Switzerland Wonderland Part 3

Sveiki!

Taigi tęsiu pastebėjimus apie darbą Vokietijoje ir Šveicarijoje.

Viršvalandžiai 

Tvarka Vokietijoje, kaip jie užrašomi ir kaip už juos atsiskaitoma, yra priklausoma nuo ligoninės, šefo ir t.t. Tačiau turiu pasakyti, kad dauguma mano pažįstamų, dirbančių Vokietijoje, teigė, kad jų ligoninėse buvo panašiai kaip ir mano. Viršvalandžius užrašyti buvo galima ant specialaus lapo su pagrindimu, kodėl juos darei, ir parašu iš Oberarzt, patvirtinančiu tą pagrindimą. Jei rašei laiškus ar tiesiog nespėjai iki darbo pabaigos padaryti kažko svarbaus, kad ir kokios ascito punkcijos - tai nesiskaitė pagrindimas. Tik reanimavimas ar koks specifinis pokalbis su pacientu ar artimaisiais ar dvigubas kiekis pacientų dėl sergančio kolegos būdavo pagrindimas. Ieškoti Oberarzt, kad pasirašytų, būdavo taip komplikuota, kad kartais vien dėl to neužrašydavau tų viršvalandžių. Tai max 6 valandas viršvalandžių per mėnesį gal ir surinkdavau. 

Kaip esu minėjusi, aš šiaip nelinkusi daryti viršvalandžių, bet pirmaisiais metais dirbant tik skyriuose, o ne priėmime, buvo labai sudėtinga jų išvengti. Nes vien dėl to, kad norisi eiti namo, negalėjai palikti paciento dusti ir atidėti pleuros punkciją kitai dienai. O negi paliksi tam vargšui kolegai, kuris turi popietinį budėjimą, kurio metu, kaip esu rašiusi, jis prižiūri visą priėmimą, CPU ir visus skyrius? Tai buvo niekur nerašyta taisyklė, kad tokių dalykų popietiniam budėjimui nepaliekame. Kai perėjau dirbti į priėmimą, viršvalandžiai baigėsi, nes kitos pamainos kolegai ir man būdavo skirta valanda atlikti perdavimą, t.y. mūsų darbo laikai persiklojo viena valanda. Užtat spėdavome perduoti reikalus kitam ir buvo galima eiti. 

Žinoma, viršvalandžiai yra ir visi savaitgalių ar šventinių dienų budėjimai. Tokiu būdu net neužskaičius tų kasdienių viršvalandžių, galiausiai gaunasi krūvos valandų per mėnesį į pliusą. Yra ne sykį tekę dirbti po 14 dienų iš eilės, t.y. du savaitgaliai iš eilės su budėjimu ir šeštadienį, ir sekmadienį. Tokiu būdu beveik visi rezidentai turėdavo visąlaik daugiau 200 val. viršvalandžių. Ligoninei apsimoka juos grąžinti laisvalaikiu, todėl iš paskutiniųjų buvo tai mėginama. Bet dėl žmonių trūkumo tai būdavo itin retai įmanoma. Ir net jei gaudavai tas laisvas dienas, neturėdavai teisės niekur iškeliauti, nes bet kada gali tau paskambinti, kad tavęs reikia, nes kas nors susirgo. 

O "sirgdavo" rezidentai dažnai. Kiekvieną savaitę nors vienas. Dvi dienas sirgti buvo galima be jokių biuletenių - paskambini pranešti, kad sergi ir nebūsi, ir viskas. Parašiau sirgdavo kabutėse, nes esu tikra, kad nebuvo visi ten su tokiu silpnu imunitetu, tiesiog pervargimas ir išsekimas duodavo rezultatą, kad žmonės dėl psichologinių priežasčių neateidavo. Aš absoliučiai tai suprantu ir nelaikau to netinkama priežastimi "sirgti". Tačiau tai tikrai užknisdavo tuos, kurie neserga, nes nors šiaip turėjome 14 pacientų skyriuje, kai kas nors sirgdavo, gaudavome plius 7 (du rezidentai pasidalindavo tuos susirgusiojo). Tų 7 nepažįsti, ateini į tą kitą skyrių, tau seselės sako, kad va vienam jų reikia pleurą punktuoti, o kitam ascitą, o kitam dar kažkas planuota. Ir visa tai krenta ant tavo pečių. O juk savuosius 14 su jų punkcijomis tebeturi irgi. Tokią dieną ir skambučių iš sesučių, ir artimųjų pokalbių padvigubėja. O apie tuos naujus pacientus nelabai ką pasakyti tiems artimiesiems gali, nes dar nespėjai nė pasiskaityti jų ligos istorijos. Kitą dieną ateina sirgęs kolega, jau džiaugiesi, bet trečią dieną neateina visai kitas kolega, ir tu gauni vėl kitus 7 papildomus pacientus. Ir tokia pasaka be galo... Kažkodėl Šveicarijoje kolegos sirgdavo itin retai, nors be biuletenio sirgti galima buvo net tris dienas. Gal tiesiog sveikesnis kalnų oras ir šveicariškas šokoladas pagelbėjo? :D

Taigi Vokietijoje esu keletą sykių gavusi tas laisvas dienas už viršvalandžius, tačiau dažniausiai tekdavo ligoninei sumokėti pinigais. Ir nebuvo tie pinigai tokie jau dideli. Už 250 val. gavau tada apie 1500 eurų. Aš visada būčiau rinkusis laisvalaikį, o ne pinigus, bet, deja, nebuvo galimybės. 

Šveicarijoje mano ligoninėje su savo darbuotojo kortele atėjus į darbą papypsindavome prie tokio skaneriuko ir išeidami vėl. Todėl visi viršvalandžiai, nesvarbu dėl kokių priežasčių, visada skaitydavosi. Aišku, tokiu būdu ir valandų minusas fiksuodavosi, jei dirbdavau trumpiau, bet dėl minuso niekas niekad nieko nekomentavo. Jei turėdavau budėjimą savaitgalį, tai automatiškai ir be jokių išimčių gaudavau iš anksto laisvą trečiadienį ir ketvirtadienį bei po budėjimo laisvą antradienį. Žodžiu, tris fiksuotus laisvadienius už savaitgalio budėjimą (budėjimas būdavo po 12val. šeštadienį ir sekmadienį). Tų laisvų dienų niekas neturėjo teisės atimti, tave iškviesti dirbti ar pan. Tokiu būdu man tų budėjimų net nelabai jautėsi, nes spėdavau ne tik pailsėti, o ir sutvarkyti visokius reikalus tomis darbo dienomis, kurias gaudavau laisvas. 

Trumpai apie naktinius budėjimus

Vokietijoje mano ligoninėje naktiniai budėjimai vykdavo 7 naktis iš eilės, o tada gaudavome savaitę laisvą. Ta laisva savaitė man taip patiko, nes buvau tokia pervargusi, kad aš antraisiais metais labai dažnai užsirašydavau toms 7 naktims. Taip pat visad prieš atostogas darydavau tas 7 naktis, kad atostogas savaite prasiilginčiau. Šitas aspektas man labai patiko. Už tas 7 naktis prie algos prisidėdavo gal apie 300 eurų. Žinau, kad už 24 val. budėjimus vokiečiai privalo mokėti kur kas daugiau, užtat daug ligoninių taupydamos daro tuos trumpesnius, bet 7 budėjimus iš eilės. 

Naktinio budėjimo metu turėjau jau kelissyk minėtą perdėtai didelę atsakomybę už perdėtai daug pacientų. Kalbos apie nusnūdimą ar kokios lovos tam net nebuvo. Konvejeris dirbo visą naktį kaip ir dieną. Pacientas po paciento. Skambutis po skambučio.

Naktiniai budėjimai Šveicarijoje mano skyriuje buvo galimi 7 naktis, 4 naktis arba 3 naktis iš eilės. 7 naktų budėjimus skirdavo tik skyriuje dirbantiems, nes nenorėjo per ilgai prarasti tų rezidentų, kurie dirba ambulatorijoje ir pastoviai turi tuos pačius pacientus. Siekdami tęstinumo jie nenorėjo, kad gydytojas dviems savaitėms iškristų iš ambulatorijos. Taigi pirmaisias metais aš turėjau lygiai 2 kartus naktinius budėjimus po 7 naktis. O antraisiais gal 5-6 budėjimus po 3 arba 4 naktis. 

Čia tvarka buvo gan keista. Jei budi 4 naktis, pradedi pirmadienio vakarą, baigi penktadienio rytą. Taigi turi laisvą tą pirmadienį ir tą penktadienį bei, aišku, savaitgalį. Tačiau jei budi 3 naktis, tai turi laisvus trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį bei paskui pirmadienį ir antradienį. Gaunasi, kad gauni daugiau laisvalaikio budėdamas tris naktis nei keturias. Tokiu būdu irgi labai sumažinami visų viršvalandžiai arba iškeliaujama į minus valandas. Kadangi aš labai vertinu laisvalaikį, tai man toks planas buvo tiesiog tobulas. Be to, naktinių budėjimų metu turėjau lovą ir esu tik viename budėjime nespėjus prigulti. Dažniausiai bent 5val. pamiegodavau. 

Šveicarijoje pirmąkart gyvenime gavau "barti" iš Oberarzt, kad jam per mažai skambinu naktį. Vokietijoje ir, kiek esu girdėjusi, Lietuvoje "barimasis" vyksta dėl atvirkštinės priežasties.

Trumpai apie bandomąjį laikotarpį

Šveicarijoje bandomasis laikotarpis yra trys mėnesiai. Iš esmės tas laikotarpis niekuo neypatingas, bet jei jau labai susimautum (neįsivaizduoju kaip, gal jei girtas į darbą eitum ar nepaaiškinamas pravaikštas imtum daryti), tai darbdavys per tuos mėnesius turi teisę tave kiekvieną akimirką atleisti. 

Vokietijoje tas laikotarpis 6 mėnesiai. Principas tas pats. Mano ligoninėje per du metus jo metu buvo atleisti 2 kolegos. Abu buvo vokiečiai. Ir nors darbuotojų labai trūksta, juos vis tiek atleido. Tikslių priežasčių nepasakysiu, bet kiek supratau, problema buvo kolegiškumas (tiksliau, jo trūkumas). Jie būtent palikdavo krūvas svarbių užduočių, kurių nespėdavo atlikti iki darbo pabaigos, vėlyvajai pamainai. Turbūt vėlyvosios pamainos rezidentai ėmė stipriai skųstis, nes ta pamaina ir šiaip sunkiai pakeliama, o čia dar krūvos problemų skyriuose prisideda. Na, tiksliai tikrai nežinau visos istorijos. Bet faktas, kad nė vieno užsieniečio rezidento niekas per tą laiką neatleido.

--------------

Tai šįkart tiek. Galite parašyti komentaruose, apie kokius aspektus dar papasakoti, ir pasistengsiu dar vieną įrašą parašyti :) 

Gražios dienos,
Lija