Priėmimo skyriaus ypatumai

Sveiki!

Šiuo metu eina mano trečioji savaitė priėmimo skyriuje, mat praėjusią savaitę turėjau atostogų. Deja, tas faktas, kad per Kalėdas atostogavau savaime reiškia, kad per Naujuosius dirbsiu. Aš, su savo trijų savaičių patirtimi priėmime, gavau rytinius budėjimus pirmą, antrą ir trečią sausio. Tai reiškia, kad visiškai viena priėmimo skyriuje būsiu apie septynias valandas kasdien. Viena valanda persiklos su kolega. Sakydama visiškai viena turiu omenyje viena, atsakinga už vidaus ligų bei neurologinius pacientus. Dar priėmime visada yra ir vienas chirurgijos rezidentas. 

Beje, jums nepasirodė. Iki ateidama į priėmimo skyrių aš nežinojau, kad mano ligoninėje internistai (vidaus ligų rezidentai) priima ne tik internistinius, bet ir visus neurologinius pacientus. Mat šioje ligoninėje nėra pakankamai neurologų etatų, kad vienas kuris galėtų visą laiką sėdėti priėmime. Taigi mes tiesiog jiems paskambiname gavę neurologinį pacientą ir pranešame, kad reikia konsultacijos, bet anamnezę, pirmąją apžiūrą atliekame patys. Ir tik paskui nusprendžiama, ar pacientas liks internistiniame skyriuje, ar bus perimtas neurologų. 

Apytikrė mano "primesta" statistika: per šias tris savaites iš visų mano priimtų pacientų apie 70% buvo neurologiniai. Daugiausiai tranzitorinės išeminės atakos (TIA), insultai, migrenos priepuoliai, veidinio nervo parezė, taip pat ir pora virusinių meningitų. Šitas aspektas mane, kaip ir kitus mano kolegas, labai nervina. Nes jeigu vienas neurologas pastoviai būtų priėmimo skyriuje, mums tikrai daugiau nei pusė darbo krūvio nuo pečių nukristų. Beje, mūsų ligoninė vienintelė išvis turi neurologijos skyrių per du rajonus (sumoje čia gyvena apie 400 000 gyventojų). Siaubelis. Tiesa, neurologai dar reikalauja, kad mes, internistai, patys darytume lumbalines punkcijas, kurių jie nori kone kiekvienam pacientui. Gal ir įdomu, tačiau iš tiesų neįeitų į mano darbo spektrą, be to, kai priėmime milijonai naujų pacientų, visiškai nesinori gaišti laiko punkcijoms, kad ir įdomu ir naudinga būtų. Skyriuje - taip, bet priėmime yra tiek daug darbų ir tiek mažai laiko, kad susidomėjimas punkcijų mokinimusi dingsta. Bent man. (Beje, vakar mano pacientams teko atlikti vieną lumbalinę ir vieną pleuros punkciją...).

Pats darbas priėmime man primena konvejerį. Priimi vieną pacientą, užpildai visus dokumentus (turime tokius laptopus, įtvirtintus į važinėjančius staliukus reguliuojamu aukščiu, su tais staliukais ir stovim prie paciento), užsakai tyrimus, grįžti į kabinetą, jau matai kompiuterinėje sistemoje, kad dar penki pacientai laukia. Išsirenki, kuris ilgiausiai laukia (arba kuris rimtesnis, jau seselės, kurios pirmosios pamato žmogų, būna parinkusios spalvą, žyminčią, kiek skubus atvejis - raudonas, vadinasi, reikia dabar bėgti, nesvarbu, kad kažkas geltonai pažymėtas gal jau tris valandas laukia), leki pas tą pacientą, vėl apžiūri, surenki anamnezę, paskiri viską, dažnai dar pasišneki telefonu su neurologu (kaip jau minėjau, išties dažnai). Ir vėl iš naujo... To viso darbo metu tau ištisai skamba telefonas ir visi, kas gali, ištisai trukdo. Nė vienos anamnezės neįmanoma nuo pradžių iki galo atlikti be įsiterpiančio skambučio. Tai seselė jau klausia, ką toliau darysim su kokiu kitu, prieš valandą priimtu pacientu, tai iš skyriaus skambina, kad kažkam reikia nuimti spaudžiantįjį tvarstį po koronarangiografijos (taip taip, tuo pačiu metu mes ir už skyrius atsakingi po 16 valandos darbo dienomis bei savaitgaliais, šventinėmis dienomis), tai skambina kokia kita ligoninė, norinti atsiųsti mums kažkokį pacientą, ir aš turiu nuspręsti, ar mes sutinkame priimti, ar ne. Pacientų srautas labai skirtingas, kartais nežinia nuo ko priklauso. Šį pirmadienį buvo priimta virš 100 žmonių per 24 valandas (ligoninėje yra tik apie 300 lovų). Tai reiškia, nėra kur tuos pacientus paguldyti skyriuje, juk ten ir taip guli pacientai, tai reiškia, krūvos naujai atvykusių guli priėmimo koridoriuje, kai kurie gal net skyrių koridoriuose tol, kol kitą dieną ateina skyrių gydytojai ir išleidžia kažką iš anksčiau gulėjusių. Labai nervina, kad slaugai ar seselės, atsakingos už priėmimo skyrių, pastoviai skambinėja ir daro spaudimą, kad ką nors išleisčiau ar perguldyčiau į kitą ligoninę, nes nėra vietos. Aš nemanau, kad tai turėtų būti mano problema, tokius organizacinius reikalus turėtų tvarkyti galbūt net atskiras darbuotojas. Deja, taip nėra. Kaip ir ankstesniame įraše rašiau, didelę dalį mano darbo sudaro organizaciniai dalykai, sekretorės darbai. Manau, iš to matoma, kaip Vokietijoje trūksta darbuotojų. O gal taip ir visada buvo, to nežinau. 

Žodžiu, kol kas tiek, nors įspūdžių, aišku, yra daug daugiau. Kitąsyk dar papasakosiu. Smagių Naujųjų Metų! Linkiu jų nesutikti priėmimo skyriuje! :)

Ligoninės priimamasis: Antras dublis

Sveiki!

Štai jau metus išdirbau Vokietijoje gydytoja-rezidente (Assistenzärztin) vidaus ligų srityje. 

Kodėl dabar nusprendžiau pratęsti savo blogą? 

Dėl to, kad nuo rytojaus einu dirbti į ligoninės priimamąjį. Mano ligoninėje tik rezidentai su metų patirtimi išsiunčiami į priimamąjį, tačiau ne visur taip yra. Kai kur jau po mėnesio ten keliaujama. Žodžiu, manau, kad kur jau kur, o priimamajame tiek visko naujo ir, tikėkimės, įdomaus patirsiu, kad blogą rašyti tikrai bus apie ką. Be to, manau, daug kam, kas planuoja dirbti Vokietijoje ar kolegoms, kurie jau dirba, bus įdomu paskaityti apie mano įspūdžius, o galbūt ir savo įspūdžiais pasidalinti.

Kodėl pavadinau įrašą "antras dublis"? 

O gi todėl, kad pirmasis dublis buvo serialas "Ligoninės priimamasis", kuris, kai buvau dešimtoje klasėje, buvo nuo pradžių iki galo (penkiolika sezonų) vėl transliuojamas per televiziją - aš ušsikabinau taip, kad ėmiau aktyviai svarstyti apie medicinos studijas ir net parašiau į Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą, siūlydama įkurti jaunųjų medikų būrelį - su mintimi, kad galbūt tai man padės galutinai apsispręsti, ar noriu studijuoti mediciną. 

Būrelis buvo įkurtas. Apsispręsti irgi padėjo - nusprendžiau, kad medicinos studijuoti nenoriu. Būrelį vedė gydytojos rezidentės, labai malonios ir labai įdomiai vedė, tačiau tuo pat metu ir pasakojo, kokios sunkios buvo studijos ir kiek daug reikėjo mokytis. Ne ne ne, pamaniau, aš nenoriu viso savo gyvenimo vien mokymuisi paaukoti... Todėl iš pradžių į mediciną ir nestojau. Bet po metų studijų gamtos fakultete supratau, kad reikia visgi perstoti. Ne kokia iš manęs buvo gamtininkė - manau, buvę grupiokai, kurie už mane vabzdžius kolekcijai sumedžiojo, gali patvirtinti. 

Taigi perstojau. Perstojimas irgi buvo mano antras dublis. Ir tikrai buvo taip sunku, kaip tos būrelio vadovės ir pasakojo... Bet apie tai dabar jau neverta plėtotis.

Kadangi apie savo dabartinį rezidentės darbą dar nesu rašiusi nė vieno įrašo, tai trumpai apibūdinsiu, kaip lig šiol visus šiuos metus maždaug atrodė mano darbo diena. 

Darbas prasideda 07.30 ryte. Man džiugu, nes pirmąsyk gyvenime iki darbo galiu eiti pėsčiomis ir užtrunku maždaug tiek laiko, kiek visą gyvenimą eidavau tik iki stotelės ir tada dar valandą autobusu grūsdavausi iki mokyklos, paskui iki universiteto, paskui iki klinikų... Taigi ir ta pradžia 07.30 nė kiek negąsdina, nes keltis vis tiek galiu vėliau, nei visą gyvenimą kėliausi Vilniuje. 

Anksti ryte skyriuje (vokiškai Station) dažnai būna ramu, na, mažiausiai iki aštuonių. Taigi tą pusvalanduką galima kartais net su kavos puodeliu ramiai praleisti apžiūrint kompiuterinėje sistemoje, kokių naujų pacientų į skyrių prikeliavo, kas jiems nutikę ir ką dar reikia padaryti. Aš pati kas dieną pasidarydavau ir tokį nedidelį pacientų aprašymą Worde, kurį išsispausdinus su savimi nešiodavausi - mat mintinai prisiminti visas keturiolikos, o kartais ir daugiau, pacientų diagnozes man per sudėtinga. O Oberarztas (čia kaip ir vyresnysis daktaras, turima galvoje, jau savo srities specialistas, kuris prižiūri rezidentų darbą - t.y. kokį pusvalandį per dieną aptaria tuos pacientus kartu su rezidentu ir pataria, ką dar su tuo pacientu padaryti gydymo ar diagnostikos prasme) dažnai paklausia, tada tik žvilgteliu į savo santraukėlę ir patvirtinu, pavyzdžiui: taip, šis pacientas turi prieširdžių virpėjimą, todėl geria antikoaguliantus. Ar panašiai.

Kai mano lapelis gatavas, ateina seselė, atsakinga už mano pacientus, ir trumpai papasakoja, kas nutiko naktį. Ne visada ateina ta seselė... Kartais pati ją gaudau, kad pasakytų bent trumpai, ar kas svarbaus neįvyko nuo praeitos popietės. Ar kas nevėmė, neviduriavo, ar nesukarščiavo, ar nepatyrė naujų simptomų, ar kokia bobutė su demencija neklajojo koridoriais pusę nakties... Viskas svarbu, nes reikia tada pakoreguoti vaistų planą, gal ką pridėti, ką atimti, kad pacientams geriau sektųsi.

Paskui dieną kiekvienas rezidentas planuojasi taip, kaip kam patinka. Aš tai keliauju daryti vizitacijų. Kuo anksčiau, tuo geriau. Tai reiškia, pasiimu tokį vagonėlį/vežimėlį, kuriame yra mano pacientų segtuvai su informacija, ant vagonėlio užsidedu storą kitą segtuvą su dabartinėmis aktualiosiomis pacientų ligos istorijomis, kur surašyti spaudimai, temperatūros, vaistai ir taip toliau, ir važiuoju sau iš kambario į kambarį (turiu omenyje, iš palatos į palatą, čia sakome Zimmer). Su visais pašneku, paklausiu, kaip sekasi, ar geriau, paklausau širdies ar plaučių, jeigu reikia, paspaudau pilvą tikrindama dėl skausmų, jeigu reikia, tada dauguma pacientų užduoda man krūvas klausimų - vieni mažiau, kiti daugiau - ir galiausiai, dažnai po geros valandos, vizitai baigti. Tai dažnai būna labiausiai sekinanti darbo dienos dalis, nebent pasiseka, kad visi pacientai tyleniai ir mažai klausinėja. Taip būna retai. 

Po vizitų jau būna gatavi laboratoriniai tyrimai, taigi sėdžiu su visomis ligos istorijomis, peržiūriu rezultatus ir pakeičiu infuzijas, medikamentus, jei to reikia - tai reiškia, įrašau naujus nurodymus seselei į ligos istorijos specialią dalį, skirtą medikamentų keitimams. Taip pat apsižiūriu, ar nereikia dar kokio tyrimo užsakyti. Pavyzdžiui, jei žmogui prasidėjo inkstų nepakankamumas, kreatininas kyla, užsakau pilvo sonografiją patikrinti inkstų būklei, ar nėra hidronefrozės (nesu įsitikinusi, ar lietuviškas toks terminas, vokiškai Harnaufstau). Ir panašiai. Dar neretai irgi kuo anksčiau, tuo geriau, atlieku ascito, pleuros punkcijas, pakabinu kraujo transfuzijas. Šitie dalykai reikalauja daug laiko, todėl, jei žinau, kad vis tiek šitai šiandien reikės atlikti, tai atlikti stengiuosi dar iki ateinant Oberiui. 

Kažkada pagaliau ateina Oberis (Oberarzto trumpinys tarp mūsų lietuvių). Jis gali ateiti įvairiai. Kartais priešpiet, kartais tik vėlai popiet, besibaigiant darbo laikui. Priklauso nuo Oberio ir ar jis daro kokias koronarangiografijas ar endoskopijas visą dieną, ar ne. Taigi tame tarpe, kai randu laiko tarp visokių punkcijų ir Holterio-EKG vertinimų, kol Oberio dar nėra, aš diktuoju ir koreguoju laiškus. Taip, laiškus. Čia išleidžiant pacientą ne tik trumpa epikrizė išduodama, bet dailiai išdėstytas laiškas, it rašinėlis, apie viską, kodėl pacientas atvyko, ką mes jam davėme, ką radome, kokios būklės išvyko. Gražiais pilnais sakiniais. Iš pradžių sudiktuoju į diktofoną, surašo specialios darbuotojos iš Schreibbüro, bet tada vis tiek dar perskaitau, prirašau sakinį kitą. Nė vienas pacientas neturėtų išeiti namo nelaikydamas rankoje gatavo laiško. Todėl iš anksto reikia jais rūpintis. 

Kai ateina Oberis, aptariami visi pacientai. Kartais išsamiai, kartais labai greitai ir trumpai. Vėlgi nuo Oberio priklauso. Dažnai Oberis tada duoda naujų nurodymų, tyrimų užsakymų, užduočių kam nors paskambinti, ką nors paklausti dėl paciento - pavyzdžiui, mūsų ligoninėje nėra reumatologų, endokrinologų, tai jei reikia ko paklausti svarbaus apie tas sritis, tenka skambinti į universitetines klinikas kitame mieste. Vienas toks skambutis kartais gali trukti iki valandos, mat kol tave sujungia vienas skyrius su kitu skyriumi, vienas žmogus su kitu žmogumi, kol randi tą, kurį pasiekti norėjai, praeina begalė laiko.

Taigi ką aš veikiu likusį laiką (arba jau nelikusį, viršvalandžių laiką...)? Daug daug skambinėju. Šeimos gydytojams - aiškintis, kodėl toks ir toks medikamentas pacientui nebeduodamas, arba kodėl jis jam tokį ir tokį medikamentą išvis davė, tada specialistams į universitetines klinikas, tada artimiesiems, kad išsiaiškinčiau, ar jie turi įgaliojimus priimti sprendimus už, pavyzdžiui, demencinius pacientus, ar pacientai dar būdami sveiki buvo pas notarą surašę dokumentą, kur nurodė, ar juos gaivinti ir jungti kvėpavimo aparatus, jeigu būklė pablogėtų (Patientenverfügung)... Žodžiu, milijonas skambučių. Turiu pripažinti, aš nemėgstu skambinti. Todėl šita darbo dalis man labai nepatinka, nors per metus kaip reikiant pripratau. Anksčiau kiekvienas skambutis buvo didelis stresas, dabar skambinu ir skambinu. Kasdienybė.

Deja, tikrai taip tvarkingai nesiklosto kiekvienos dienos planas, kaip čia surašiau. Tarpuose tarp minėtų veiklų pas mane atlekia seselės, sako, tam pacientui skauda krūtinę, bėk pažiūrėti, tas pacientas jau laukia laiško, nori eiti, žiūrėk, atėjo naujas, planinis pacientas, eik surinkti anamnezę, jam dar šiandien reikia gastroskopijos, rytoj jis jau norės eiti, o ne, žiūrėk, dar vienas pacientas mirė, reikia eiti apžiūrėti lavono, surašyti mirties liudijimą, paskambinti artimiesiems, šeimos gydytojui pranešti... Ir visa kita. Dar artimieji. Kaip aš sakau, kartais jie eina "šniūrais" - turiu omenyje, nepertraukiamai. Eina, beldžiasi - aš noriu apie tą pacientą pakalbėti, aš noriu apie aną. O kai kurie įsigudrina kasdien ateiti ir klausti to paties. Kasdien paaiškini viską vienodai, ir kasdien jie vis nustebę. Ak.

Bet rytoj einu į priėmimą ir jame bus visa krūva kitų naujų problemų. Savi minusai, savi pliusai visur. Galbūt tiek daug su artimaisiais aiškintis nereikės, tačiau tikrai bus daug kitų dalykų, kurie bus sunkūs ir sudėtingi. Pirmasis pliusas (bent kol kas atrodo pliusas) tas, kad rytoj man į darbą tik 11.30. Iki 20.00. Tai vadinamasis tarpinis budėjimas (Zwischendienst), ir mano darbo laikas persiklos su kitų kolegų, todėl, kaip pradedančioji priėmime, niekad nebūsiu visiškai viena. 

Palinkėkite man sėkmės, mieli kolegos. Rytoj ateina maksimalių iššūkių metas. 

D.U.K. apie internatūrą Vokietijoje

Sveiki! 

Paskutiniu metu gaunu daug žinučių su klausimais dėl internatūros. Aiškiai, gūglinant apie internatūrą Vokietijoje ne vienas suranda šio blog'o pirmąjį įrašą (http://medialiai.blogspot.de/2014/02/kaip-susirasti-internaturos-vieta.html). Taigi pirmiausiai ir siūlau perskaityti tą pirmąjį įrašą, kur ganėtinai aiškiai esu surašiusi, kaip gi pagaliau rasti tą praktikos vietą ir kokiais kriterijais remiantis išsirinkti ligoninę :) 

Vis dėlto žmonėms kyla nemažai papildomų klausimų, kurių tame neilgame įraše plačiau neišdėsčiau. Todėl, padidėjus gaunamų klausimų tankiui, nusprendžiau į keletą tokių klausimų atsakyti šiame įraše.

Kokiu lygiu reikia mokėti vokiečių kalbą, norint susirasti internatūros vietą Vokietijoje?

Pabraukiau žodį "internatūros", nes kalbant apie rezidentūrą atsakymas būtų kitoks.

Taigi norint atlikti praktiką Vokietijoje oficialiai jums nereikia jokio kalbos lygio. Jūs galite atlikti praktiką ir kalbėdami angliškai. BET ar verta, jei tolimesnis planas dirbti Vokietijoje? Patarčiau iki praktikos išmokti kuo daugiau vokiečių kalbos, kad galėtumėte praktikos metu ją tobulinti, kad būtų proga "atsirišti liežuviui". Mano manymu, tam užtektų B1 lygio žinių. Tada jau nesijaustumėte visiškai nesuvokiamoje aplinkoje ir tikrai pagautumėt bent temą, apie kurią kalba kolegos, o po trijų mėnesių jau ir daugiau :)

Visgi kai kurios ligoninės turi savą politiką šiuo klausimu ir reikalauja tam tikro vokiečių žinių lygio įrodymo. Iš mano patirties, tokių ligoninių yra mažuma, todėl, jei parašysite daug laiškų, be abejonės rasite ne vieną ligoninę, kuri jokio lygio neprašys. 

Ar galima Vokietijoje atlikti ne internatūrą, o vasaros praktiką?

Klausimas aktualus jaunesnių kursų studentams. TAIP, be abejonės galima ir rekomenduotina! Ieškojimo principas lygiai toks pats - rašote į ligonines sakydami, jog tada ir tada (tarkim, rugpjūčio 1-30d.) norite atlikti praktiką tam tikrame skyriuje. Šią praktiką reikia vadinti "Famulatur", o internatūrą vadiname "Praktisches Jahr". Rašydami laiškus į ligonines prisekite savo CV, kuriame nurodykite ir vokiečių kalbos žinių lygį. Ar ligoninė skaitys, ar ne - nežinia, bet geriau paminėti. Kodėl jums verta atlikti vasaros praktiką? Jei turite planų vėliau dirbti Vokietijoje, jūsų CV iškart taps žymiai patrauklesnis darbdaviui, jei jis matys, kad jūs ne vieną sykį jau darbavotės Vokietijoje ir jums tikrai bus pirmenybė gauti darbo vietą prieš kitus užsieniečius, kurie dar nėsyk nebuvo Vokietijoje. O ir šiaip nauda nemenka, nes išmoksite praktine prasme tai, ką išmoksta vokiečių studentai, todėl iškart lengviau įsiliesite į darbo kolektyvą, kai jau būsite rezidentai. Taigi visos praktikos Vokietijoje jums tik į naudą :)

Ką reikia paminėti studentiškame CV?

Galima remtis "Europass" CV modeliu, bet aš pati CV parašiau savo nuožiūra. 

Pažymiai vokiečiams nelabai įdomūs, tad galite labai nesiplėsti, bet jei jau minite, parašykite, koks balų maksimumas Lietuvoje, mat Vokietijoje sistema visai kita ir jiems nebus aišku, kad jūsų 10-tukas yra labai geras balas. 

Paminėkite visas praktikas, kurias esate atlikę Lietuvoje ar bet kokioje kitoje šalyje, paminėkite ir mokslinius darbus, nors tai vokiečiams irgi neatrodo labai reikšminga. Dauguma daktarų čia klinicistai, mokslinius darbus daro pavieniai asmenys. Kone atvirkštinė proporcija nei Lietuvoje :) 

Savo CV galite įterpti atskirą punkta "Motyvacija" ir trumpai pasakyti, kodėl norite atlikti praktiką Vokietijoje bei kodėl jus domina būtent ta sritis. Galima ir atskirą motyvacinį laišką parašyti, bet aš taip nedariau. Turiu abejonių, kad apskritai kas nors skaito praktikantų CV :)

Ir nė už ką nepamirškite į CV įdėti savo gražios pasinio stiliaus NUOTRAUKOS. Vokietijoje visi CV turi būti su nuotrauka :) Nuotrauką net ir praktikanto jie tikrai pasižiūrės.

Kokius popierius apskritai reikia siųsti ieškant internatūros vietos?

Aš siunčiau TIK savo CV. Kaip minėjau, galima išskirti motyvacinį laišką ir CV, tada bus du failiukai. Tas pats galioja ir vasaros praktikos ieškotojams.

Koks buvo pirmojo laiško ieškant internatūros turinys?

Trumpai tariant toks: "Aš esu tokių ir tokių metų medicinos studentė iš Lietuvos ir ieškau internatūros vietos Vokietijoje. Ar būtų įmanoma atlikti internatūrą jūsų ligoninėje? Kokias sąlygas turėčiau kaip užsienietė? Ar gaučiau apgyvendinimą (Unterkunft) bei "paskatinimą" (Vergütung - taip vadinami pinigėliai, kuriuos ligoninė duoda praktikantams)? Norėčiau atlikti savo praktiką tokiomis datomis tokiuose skyriuose (čia jeigu jau tiksliau žinote savo internatūros, baigiamojo egzamino datas)."

O tada, kai išsiunčiate laišką, kantriai laukiate. Kažkodėl vokiečiams neatrodo, kad į elektroninį laišką atrašyti reikia greitai. Jie atrašo kartais ir po mėnesio, ir po dviejų. Būtent todėl verta pradėti paieškas super iš anksto, vos ne pusė metų prieš praktiką. Nes kol įvyks galutinis susitarimas, ilgai kankinsitės laukdami emeilų. Bet yra ir labai greitai atrašančių ligoninių! Nežinia, ant kokios pataikysite.

Kokius popierius reikia atsivežti į Lietuvą po internatūros Vokietijoje?

Man reikėjo tik vieno lapo, kuriame parašyta, jog tada ir tada atlikau praktiką toje ligoninėje, tokiuose skyriuose bei trumpai aprašyta, ką veikiau. Visa tai buvo parašyta vokiškai, ant ligoninės oficialaus popieriaus bei su klinikos vadovo parašu, antspaudu. Lietuvoje tiesiog ir padaviau tokį lapą, neverčiau iš vokiečių kalbos. Užskaitė :) Internatūros knygelės su smulkiai surašytomis procedūromis, kurias turite atlikti, Vokietijoje jums nereikės. Nereikia jos išsiversti ir vežtis, nebent labai trokštate :)

Pabaigsiu šį įrašą nostalgiška gaida, nes noriu padėkoti visiems grupiokams, su kuriais praleidome 6 kančių (ir džiaugsmų) kupinus metus ir sugebėjome išlikti (daugiau mažiau) draugiškais iki pat paskutinės dienos :)) Ta proga įkeliu keletą paskutiniųjų mūsų nuotraukų. O jaunesnių kursų studentams linkiu nepasiduoti, nes mes - gyvas įrodymas, jog tai įmanoma užbaigti!

Operacija po operacijos

Taigi taigi. Jau prasidėjo antroji savaitė chirurgijos cikle. Dirbu Traumatologijos ir ortopedijos skyriuje, tačiau pačiame skyriuje praktiškai nebūnu, nes visą laiką leidžiu operacinėje. Jau pirmą dieną atėjusi į naująjį skyrių iškart buvau išsiųsta į operacinę - kelio sąnario keitimo operacijoms, kelioms iš eilės. Gerai, kad operacinės tvarką jau žinojau, kur kas padėta, kaip rankas plautis ir taip toliau, nes tai buvo rodę ginekologai. O traumatologai patys tai nieko neaiškina, maždaug, pats susigaudyk. 

Labiausiai mane nustebino tai, kad kai išvydau apnuogintą kelio sąnarį pirmą kartą gyvenime pajutau tą kažkokį keistą nemalonų jausmą, kuris kai kuriuos žmones ištinka matant kraują ir panašiai. Aš su tuo niekad problemų neturėjau, tačiau kažkodėl pamačiusi išpreparuotą kelio sąnarį pajutau tai. Manau todėl, kad anksčiau sąnarius ir raumenis esu mačiusi tik išpreparuotame lavone, bet ne gyvame žmoguje, ir užtat tas suvokimas, kad čia gyvas žmogus ir dar su spinaline nejautra, ramiai besišnekantis su anesteziologu, kažkaip paveikė. Bet tas jausmas tesęsi gal minutę, o dabar esu visiškai pripratusi prie tų visų vaizdelių. 

Taip atrodo kelio protezas

Kitas dalykas, išskirtinis traumatologijoje, tai itin grubių prietaisų naudojimas - pjūklai, grąžtai, plaktukai ir taip toliau. Operacijos metu be galo daug triukšmo bei reikia dėvėti apsauginius akinius, nes visur taškosi kaulų čiulpai bei byra gręžiamų kaulų gabalėliai. Žodžiu, šita chirurgija tikrai ne man. Kai matai, kaip žmogui tą kaulą kapoja, tai lyg stebuklas rodosi, kad žmogus po to dar vaikščios. Beje, anesteziologai uždeda pacientams ausines ir šie gali klausytis mėgstamos muzikos operacijos metu, mat jei klausytųsi operacijos garsų, tai nemanau, kad labai gerai jaustųsi... Iš principo įrankiai ir garsai kaip autodirbtuvėje. Plius siaubingas cemento kvapas - tokio žalsvo, specialaus kaulų cemento, kuriuo prilipinamas protezas. Tas cementas dėl kažkokios cheminės reakcijos pats skleidžia šilumą - vienas chirurgas davė pačiupinėti. O atrodo maždaug kaip žalias modilinas, iš kurio vaikystėję lipdėme visokius daikčiukus.

Teko dalyvauti ir klubo sąnario keitimo operacijose, tačiau jose ne ką temačiau, mat stovėjau iš priešingos paciento pusės - taip patogiau laikyti įrankius. Šios operacijos vienos sunkiausių fiziškai, daug jėgos rankose reikia turėti. Vienos operacijos metu pacientės kojos ėmė judėti, tai truputį nejauku pasidarė, mat niekas dar nebuvo užsiūta, tačiau, pasirodo, judesiai atsigauna anksčiau nei jutimai ir pacientei nieko neskaudėjo, taigi operacija buvo ramiai užbaigta. Tiesa, keletą sykių teko pačiai prisiūti drenus prie odos, surišti mazgus bei su tokius segtuvėliu, panašiu kaip kanceliariniėse prekėse popieriui segti, susegti odą - smagu, kai duoda kažką tokio padaryti, vis kažką išmoksti ir jautiesi kažką nuveikęs. Šefas dar davė siūlų namo parsinešti, kad pasitreniruočiau mazgus rišti. 

Taip atrodo klubo sąnario protezas rentgenogramoje

Man patinka, kad traumatologai operuodami dedasi dvejas pirštines - pirmiausiai tokias žalias, tada ant viršaus baltas. O patinka man tai dėl kelių priežasčių - pirmiausia, tos žaliosios labai lengvai užsimauna, visad visais pirštais pataikau, o antra - jei netyčiomis pažeidei sterilumą, gali atsitraukti nuo stalo, nusiimti tik viršutines pirštines ir tiesiog tau užmauna naujas baltas pirštines, vietoj to, kad varytų iš naujo plautis rankas ir taip toliau. Praėjusią savaitę kartą pažeidžiau sterilumą, mat vyko mikrochirurginė slankstelių operacija, kur žiūrima per mikroskopą, ir jo dalelė ties akimis yra nesterili. Taigi reguliuodamasi mikroskopo fokusą netyčia prisiliečiau prie tos nesterilios dalies. 

Va taip atrodo tos dvigubos chirurgiškos pirštinės,
čia antrąją dar tik mauna.

Vienas chirurgas sykį, kai buvau skyriuje, pasakė, kad turi kažkokią įdomią pacientę, kurią nori parodyti rezidentams, o kartu pasikvietė eiti ir mane. Tada liepė kiekvienam po vieną įeiti pas pacientę, ją apklausti, apžiūrėti ir tada išėjus reikės savo diagnozės variantus pasakyti. Man buvo nemenko streselio, mat traumatologiją mokiausi labai seniai ir beveik jokių tikslių diagnozių nepamenu. Visgi apytikriai mano įtarimai pasitvirtino. Moteris krisdama nuo laiptų buvo nusiplėšusi visą keturgalvį šlaunies raumenį. 

Kas man labiausiai nepatinka pas traumatologus, kad jie labai "mėgsta" dirbti viršvalandžius. Pavyzdžiui, trečiadienį viena operacija prasidėjo tada, kai realiai jau buvo baigęsis mano darbo laikas. Namo grįžau tik pusę šešių vakaro! Lyg ir niekas nelaiko toje operacijoje, gali sakyti "ate" ir išeiti, bet kažkaip tavo pavardė užrašyta, kad asistuoji, tai ir dalyvauji... Bet ketvirtadienį aš tiesiog atėjus laikui išėjau namo, nors ir buvau užrašyta asistuoti dar vienoje operacijoje, mat jau buvo pusė keturių (oficialius darbo pabaigos laikas), o pacientas dar net nebuvo atvežtas į operacinę. 

O pabaigai - vokiškas šnicelis Erfurto šnicelių restorane, kuriame lankėmės kartu su vietinėmis kolegėmis medicinos studentėmis :)

Indiškos apyrankės, DDR ir streikas

Paskutiniąją savaitę vidaus ligų skyriuje likau viena praktikantė, taigi bendrai paėmus per visą savaitę paėmiau kraujo daugiau nei šimtą kartų bei įdėjau daugiau nei dvidešimt fleksiūlių (venos kateterių). Įgyta patirtis tikrai darė savo, nes su kiekviena diena vis greičiau sugebėdavau paimti tą kraują, nors porą dienų buvo tiek daug, kad nuo 7h iki 12h vien ėmiau kraują ir dėjau fleksiūles, daugiau nieko.

Labiausiai šią savaitę įstrigo viena maždaug trisdešimties metų amžiaus pacientė iš Indijos, kuri nešneka niekaip kitaip - tik indiškai. Ji elgėsi lyg mažas vaikas ir kai ateidavau imti kraujo kaskart kvailai šypsodamasi slėpdavo ranką ir indiškai burbėdavo, kad nebeduos kraujo ar kažką panašaus. Šalia būdavo jos vyras, kuris man išversdavo šį tą, ką ji sako; jis, beje, pusę dienos kartu su ja gulėdavo jos ligoninės lovoje, o visa palata buvo tiek įsigėrusi kažkokių keistų indiškų kvapų, kad einant pro ją koridoriumi jautėsi, net kai durys buvo uždarytos. Galiausiai paskutinę dieną jos nesąmonės visiškai užkniso ir paprašiau jos vyro, kad išverstų jai, kad man atsibodo jos žaidimai ir kad ji ne mažas vaikas ir, kad jei ne aš, tai vis tiek kažkas ateis to kraujo paimti. Ji jau buvo ėmusi užknisti ir palatos kaimynę, nes iš šono klausytis, kaip visiems tenka su ja cackintis, kad duotų kraujo ar panašiai, irgi turėtų užknisti. Dar vienas dalykas - ant abiejų rankų nuo riešų iki alkūnių ji dėvi tokias indiškas apyrankes ir jų nė už ką negali nusiimti (kodėl - nepaaiškino, spėju tiesiog iš vaikiško užsispyrimo, nes pačios apyrankės neatrodo kažkaip ypatingai, plastmasinės, bet apdirbtos taip, kad atrodytų metalinės). Vadinasi, praktiškai nėra iš kur imti kraujo. O dar jai teko ir fleksiūlę dėti. Žodžiu, košmarėlis. Paskui daktarai pasakojo, kaip teko su ja kovoti, kad nusiimtų tas apyrankes, kol bus atliekama kompiuterinė tomografija. 

Vieną dieną į mūsų skyrių atėjo kraujagyslių chirurgas, kuris, perskaitęs mano vardo kortelę, iškart atpažino, kad esu iš Lietuvos. Paaiškėjo, jog jis yra pusę metų praleidęs Vilniuje, Antakalnio ligoninėje, kur dirbo drauge su vienu geriausių Lietuvos kraujagyslių chirurgų. Aišku, tai buvo DDR (Vokietijos demokratinės respublikos), t.y. sovietiniais laikais. Būtent tais laikais Lietuvoje lankėsi gal pusė pacientų, kurie domėjosi, iš kur esu kilusi, ir net ne visi buvo būtent Vilniuje - buvo minėti šie miestai: Alytus, Kapsukas (Marijampolė), Gargždai, Klaipėda, Kaunas. Matyt, taip susiklostė todėl, kad Erfurtas ir Vilnius yra miestai - draugai ir tarp jų vykdavo nemažai visokių mainų projektų. Ir mano pačios tėtis viename tokiame projekte su Erfurtu dalyvavo, kai buvo šešiolikos.

Mano tėtis (su akiniais) Vokietijoje 1973m.

Trečiadienį ryte atėjome į tramvajaus stotelę ir radome bešviečiantį ženklą, kad dėl streiko niekas nevažiuoja - nei tramvajai, nei autobusai. Ką gi, smagios naujienos iš pat ryto - teko eiti pėsčiomis iki pat ligoninės. Tramvajumi iki jos važiuojama apie penkiolika minučių, o eiti prireikė net valandos... Aišku, labai pavėlavome, tačiau niekas nepyko, mat visi jau žinojo apie tą streiką. Taigi ir Vokietijoje vairuotojai nepatenkinti savo atlyginimais, nors patys transporto bilietai be proto brangūs. Tarkime, vienkartinis talonėlis čia kainuoja 1,90 euro, net jei važiuoji vieną stotelę, o už mėnesinį bilietą mes mokame 54 eurus - studentams nuolaidų nėra. Ir kontrolė, beje, tikrina ganėtinai reguliariai! Bauda už važiavimą be bilieto - 40 eurų. 

Šiek tiek apie vokiškos ligoninės skyrius bei echoskopijas

Pirmosios echoskopijos

Šią savaitę teko netikėtai daug pasinaudoti ultragarso aparatu. Anksčiau man nėra tekę juo naudotis, tik stebėti iš šalies, o vokiečių studentai jau iki penkto kurso būna praėję specialius ultragarso kursus ir moka visai neblogai echoskopuoti. Čia vėl pajutau lietuviškų medicinos studijų minusą.
Taigi antradienį vyko ultragarso "kursai", tačiau tai tebuvo dviejų valandų įvadėlis į echoskopavimą. Konkrečiai - pilvo organų bei skydliaukės. Iš pradžių visi iš eilės paechoskopavome kolegę praktikantę, o paskui ir keletą pacientų. Į šitus kursus atėjo kaip niekada daug praktikantų, nors jie skirti tik PJleriams, t.y. internams - 6 kurso studentams, atliekantiems praktiką. Bet drauge prisijungė ir vadinamieji famulantai - tai jaunesnių kursų studentai, atliekantys praktiką. Vienas toks, kaip jau minėjau praėjusiame įraše, praėjusias dvi savaites kartu su manimi atliko praktiką ketvirtajame žaliame skyriuje - taip taip, čia skyriai suskirstyti spalvomis bei skaičiais. Skaičius rodo tiesiog aukštą, o spalva - sienos spalvą... :) Kadangi ligoninė pastatyta iš tokių keturių korpusų, kiekvieno jų sienos iš vidaus nudažytos skirtingomis spalvomis - raudona, mėlyna, žalia ir geltona. Ginekologijos ir akušerijos skyrius buvo 3 Rot (3 raudonas), o dabartinis gastroenterologijos - 4 Grün (4 žalias).

Bet kol kas toliau apie ultragarsą. Taigi echoskopuojant yra naudojamas toks vandens pagrindu padarytas gelis, kuris turi būti tarp daviklio bei žmogaus kūno. Pirmąkart echoskopuojant man tas daviklis nuolat slysdavo į šoną, mat žiūrėjau visad į ekraną, o ne į savo ranką ir kaip laikau daviklį, todėl nejučia ranka praslysdavo šonan, o aš vis galvodavau, ko vaizdas taip pablogėjo. Taigi vienas iš pirmų dalykų, kurio pasimokiau, tai tvirčiau laikyti ir stipriau įremti į odą daviklį.
Nors kursuose daugiau labai kažko ir neišmokau, bet netikėtai ketvirtadienį vėl gavau progą paechoskopuoti - o gi savo kolegą famulantą. Mat mums viena gydytoja parodė kaip echoskopuojamas vienas pacientas, o tada sako "likite dar čia ir vienas kitą paechoskopuokit". Kadangi aš visiškai nepatyrusi echoskopuotoja, tai kolega maloniai sutiko pabūti bandomuoju triušiu, o gydytoja man smulkiai paaiškino kaip žiūrėti kurį organą ir kas kur matosi. Sunkiausiai sekėsi gražiai atvaizduoti inkstus bei tulžies pūslę, bet pavyko. Dar tikrai nesijaučiu galinti ką nors diagnozuoti ar paneigti diagnozę ultragarsu, tačiau bent jau kaip reikiant palaikiau rankose tą daviklį ir bent žinočiau nuo ko pradėti, jei kas netikėtai lieptų paechoskopuoti :)

Šiek tiek apie vokišką ligoninės skyrių

Tęsiant temą apie skyrius norėčiau paminėti dar keletą įdomesnių detalių. Pavyzdžiui, kiekviename skyriuje stovi po vandens aparatą. Tai yra ne tie apversti dideli vandens buteliai, kaip būna Lietuvos biuruose, tačiau toks didelis aparatas, kuris pats gazuoja vandenį. Iš principo panašus kaip tie tarybiniai mineralinio aparatai, prie kurių būdavo viena stiklinė - daugkartinio naudojimo. Toks buvo rodytas per Šuriko nuotykius, kai tas išėjęs iš egzamino išgėrė tokią stiklinę, jei gerai pamenu. Dar man yra tekę tokį išmėginti Operos teatre, kai su drauge būdamos maždaug vienuolikos metų landžiodavome po tarnybines Operos teatro patalpas - mat jos mama dirbo teatre ir mudvi galėdavome eiti į visus spektaklius bei, aišku, vaikštinėti po tarnybines patalpas, kur dažniausiai susitikdavome ir artistus pertraukos metu. Bet gana apie tarybinį mineralinio aparatą. Šitas aparatas daug geresnis ir stiklinės, aišku, vienkartinės. Tas vanduo skirtas tiek daktarams, tiek pacientams ir jo niekad nepritrūksta :)

Taip pat skyriuje yra dvi virtuvėlės - viena pacientų, kita darbuotojų. Taigi pacientai gali kada nori pasidaryti kavos ar arbatos arba gauti ko užkąsti, bet čia jau reikia atsiklausti seselės, ar jiems išvis galima užkandžiauti pagal jų ligoninės dietos režimą.
Kas rytą apie 11h visi daktarai eina į savo virtuvėlę ir ten pusryčiauja - tai trunka kartais net kokią valandą. Man patinka šis laikas, nes kraujas dažniausiai jau būna paimtas, kateteriai įstatyti - žodžiu, sunkiausi darbai nudirbti, taigi galima ramiai pasimėgauti arbata bei sumuštinuku. Kad gaučiau bandelę, ryte turiu užsirašyti į tokį sąrašiuką, kokios bandelės noriu, ir seselės atneša visiems jų bandeles į virtuvę. Visa tai nemokamai. Visokie ingredientai dėti ant sumuštinių irgi nemokamai - nežinau, ar tai oficialu, ar tai tiesiog kas lieka nuo pacientų, kuriems negalima valgyti. Pavyzdžiui, penktadienį ant stalo buvo daug bananų ir gydytojas pajuokavo, kad čia dėl to, kad kelios viduriuojančios pacientės šiuo metu negali valgyti, tai mums liko. O gal ir nejuokavo :) 

Dar skyriuje labai gerai funkcionuoja lempučių sistema, t.y. kai daktaras ar seselė įeina į kurią nors palatą ar kabinetą, viduj paspaudžia tokį mygtuką ir kambario išorėje užsidega lempelė: raudona - gydytojas, žalia - seselė. Taip kolegos visad gali surasti vieni kitus, vietoj to, kad tikrintų visas palatas iš eilės. Žinau, kad yra ir Santariškėse kažkas panašaus, bet nepastebėjau, kad būtų efektyviai naudojama. 

Ledai ir kuprinės

Kovo 11-osios proga buvome susitikę su keliomis lietuvaitėmis, gyvenančiomis Erfurte. Dalis atvyko tik dabar, vienam semestrui su Erasmus programa, o dalis studijuoja čia nuolat. Smagiai pasėdėjome ledainėje, prie kurios savaitgaliais būna kilometrinės eilės, nes vokiečiai masiškai valgo ledus ir BŪTINAI juos valgo lauke. Taigi jei sekmadienį nori kur nors prisėsti ant suolelio ar pievelės, beveik neįmanoma rasti vietos, mat visi sėdi su savo ledais. Lietuvaitė čia gyvenanti ilgėliau sakė, kad net ir žiemą galima pamatyti vokiečių, valgančių ledus lauke, nesvarbu kaip šalta. Vakar ir mes tų ledų paragavome - tikrai puikūs ir net pigesni nei lietuviški "Soprano". 

Dar vienas įdomus dalykas, kurį pastebėjome, yra tas, kad vokiečiai į darbą ateina su milžiniškomis kuprinėmis. Tokiomis kelioninėmis, su visokiais diržiukais ir kišenėlėmis, ir dažniausiai ryškių spalvų. Nežinau, ko jie ten prisigrūda, bet atrodo lyg į žygį išsirengę. Nesakau, kad taip daro visi, bet tikrai didesnioji dalis. Mes dar nesugalvojome, ką gi tiek ten neštis darban, kai darbo drabužiai yra spintelėje ligoninėje. Na, gal kada nors tą paslaptį atskleisime :)

Erfurte jau pavasaris, medžiai pražydo

Čia mano vaikystės svajonių žaislo skulptūra - tigrinė antis iš Janosch knygelės "Panama labai graži"

Penktadienį buvo kažkokia dirižablių fiesta, nes ne vienas skraidė virš senamiesčio

Gaivinimo kursai, kateteriai ir radiacija

Pirmoji kovo savaitė prabėgo labai greitai. Matyt, todėl, kad pirmas tris savaitės dienas dirbau tik iki 13 valandos - mat kasdien vyko koks nors seminaras ar kursai. Pirmadienį buvo reanimacijos (gaivinimo) kursai, kuriems buvo naudojamos ekstra modernios "lėlės", valdomos per nuotolį su planšete. Planšetėje rodoma, ar pakankamai stiprūs tavo įspaudimai atliekant širdies masažą, kiek tiksliai įspaudi, kiek oro priputi Ambu maišu ir taip toliau. Taip pat išmėginome ir vokiškai šnekantį elektrinį defibriliatorių. Truputį keblu būtų, jei nesuprastum, ar tas sako, kad reikia defibriliuoti, ar ne.

(Trumpas žmogiškas paaiškinimas nemedikams: defibriliavimas, tai tas toks nukratymas elektra, kur "Ligoninės priimamajame" be galo dažnai naudojamas buvo, jis reikalingas širdies ritmui atstatyti, o Ambu maišas, tai toks maišas su kauke, kuri priglaudžiama prie gaivinamojo nosies ir burnos ir tą maišą spaudinėjant žmogui įpučiamas oras).

Antradienį buvo chirurgijos - iš principo, siuvimo ir mazgų rišimo - kursai. Mazgus mokino rišti šiek tiek kitaip nei Lietuvoje, bet čia, manau, daug kas priklauso ir nuo to, kaip mėgsta rišti tas mokinantysis chirurgas. Šitas dar labai pabrėžė, kad įnstrumentus reikia laikyti itin elegantiškai, vos ne taip, kaip Britanijos aukštuomenės damos laiko porcelianinius arbatos puodelius. Na, šito palyginimo jis nesakė, bet piršteliai maždaug taip elegantiškai turi būti sudėti ant pinceto bei spaustuko, kuriuo laikai adatėlę (abejoju dėl jo pavadinimo lietuviškai, turbūt adatkotis). Šiuose kursuose nieko labai modernaus nebuvo, siuvome ant paprasčiausių rankšluosčių, juos sudėję tokiomis raukšlėmis, kad būtų it žaizdų kraštai. 

Trečiadienį tas pats chirurgas vedė seminarą apie torakalinę (krūtinės) chirurgiją. Buvo ganėtinai įdomu, o man tuo pačiu ir džiugu, kad sugebėjau labai neblogai tą visą seminarą suprasti ir netgi atsakyti į vieną klausimą. Klausė, su kokia liga susijusi čiobrialiaukė (thymus) ir kaip tą ligą gydyti - vokietukai studentai variantų neturėjo, o aš kažkaip atsiminiau iš neurologijos, matyt, todėl, kad griežta dėstytoja tas pratybas buvo vedusi ir užtat gerai pasimokiusi buvau. Atsakymas: myasthenia gravis, reikia pašalinti čiobrialiaukę kartu su riebaliniu audiniu apie ją. 

Apskritai tik atėjusi į vidaus ligų ciklą pastebėjau, kad prireikia mano teorinių žinių ir kad jų šioje srityje man netrūksta, priešingai nei ginekologijoje, kur į teorinius klausimus atsakymų dažniausiai nežinodavau. Aišku, vienas iš tų klausimų buvo per atvirą operaciją, kai ginekologas paklausė "kas čia per organas?", rodydamas maždaug ten, kur turi būti gimda - ką aš ir pasakiau. Daktaras ėmė juoktis ir pasakė, kad ten auglys. Esmė, kad specialiai norėjo mane "padurninti", mat aš nežinojau, kokia operacija vyksta ir kad ten operuoja didelį kiaušidės auglį, užėmusį vidurinę pilvo dalį apačioje. Vidaus ligose dažniausiai daktarai klausia kažko tokio, kas paskaitose ir pratybose būtent būdavo pabrėžiama. Pavyzdžiui, kokią ligą įtarsime, jeigu žmogui vis kaitaliojasi viduriavimas su vidurių užkietėjimu? Storosios žarnos vėžį.

Taip atrodo tas kateteris (fleksiūlė) jau įvestas, tik pleistras
čia kur kas paprastesnis.

Kraujo ėmimas tapo kasdienybe, nes gastroenterologijos skyriuje jo imti reikia bent po 10 kartų per dieną, ir tai tik todėl, kad dabar skyriuje su manimi yra kitas praktikantas - vokietis studentas. Taigi dalinamės darbą. Man labai pasisekė, kad jis atėjo, nes kitaip niekaip nesugebėčiau paimti viso to kraujo PLIUS įvesti kateterių - realiai tas vokietis mane tą ir išmokino daryti. Daktarai laiko neturi, tai viską perleido jam, kad man parodytų ir pamokintų. Na, ir super, nes šią savaitę jau tris kartus įvedžiau sėkmingai kateterius! (Čia kalbu apie tokius plonus plastikinius vamzdelius, kurie įvedami į veną tam, kad būtų lašinama lašelinė, leidžiami vaistai, nesu įsitikinusi, kaip pavadinti juos teisingai lietuviškai, nes vokiškai jie išvis vadinasi "fleksiūlėmis" - taip tariasi). Viena iš sunkesnių dalių yra įvedus kateterį užklijuoti tokį gudrų pleistrą, sudarytą iš gal keturių skirtingų lipnių dalių. Tačiau jau spėjau įprasti. Be to, šią savaitę priėmėme gal keturis pacientus kartu su tuo vokiečiu - jų išklausinėjome visko, atlikome apžiūras, surašėme dokumentaciją. Vienai tai padaryti būtų kur kas sunkiau, o dviese labai gerai einasi, nes ir išmokstu daug, ir, jei ko nesuprantu, man paaiškina. Nudžiugino vienas pacientas, kuris sakė, kad jam visiškai neskauda, kai jam leidžiu vaistus (per kateterį), o kai kiti leidžia, tai skauda - truputį suteikė pasitikėjimo savimi, nes visad baisoka vaistus leisti, juolab kai žinau, kad žmogui gali skaudėti. 

Dar šią savaitę matėme dvi ascito (skysčio pilvo ertmėje) punkcijas (tą skystį nuleidžia į kibirą, padarę "skylę" pilvo sienoje), dvi kaulų čiulpų biopsijas iš dubens kaulų - atrodė ganėtinai klaikiai, nes į kaulą su didele jėga reikia įgrūsti tą biopsinę adatą; paskui dar patys darėme tepinėlius ant objektinių stiklelių, kurie iškeliavo į patologijos centrą. Be to, stebėjome keletą endoskopinių procedūrų, kur teko apsivilkti sunkius apsiaustus (su švinu) bei apykakles skydliaukei apsaugoti nuo rentgeno spindulių. Man dar davė tokį radiacijos matuoklį, kurį įsidėjau į kišenę po tuo apsiaustu, o pabaigoje operacijos turėjau užrašyti į specialią knygą, kas esu ir kiek radiacijos gavau. Gavau 0 :)

Vienas gražus saulėto Erfurto kampelis