Switzerland Wonderland Part 1: Subjektyvus vienos rezidentės darbo palyginimas Vokietijoje ir Šveicarijoje

Sveiki!

Kadangi reguliariai sulaukiu daugybės klausimų iš medicinos studentų bei rezidentų apie rezidentūrą Šveicarijoje ir jos skirtumus nuo rezidentūros Vokietijoje, nusprendžiau po daugybės laiko parašyti naują įrašą į šį tinklaraštį, kuris jau senokai primirštas, nors turbūt didelė dalis informacijos senuosiuose įrašuose apie rezidentūrą Vokietijoje vis dar gali praversti. 

Trumpa priešistorė

Du metus aš dirbau vidaus ligų rezidente Vokietijoje, o tada išvažiavau į Šveicariją, šiuo metu esu čia trečius metus. 

Vokietijoje dirbau rajoninėje ligoninėje su maždaug 300 lovų (apie 150 internistinių), aktyviu priėmimo skyriumi, kuriame buvo Cardiac Pain Unit (monitorizuoti žmonės), Stroke Unit, taip pat vienintelis priėmimas, nakties metu iš dviejų rajonų priimantis visus gastrointestinalinius kraujavimus, infarktus ir insultus. Nors dirbau Vokietijoje tik šioje vienoje ligoninėje, turiu labai daug kolegų pasiskirsčiusių visoje Vokietijoje, todėl esu apie kai kuriuos dalykus susidariusi bendrą įspūdį, lyg taip yra visoje Vokietijoje, tačiau tai gali neatitikti realybės ir būti kokių nors ligoninių, kuriose tvarka labai skiriasi ir yra daug geriau arba, atvirkščiai, galbūt kažkur yra daug blogiau. Šito patikrinti negaliu. Mano rašinėlis vis tiek išlieka subjektyvus ir moksliškai nepagrįstas :D 

Šveicarijoje atvažiavau dirbti į universitetines klinikas, nefrologijos skyrių (stacionariai nefrologai turėdavo apie 20 pacientų, o ambulatoriškai 40 dializės lovų ir nefrologinė konsultacinė poliklinika). Kadangi Šveicarijoje kol kas dirbau specifikuotame nefrologijos skyriuje, o Vokietijoje bendrose vidaus ligose, galbūt mano palyginimai nebus visiškai tikslūs, tačiau nefrologijos stacionaras iš esmės niekuo nesiskiria nuo vidaus ligų, tiesiog visi pacientai turi ir nefrologines diagnozes. Be to, mūsų skyriuje pastoviai vykdavo internistų rotacijos, todėl daug visko girdėjau iš kolegų ir apie vidaus ligų skyriaus tvarką ir situaciją. Čia taip pat galiu pridurti, kad esu dirbusi tik šioje vienoje ligoninėje, todėl negaliu lyginti su visa Šveicarija, bet kiek esu bendravusi su kolegomis iš kitų ligoninių ir kantonų, panašu, kad pagrindiniai aspektai sutampa.

Pamėginsiu atsakyti į man dažniausiai užduodamus klausimus. 

Ar lengva susirasti rezidentūrą Šveicarijoje? 

Mano nuomone, lengva, jei ieškai bet kokios rezidentūros bet kokioje šalies vietoje, o ne geriausiose didžiausiose klinikose labai specifinės specialybės. Panašiai, kaip ir Vokietijoje. Panašu, kad ypač trūksta internistų ir (itin slidinėjimo sezono metu) trūksta chirurgų-traumatologų. 

Jei ieškaisi darbo iškart po studijų, reikia ieškotis mažesnėse ligoninėse, mažesniuose miestuose, ir tikrai rasi. Pradžioje svarbiausia atvažiuoti ir pradėti čia dirbti, o paskui vis tiek pakeisi darbovietę ir galėsi dirbti dideliuose miestuose. Mažose ligoninėse pradėti yra daug palankiau, nes ten Oberarztai įpratę prie naujokų, šviežių po studijų, skiria daug dėmesio mokyti, aiškinti, rodyti. Lengvesnis įsivažiavimas į mediko gyvenimą. 

Nesakau, kad neįmanoma iškart atvykti į universitetines klinikas ar į specifinę specialybę. Tikrai įmanoma. Tik gali užtrukti ilgiau ir būti daugiau streso.

Kaip ieškoti?

Kai kas nors šito klausia, atsakau - Google metodu :D Nes aš kito metodo nežinau, kadangi pati taip ieškau darbo vietų. Galima ieškoti Stellenangebote, bet galima ir tiesiog siųsti CV į bet kokias išgooglintas ligonines. Jei yra Stellenangebot (darbo skelbimas), tai jame dažnai parašyta, ar jie nori, kad Online formą užpildytum ir ten prisegtum CV ir motyvacinį, ar ne. Jei nieko apie Online Formular nerašo, tai siūlau siųsti viską gražiai atspausdinus ir susegus į segtuvėlį popieriniu normaliu paštu (tas pats galioja ir Vokietijoje). CV čia yra su nuotrauka, su gimimo data ir net šeimynine padėtimi :D Ligoninė šveicariškai yra ne Krankenhaus, o Spital. Tai aš googlinau taip: Spital Bern. Nes norėjau būtent Berne dirbti. Radau keletą tų Spital, peržiūrėjau skelbimus, radau man įdomų skelbimą, užpildžiau online formularą. Viskas. 

Darbo laikas

Oficiali medikų darbo savaitė Šveicarijoje yra 50val. Tas mane pradžioje gąsdino, paskui supratau, kad mano išsekimo levelis Šveicarijoje dirbant 2val. ilgiau per dieną yra vis tiek bent dešimt kartų mažesnis, negu Vokietijoje. Aš esu žmogus, kuris beveik niekada nedaro viršvalandžių, tai net ir Vokietijoje jų beveik nedariau (ypač kadangi jų ten niekas neužskaitydavo, tai labai motyvuota buvau jų nedaryti). Tai va, pradėjus dirbti čia, aš ėmiau daryti MINUS valandas. T.y. nebeturėdavau jau ką veikti tą paskutinę darbo valandą ir išeidavau anksčiau. Tame jokios problemos nebuvo, nes tuo metu jau būdavo Spätdienst darantis asmuo, kuris nematė problemos, jeigu iš bėdos kažkas jam paskambins dėl mano pacientų. Kai vėliau dirbau konsultacinėje poliklinikoje, tai išvis ne bėda, jei visus pacientus jau pamačiau ir aprašiau, galėjau eiti namo. 

Vokietijoje aš realiai praleisdavau ligoninėje apie 8.5-9.5val. į dieną. Per jas niekada nespėdavau pavalgyti pietų, neretai net ir į WC nueiti. Pareidavau namo išsekusi, galėdavau tik ant sofos gulėti. Ir kas iš to, kad pareini namo 16val., bet nuovargio lygis toks, kad jau lauki nakties miego. 

Šveicarijoje ligoninėje praleisdavau 10.5-11val., bet nebuvo nė vienos darbo dienos per dvejus metus, kad nebūčiau papietavusi. Pietaudavome visi kolegos drauge. Pertraukos metu net seselės bandė neskambinti, netrukdyti, nebent jau tikrai bėda, negalinti palaukti. Palyginimui - Vokietijoje mes neturėjome teisės trukdyti seselių jų pertraukos metu, tačiau mus, gydytojus, jos turėjo teisę trukdyti visada. Telefonas skambėdavo kas keletą minučių, seselės bei net pacientų artimieji net nepabeldę verždavosi į gydytojų kabinetą. Net jei atsinešdavau maisto pietums iš namų, planuodama pasišildyti mikrobangėje ir prie darbo stalo greit suvalgyti, tai 9 kartus iš 10 išsinešdavau tą maistą vėl namo :D Aš esu absoliučiai ne darboholiško tipo žmogus, ir man pertraukos labai svarbios, tačiau tai buvo tiesiog neįmanoma, nes konvejeriuku visiems iš eilės manęs reikėjo - ar gyvai, ar telefonu. 

Šveicarijoje po savo 10val. darbo dienos, kurios metu turėjau keletą kavos pertraukų, pietų pertrauką, kasdien valandos laiko seminarą Weiterbildungui, aš turėdavau dar daug energijos ir ūpo ką nors nuveikti, išeiti į miestą, susitikti su kuo nors, pasportuoti. Tai man buvo pirmas didžiausias skirtumas nuo darbo Vokietijoje ir didelė staigmena, kad dirbant daugiau valandų, jaučiausi dirbanti mažiau ir lengviau. Pirmus mėnesius buvo toks keistas jausmas: "Už ką man tiek pinigų moka, juk nieko aš čia nedirbu lyginant su Vokietija". :D 

Seselių vaidmuo

Šveicarijoje jos gali daryti ir daro labai daug dalykų. Net nekalbu apie tas seselių funkcijas, kurias visame pasaulyje jos atlieka, tik Vokietijoje ne, kaip kraujo ėmimą, kateterių statymą, infuzijų ir transfuzijų pakabinimą ir t.t. Prie viso to jos kalbasi su pacientų artimaisiais, gali jiems pateikti tyrimų rezultatus ir tik iškilus sudėtingiems klausimams jie siunčiami šnekėtis su gydytoju. O tiksliau, jos sutaria laiką, kada jie ateis, kai gydytojui tinka, kad su juo pašnekėtų. Per du metus nėkart nesu kalbėjusi su artimaisiais gydytojų kabinete, kas pastoviai vykdavo Vokietijoje ir trukdė visiems kitiems kabinete. Čia sutariamas laikas ir visi susirenka arba prie paciento lovos, arba atskiram kabinete ir pasišneka. Tokių artimųjų pokalbių aš turėdavau galbūt du į mėnesį. Vokietijoje per dieną šnekėdavau su kokiais penkiais, ir tie patys penki dar dešimt kartų tą pačią savaitę ateidavo kalbėtis. Kodėl? Nes seselės Vokietijoje neturi teisės teikti beveik jokios informacijos. Net jeigu artimasis nori pasidomėti, kokia vakar buvo paciento gliukozė kraujyje, jis siunčiamas pas gydytoją. 

Žinoma, kita viso to priežastis - darbo krūviai. Čia viena seselė turi iki penkių pacientų. Vokietijoje neretai ir 40, jei vakarinis ar naktinis budėjimas. Dar ir išsilavinimo reikalavimai seselėms skiriasi. Kadangi čia jos su "stipresniu" išsilavinimu, tai ir turi teisę daugiau daryti.

Šitas skirtumas man vienas svarbiausių, nes tai mane visus du metus Vokietijoje labiausiai nervino. Atrodė, jog pusę savo darbo laiko skiriu veiklai, kurią visur kitur atlieka seselės. Blogiausia būdavo, kai naktiniame budėjime aš viena būdavau atsakinga už visą priėmimo skyrių, Cardiac Pain Unit pacientus ir 80 stacionaro lovų ir man skambindavo seselė iš skyriaus, kad ateičiau padėti venos kateterio pacientui, kuriam, pavyzdžiui, laša heparinas ir turi nenutrūkstamai lašėti. Tuo tarpu aš turiu ką tik į priėmimą atvežtą žmogų su infarktu, kitas vemia krauju, o kitą gal jau ir reanimuoti reikia. Atrandu laiko tam kateteriui skyriuje už kokių keturių valandų, per kurias ta seselė dar keturissyk paskambino priminti, kai telefonas ir taip kas minutę skamba (priėmimo seselės, Notarztai ir t.t.). Ateinu dėti kateterio. Seselės skyriuje sėdi balkone su kava ir cigarete, net neparuoštas padėkliukas joks su kateteriais, dezinfekciniu ir pan. Taigi aš pati man nepažįstamame skyriuje knisuosi lentynose, ieškau kateterių, einu dėti to kateterio, užtrunku iš viso 20min, per kurias suskamba telefonas iš priėmimo dar penkis kartus, nes jau atvežė žmogų su įtariamu insultu ar panašiai. 

Kitą savaitę išgirstu, kad seselės skundžiasi, jog gydytojai padėję kateterį nesutvarko to padėkliuko su likusiomis pakuotėmis nuo kateterio...

Šveicarijoje aš per du metus tik vieną naktinį budėjimą esu nepamiegojusi. Tam yra skirta lova su patalais, aš net persirengdavau į naktinius ir numigdavau netrukdoma bent 5val. Aišku, aš nedirbau priėmime, o tiesiog stacionare, bet skirtumas milžiniškas, kai seselės gali daryti dalykus. 

-------------------------------------------------------------------------------

Ką tik supratau, kad, kaip jau esu minėjusi, galėčiau parašyti visą knygą apie skirtumus Šveicarijoje ir Vokietijoje. Taigi šįkart užbaigsiu čia ir pratęsiu kitame įraše. Nes dar liko daug visko, ką galiu papasakoti. 

O savaitgalį per valandėlę galima palėkti į tokias vieteles :)

Gražaus vakaro,

Lija