus saulėto Erfurto kampelis