Šiek tiek apie vokiškos ligoninės skyrius bei echoskopijas

Pirmosios echoskopijos

Šią savaitę teko netikėtai daug pasinaudoti ultragarso aparatu. Anksčiau man nėra tekę juo naudotis, tik stebėti iš šalies, o vokiečių studentai jau iki penkto kurso būna praėję specialius ultragarso kursus ir moka visai neblogai echoskopuoti. Čia vėl pajutau lietuviškų medicinos studijų minusą.
Taigi antradienį vyko ultragarso "kursai", tačiau tai tebuvo dviejų valandų įvadėlis į echoskopavimą. Konkrečiai - pilvo organų bei skydliaukės. Iš pradžių visi iš eilės paechoskopavome kolegę praktikantę, o paskui ir keletą pacientų. Į šitus kursus atėjo kaip niekada daug praktikantų, nors jie skirti tik PJleriams, t.y. internams - 6 kurso studentams, atliekantiems praktiką. Bet drauge prisijungė ir vadinamieji famulantai - tai jaunesnių kursų studentai, atliekantys praktiką. Vienas toks, kaip jau minėjau praėjusiame įraše, praėjusias dvi savaites kartu su manimi atliko praktiką ketvirtajame žaliame skyriuje - taip taip, čia skyriai suskirstyti spalvomis bei skaičiais. Skaičius rodo tiesiog aukštą, o spalva - sienos spalvą... :) Kadangi ligoninė pastatyta iš tokių keturių korpusų, kiekvieno jų sienos iš vidaus nudažytos skirtingomis spalvomis - raudona, mėlyna, žalia ir geltona. Ginekologijos ir akušerijos skyrius buvo 3 Rot (3 raudonas), o dabartinis gastroenterologijos - 4 Grün (4 žalias).

Bet kol kas toliau apie ultragarsą. Taigi echoskopuojant yra naudojamas toks vandens pagrindu padarytas gelis, kuris turi būti tarp daviklio bei žmogaus kūno. Pirmąkart echoskopuojant man tas daviklis nuolat slysdavo į šoną, mat žiūrėjau visad į ekraną, o ne į savo ranką ir kaip laikau daviklį, todėl nejučia ranka praslysdavo šonan, o aš vis galvodavau, ko vaizdas taip pablogėjo. Taigi vienas iš pirmų dalykų, kurio pasimokiau, tai tvirčiau laikyti ir stipriau įremti į odą daviklį.
Nors kursuose daugiau labai kažko ir neišmokau, bet netikėtai ketvirtadienį vėl gavau progą paechoskopuoti - o gi savo kolegą famulantą. Mat mums viena gydytoja parodė kaip echoskopuojamas vienas pacientas, o tada sako "likite dar čia ir vienas kitą paechoskopuokit". Kadangi aš visiškai nepatyrusi echoskopuotoja, tai kolega maloniai sutiko pabūti bandomuoju triušiu, o gydytoja man smulkiai paaiškino kaip žiūrėti kurį organą ir kas kur matosi. Sunkiausiai sekėsi gražiai atvaizduoti inkstus bei tulžies pūslę, bet pavyko. Dar tikrai nesijaučiu galinti ką nors diagnozuoti ar paneigti diagnozę ultragarsu, tačiau bent jau kaip reikiant palaikiau rankose tą daviklį ir bent žinočiau nuo ko pradėti, jei kas netikėtai lieptų paechoskopuoti :)

Šiek tiek apie vokišką ligoninės skyrių

Tęsiant temą apie skyrius norėčiau paminėti dar keletą įdomesnių detalių. Pavyzdžiui, kiekviename skyriuje stovi po vandens aparatą. Tai yra ne tie apversti dideli vandens buteliai, kaip būna Lietuvos biuruose, tačiau toks didelis aparatas, kuris pats gazuoja vandenį. Iš principo panašus kaip tie tarybiniai mineralinio aparatai, prie kurių būdavo viena stiklinė - daugkartinio naudojimo. Toks buvo rodytas per Šuriko nuotykius, kai tas išėjęs iš egzamino išgėrė tokią stiklinę, jei gerai pamenu. Dar man yra tekę tokį išmėginti Operos teatre, kai su drauge būdamos maždaug vienuolikos metų landžiodavome po tarnybines Operos teatro patalpas - mat jos mama dirbo teatre ir mudvi galėdavome eiti į visus spektaklius bei, aišku, vaikštinėti po tarnybines patalpas, kur dažniausiai susitikdavome ir artistus pertraukos metu. Bet gana apie tarybinį mineralinio aparatą. Šitas aparatas daug geresnis ir stiklinės, aišku, vienkartinės. Tas vanduo skirtas tiek daktarams, tiek pacientams ir jo niekad nepritrūksta :)

Taip pat skyriuje yra dvi virtuvėlės - viena pacientų, kita darbuotojų. Taigi pacientai gali kada nori pasidaryti kavos ar arbatos arba gauti ko užkąsti, bet čia jau reikia atsiklausti seselės, ar jiems išvis galima užkandžiauti pagal jų ligoninės dietos režimą.
Kas rytą apie 11h visi daktarai eina į savo virtuvėlę ir ten pusryčiauja - tai trunka kartais net kokią valandą. Man patinka šis laikas, nes kraujas dažniausiai jau būna paimtas, kateteriai įstatyti - žodžiu, sunkiausi darbai nudirbti, taigi galima ramiai pasimėgauti arbata bei sumuštinuku. Kad gaučiau bandelę, ryte turiu užsirašyti į tokį sąrašiuką, kokios bandelės noriu, ir seselės atneša visiems jų bandeles į virtuvę. Visa tai nemokamai. Visokie ingredientai dėti ant sumuštinių irgi nemokamai - nežinau, ar tai oficialu, ar tai tiesiog kas lieka nuo pacientų, kuriems negalima valgyti. Pavyzdžiui, penktadienį ant stalo buvo daug bananų ir gydytojas pajuokavo, kad čia dėl to, kad kelios viduriuojančios pacientės šiuo metu negali valgyti, tai mums liko. O gal ir nejuokavo :) 

Dar skyriuje labai gerai funkcionuoja lempučių sistema, t.y. kai daktaras ar seselė įeina į kurią nors palatą ar kabinetą, viduj paspaudžia tokį mygtuką ir kambario išorėje užsidega lempelė: raudona - gydytojas, žalia - seselė. Taip kolegos visad gali surasti vieni kitus, vietoj to, kad tikrintų visas palatas iš eilės. Žinau, kad yra ir Santariškėse kažkas panašaus, bet nepastebėjau, kad būtų efektyviai naudojama. 

Ledai ir kuprinės

Kovo 11-osios proga buvome susitikę su keliomis lietuvaitėmis, gyvenančiomis Erfurte. Dalis atvyko tik dabar, vienam semestrui su Erasmus programa, o dalis studijuoja čia nuolat. Smagiai pasėdėjome ledainėje, prie kurios savaitgaliais būna kilometrinės eilės, nes vokiečiai masiškai valgo ledus ir BŪTINAI juos valgo lauke. Taigi jei sekmadienį nori kur nors prisėsti ant suolelio ar pievelės, beveik neįmanoma rasti vietos, mat visi sėdi su savo ledais. Lietuvaitė čia gyvenanti ilgėliau sakė, kad net ir žiemą galima pamatyti vokiečių, valgančių ledus lauke, nesvarbu kaip šalta. Vakar ir mes tų ledų paragavome - tikrai puikūs ir net pigesni nei lietuviški "Soprano". 

Dar vienas įdomus dalykas, kurį pastebėjome, yra tas, kad vokiečiai į darbą ateina su milžiniškomis kuprinėmis. Tokiomis kelioninėmis, su visokiais diržiukais ir kišenėlėmis, ir dažniausiai ryškių spalvų. Nežinau, ko jie ten prisigrūda, bet atrodo lyg į žygį išsirengę. Nesakau, kad taip daro visi, bet tikrai didesnioji dalis. Mes dar nesugalvojome, ką gi tiek ten neštis darban, kai darbo drabužiai yra spintelėje ligoninėje. Na, gal kada nors tą paslaptį atskleisime :)

Erfurte jau pavasaris, medžiai pražydo

Čia mano vaikystės svajonių žaislo skulptūra - tigrinė antis iš Janosch knygelės "Panama labai graži"

Penktadienį buvo kažkokia dirižablių fiesta, nes ne vienas skraidė virš senamiesčio