Kraujo ėmimas, gipsas ir komiksai

Kadangi nesumąstau, kaip tinkamai pradėti šį įrašą, pradėsiu gražia vakarinio Erfurto nuotrauka :)

Man ėmė kraują iš venos...

Praėjusią savaitę pamiršau aprašyti vieną dalyką - buvau pas Betriebsarzt - tai yra, daktarą, prižiūrintį ligoninės personalo sveikatą. Pasirodo, galėjau visai ir nesivežti nei skiepų paso, nei medicininės pažymos, nes jis pats būtų paskiepijęs NEMOKAMAI nuo hepatito B. Daktaras buvo labai draugiškas ir skatino būtiniausiai likti Vokietijoje dirbti daktare. Apskritai šioje ligoninėje daugelis daktarų pritaria idėjai atvykti Vokietijon, o kai praeitą vasarą buvau kitoje ligoninėje, jaučiau stiprią neigiamą gaidelę iš ne vieno žmogaus, kai pasakydavau, kad gal emigruosiu iš Lietuvos į Vokietiją. Tas Betriebsarzt paėmė man kraujo iš venos (iš piršto jie ima kraują TIK gliukozės matavimui diabetikams ir praktiškai jokiu kitu atveju, net ir vaikams), kad patikrintų ar mano antikūnų prieš hepatitą B titrai pakankamai aukšti, nes neesmė, jog buvau paskiepyta visomis trimis vakcinos dozėmis, gali būti nesusidaręs pakankamas imunitetas. Ir jei tie titrai bus per maži, tada jis nemokamai paskiepys dar kartą. Dar nesulaukiau rezultatų. Bet jis taip prastai paėmė kraują iš venos, kad ant mano rankos iki dabar milžiniška mėlynė. Parodžiau kitiems daktarams skyriuje, tai pasakė, kad tas Betriebsarzt totaliai nemoka imti kraujo iš venos ir visiems mėlynių pridaro. O seselės sakė, kad laiško su tyrimų rezultatais teks palaukt, nes jis labai lėtai darbuojasi. O man jis atvirkščiai tokį gerą įspūdį buvo palikęs. 

Aš ėmiau kraują iš venos...

Šią savaitę teko labai nemažai kartų imti kraują iš venos pacientėms. Niekam mėlynės nepalikau, bet ne visada gaudavosi pataikyti venon, kas sukelia labai daug streso, nes taip nemalonu badyti tą vargšą pacientą, net jei ir sako, kad neskauda. Kaskart pasiimdavau po dvi adatėles ir jei iš dviejų kartų nepavykdavo pataikyti, pakviesdavau seselę. Dažniausiai ir jai tada tekdavo taikyti kur nors į plaštaką, nes paaiškėdavo, kad pas žmogų "prastos venos", tai bent nesijausdavau beviltiškai, kad nepataikiau į "geras venas". Vokietijoje imti kraują iš venos bei dėti kateterius yra daktarų pareiga, nors, jei seselės geros arba daktarai užsiėmę, jos paima kraują, tačiau dėti kateterio jos neturi teisės. Nesu tikra, kaip yra Lietuvoje su kateteriais, nes nesu niekad dariusi praktikos Lietuvoje. Šiaip imti kraują man labai nepatinka, nes kaskart atėjusi nežinau, ar pavyks paimti iškart ir užplūs džiugesys, kad pasisekė (jei visad pavyktų, man visai patiktų imti kraują, nes tada realiai jautiesi naudingas ir kažką aiškiai medicininio veikiantis), ar teks subadyti žmogų be reikalo dukart ir kviesti seselę. Tas labai nesmagu. Sakyčiau, kol kas 50:50 pavyksta paimti iškart versus nepavyksta išvis. Nėkart dar nebuvo, kad paėmusi antrą adatėlę būčiau pataikiusi, kai su pirmąja nepavyko. Arba pavyksta iškart, arba išvis ne. 

Čekai ir vokiečių gimtadieniai

Ginekologijos skyriuje dirba net du daktarai iš Čekijos, Brno miesto. Abu dirba čia virš dešimt metų ir yra gerai įsitvirtinę, abu tapę Oberarztais (čia kaip "aukštesnysis" daktaras). Jie visad ekstra draugiški ir aiškina man, kuo vokiečiai skiriasi nuo jų, o tuo pačiu, matyt, ir nuo lietuvių. Kol kas išsijojau du pagrindinius dalykus - tai gimtadieniai ir pusryčiai. Gimtadieniai vokiečiams be galo svarbūs, pacientai visad prašo juos išleisti, tarkim, trečiadienį, nes gimtadienis ketvirtadienį, reikia pasiruošti ir būtiniausiai švęsti tą dieną, kai tikrasis gimtadienis. Arba derindami operacijos datą netgi nukelia ją pora savaičių vien todėl, kad tą savaitę dviejų draugų gimtadieniai ir būtina dalyvauti. O patys daktarai pasiima atostogų tą dieną, kai jų gimtadienis, arba taiko savo ilgąsias atostogas, kad į jas įeitų ir gimtadienio data. Vyresnysis čekas dar stebisi tuo, kad Vokietijoje bendri pusryčiai su šeima yra šventas reikalas. Jis pats sakė nepamena, kad apskritai kada nors būtų pusryčiavęs su visa šeimyna. Nežinau, kaip dėl pusryčių, bet dėl gimtadienių svarbos jau spėjau įsitikinti klausydamasi pacientų. 

Beje, jaunasis daktaras čekas šią savaitę vietoj ligoninės marškinėlių vaikščiojo savo marškinėliais su Čekijos vėliava, taip išreikšdamas, kad serga už savo šalį Olimpinėse žaidynėse. Ir kasdien manęs klausdavo, kiek Lietuva jau gavo medalių. Paaiškinau jam, kad tikimybė gauti nors vieną medalį nėra labai didelė...

Operacijos ir ultragarsas

Šią savaitę asistavau gal 5 operacijose. Dauguma buvo gimdos šalinimo per makštį, kas nėra labai malonu, kai gimda sunkiai išsitraukia, nes tada reik gan iš jėgos tempti ir, nors tai daro pagrindinis chirurgas, būna tikrai nemalonu tai stebėti. Nors pati operacija apskritai nėra sunki, trunka gal 15-20min ir paskui labai greitai gyja, mat pjūviai nedideli ir gleivinėje. Po šių operacijų rankos lieka labai kraujuotos - na, ne rankos, o pirštinės. Ir nors esi su tom pirštinėm, kai kraujas užtykšta ant jų labai jaučiasi tas "šlapumas" nesmagiai. O vieną dieną parėjusi namo pamačiau, kad ant mano kojinės yra užtiškęs lašas kraujo, mat einant į operacinę vieninteliai rūbai, kurių nepakeičiame, yra apatiniai ir kojinės. Batus apsiauname dezinfekuotus - tokius kaip crocs, bet ne crocs, ir kas keisčiausia - man jie tinka nuo 38 iki 42 dydžio, net beveik nesijaučia skirtumo patogumo prasme. Girdėjau, kad kolegos, atliekantys praktiką Saksonijoje, turi persiauti net ir kojines. 

Dar asistavau vienoje laparoskopinėje operacijoje, bet ten teko tik laikyti kamerą ir daryti ja nuotraukas, kai pasakydavo. Trečiadienį stebėjau vieną laparoskopinę operaciją, kurios metu turėjo būti šalinama gimdos mioma (tai toks auglys iš raumeninio sluoksnio ląstelių), bet daktarui sunkiai sekėsi surasti tos miomos ribas, mat ji buvo labai išplitusi. Taigi manęs paprašė greit nubėgti į skyrių ir atvežti ultragarso aparatą. Tai darydama visą laiką galvojau, ar teisingai supratau, ko prašė, ir ar tikrai tą atvežu, ką reikia. Beje, to aparato vertė 80 000 eurų, ką man labai pabrėžė daktarė, padavusi aparatą, užtat buvo labai baisu jį vežant neįsirėžti kur nors į sieną (vaizdas būtų panašus, kaip Hario Poterio antroje dalyje, kai pertvara į 9 3/4 peroną buvo užblokuota ir Haris rėžėsi su visu daiktų pilnu vežimu sienon, mat ultragarso aparatas ganėtinai didelis daiktas). Galiausiai operaciją teko keisti į laparotomiją - tai yra, viską atlikti per pjūvį pilvo sienoje, nes paaiškėjo, kad niekaip nesigaus tos miomos pašalinti laparoskopiškai. Viena seselė susinervino, nes buvo pažadėjusi pacientei, kad ta po poros dienų jau bus namuose, o dabar mažiausiai savaitę jai teks pagulėti skyriuje, mat po atviro pjūvio tenka ilgiau stebėti ir gyja kur kas ilgiau. Taigi medicinoje ką nors žadėti ganėtinai pavojinga, net jei taip būna 99% atvejų.

Gipsavimo kursai

Antradienį visiems PJ'leriams buvo gipsavimo kursai. Iš pradžių pagipsavo patys daktarai ant savanorių - vokietės PJ'lerės labai norėjo būti sugipsuotos, vienai net padarė gipsą su pirštų tempimu. Tai kažkas panašaus į:

Vėliau leido patiems gipsuoti vieni kitus. Iš viso ligoninėje su mumis yra tik 7 PJ'leriai. Man draugas sugipsavo ranką tokiu moderniu plastikiniu tvarsčiu, kuris sukietėja kaip gipsas, nors ten jokio gipso nėra. Atrodo labai tvarkingai ir gražiai, bet tinka naudoti tik jau atslūgus visokiems tinimams po traumos ir panašiai. Šituose gipsavimo kursuose mus labiausiai stebino, kaip netaupomos medžiagos vien tam, kad mums parodytų KAIP gipsuoti. Lygiai taip pat netaupoma ir skiriant laboratorinius tyrimus - užtat, matyt, ir tą kraują taip dažnai ir tiek daug reikia imti. Beveik visad po kokius 4 mėgintuvėlius pripilti, nes net visiškai sveikai moteriai, kuri tiesiog pagimdė vaikelį, daro didelį spektrą kraujo ir visokių biocheminių tyrimų ir taip gal kas antrą dieną. 

Čia apačioje nuotrauka, kaip atrodo mano sugipsuota ranka. Realiai dar niekad nesu nieko susilaužiusi, tikėkimės ir nebūsiu. 

Vertėjaujame

Penktadienį atvyko nėščia pacientė rusė, kuri visiškai nekalba vokiškai. Jai buvo nustatytas hepatitas B - niekad iki tol nežinojo, kad serga. Daktarė man tai pasakė ir tada liepė paimti iš jos kraujo. Truputį išsigandusi ėmiau, nes kažkaip baisu dėl to hepatito, nors ir esu pasiskiepijusi, bet tų minėtųjų titrų dar nesulaukiau. Į veną pataikiau, bet kraujas žiauriai nebėgo, visai susinervinau, tada gydytoja paėmė sėkmingai kraujo, o aš tik nunešiau iki laboratorijos. O paskui reikėjo ko nors kalbančio rusiškai - čia, aišku, visi tikėjosi, kad aš, be abejo, kalbu rusiškai. Tačiau, deja deja, visiškai nekalbu. Vokietė daktarė trupučiuką kalba, bet tokiu juokingu akcentu, kad pacientė nesugebėjo nieko suprasti. Tai aš pakartodavau, ką bandė ta vokietė pasakyti, bet su lietuvišku akcentu, ir tada ta rusė viską suprasdavo. Aišku, kad ir kiek bevargome, visko, ką reikėjo, pasakyti tai pacientei neįstengėme. Taigi aš pasiūliau pakviesti mano draugą, kuris šiuo metu yra gastroenterologijos skyriuje, kad pavertėjautų. Tas vertėjavimas buvo gana juokingas, nes aš verčiau draugui iš vokiečių į lietuvių, ką jis pacientei turi pasakyti, o tada verčiau iš lietuvių į vokiečių, ką pacientė atsakė. Mat mano draugas dar ne taip gerai supranta vokiškai, kad galėtų atlikti tiesioginį vertimą :). Pasijutom naudingi. 

Komiksai

Penktadienį ėjome pasivaikščioti miestan ir užsukome į geriausią Tiuringijoje komiksų parduotuvę "Comic Attack". Turbūt ne visiems aktualu, bet kam patinka, tai ten tikras komiksų rojus. Beje, radom tokių komiksų, kaip "Twilight" ir "Gossip girl", nupieštų mangos stiliumi. Gan apgailėtinai atrodė. Dar radom visokių super senų komiksų iš Asterikso ir Obelikso serijos, labai priminė vaikystę. Viskas, žinoma, vokiškai, bet į naudą kalbai pasimokinti. Taigi draugas įsigijo porą komiksų, o aš prisiėmiau glėbį nemokamų, kurie visai neblogi, mat buvo neseniai kažkokia akcija, kai komiksus dalijo nemokamai, ir dar buvo jų likę. Toje parduotuvėje, beje, yra specialūs staliukai, skirti žaisti visokiems tokiems žaidimams kaip "Magic the Gathering" ir organizuojamos net varžybos. 

Ir dar keletas nuotraukų...

Čia ligoninė iš galinės pusės. Ją supa tvenkiniai su antelėmis ir nendrėmis, jaučiu, kad pavasarį itin gražu bus, nors ir dabar orai jau kaip pavasarį ir paukšteliai aplinkui čiulba.

Čia aš su vokiškos vaikų laidos veikėjais - pele ir drambliuku

Čia praktikančių (atskiras yra vaikinams) persirengimo kambarys ir spintelės. Labai džiaugiuosi, kad turiu aiškią vietą persirengti ir pasidėti daiktams, nes praeitą vasarą kitoje Vokietijos ligoninėje negavau spintelės ir tekdavo persirenginėti daktarių kambaryje bei laukti, kol jos tą kambarį atrakins, jei ko reikia.