2016 m. rugsėjo 3 d., šeštadienis

Keletas klausimų ir atsakymų apie rezidentūrą Vokietijoje

Sveiki,

kažkaip užsidirbau tame priėmimo skyriuje tiek, kad net neberasdavau ūpo aprašinėti viską... Prieš pradėdama jame dirbti maniau, kad bus energijos dar ir aprašinėti įspūdžius bloge, bet, pasirodo, nelabai. Gal kada dar ką įdomaus aprašysiu iš savo patirčių, kurių prisikaupiau tikrai nemažai per šituos kone metus priėmime. Bet šis įrašas visgi apie ką kita.

Paskutiniu metu itin dažnai sulaukiu visokiausių klausimų apie rezidentūrą Vokietijoje ir kiekvienam asmeniškai atrašinėti yra ganėtinai sunku, ypač, kadangi suteikiama informacija persikloja ir kartojasi. Neseniai gavau komentarą po savo senu blogo įrašu apie internatūros radybas, kuriame buvo užduota keletas klausimų apie rezidentūrą iš penktakursės medicinos studentės. Taigi vietoj atrašymo komentaru nusprendžiau parašyti trumpą blogo įrašą su atsakymais - gal pravers ir kitiems. Jeigu ką, aš nesu jokia rezidentūros Vokietijoje ekspertė ir tikrai visko nežinau ir neatsakysiu, tik tiek, kiek iš praktikos ir kolegų sužinojau. Taigi užduotieji klausimai ir atsakymai:

1) Kaip vyksta pats patekimas į rezidentūrą Vokietijoje? Nereikia rašytis sutarčių su universitetu? Tai tiesiog įsidarbinimas kurioje nors ligoninėje būtent toje srityje?
Taip, rezidentūra Vokietijoje, kaip ir beveik bet kurioje kitoje šalyje, nėra studijos ir neturi jokio studijų aspekto, jokių paskaitų ir kontrolinių darbų, jokių privalomų mokslinių darbų. Tai tiesiog darbas, taigi įsidarbini rezidentu atėjęs į normalų darbo pokalbį ir gauni darbą arba ne. Bet kurioje ligoninėje, kurioje tave tenkina galimybės išmokti tai, ką nori išmokti. Kaip ieškoti? Googlinti ligonines ir rašinėti nurodytais adresais, prisegant CV ir kitus jų prašomus dokumentus. Nieko gudraus. Tik reikia pasiruošti ilgai ir nuobodžiai laukti atsakymų.

Tarkim, jeigu nori būti kardiologu, tai galima iškart susirasti ligoninę su pilnu kardiologiniu skyriumi, Cardiac Pain Unit, koronarangiografijomis ir gal net trombektomijomis ir By-Pass operacijomis, bet čia jau universitetinės klinikos ieškoti reikia. Jei nori būti kardiologu ar gastroenterologu ar bet kokiu kitokiu specialistu vidaus ligų srityje, ieškaisi darbo vietos pavadinimu "Assistenzarzt Innere Medizin", nes čia šiaip nereikia nuspręsti iš anksto, kuo tu tiksliai nori būti, aišku, jei tai žinai, tai sakai ir prašaisi jau į tą konkretų skyrių, bet vis tiek skyriais reiks keistis, dirbti priėmime, tai visų sričių išmoksi. Beje, skelbimas Innere Medizin darbo vietai yra kone kiekvienoje Vokietijos ligoninėje, kiek esu tinklapių žiūrėjusi, nes internistų labai trūksta. 

Jei nori būti chirurgu, tai verta ieškotis Allgemeinchirurgie arba Common trunk vietos, tada po kažkur dviejų metų gali konkrečiau pereiti į vieną kurį skyrių, jei nori, gal ir anksčiau. Bet irgi rotuojamasi, pabūnama ir traumatologijoje, ir pilvo chirurgijoje, ir priėmime, o taip pat ir intensyvioje terapijoje, anesteziologijoje - yra numatyti mėnesių skaičia, kiek ten reikia prabūti, dažniausiai ilgiau prabūni, nei reikia. Tarkime, man oficialiam vidaus ligų išsilavinimui reikia tik 6 mėnesių priėmimo skyriuje, bet aš išbūsiu mažiausiai 10. Tai nereiškia, kad rezidentūra ilgiau truks, tu pats skaičiuojiesi sau, kada tau tie penki ar šeši metai praeina ir žiūri, ar viską surinkęs, ko reikia. Rezidentūros programos randamos internete. Mačiau, kad kažkas yra pasidalinęs nuorodomis Feisbuko grupėje "Lietuvos gydytojai Vokietijoje".

2) Kada gauname diplomą, kad pabaigėme rezidentūrą? Po tų atidirbtų tai specialybei priklausomų metų? 
Diplomas gaunamas išlaikius specialisto egzaminą, kada tu jį laikysi, tai jau tavo reikalas. Aišku, kad prie jo būtum prileistas, reikia atitikti reikalavimus - tam tikrą metų skaičių būt išdirbus toje srityje, padarius tam tikrą skaičių tam tikrų procedūrų, operacijų ar panašiai - už tą viską pasirašo šefas ir tai tavo leidimas laikyti egzaminą. Kokiai specialybei ko reikia, galima pasigooglinti arba kaip minėjau, buvo nuoroda Feisbuko grupėje, tiesiog užmeskite akį. Į visa tai gilintis atsipūtus galima jau pradėjus dirbti čia, tada ir iš kolegų vokiečių galima tą pačią informaciją susižinoti :) Yra labai daug žmonių, kurie dirba ir 10 metų, ir ilgiau rezidentais ir visai neplanuoja laikytis to specialybės egzamino. Jokių problemų, galima ir taip, jeigu norisi. Atlyginimas vis tiek jau labai neblogas būna paskutinių metų rezidentų, bet man atrodo po 5 ar 6 metų jau nebekelia jo, nesvarbu, kad tu sau toliau rezidentas lieki, gausi jau tiek pat, nebekils pinigėliai, bet tai jau bus kokie 3500 į rankas neabejotinai. Taipogi pasibaigęs Innere Medizin gali laikytis skirtingų specialybių egzaminus pagal pasirinkimą ir, aišku, atliktas procedūras. Jei pridarei endoskopijų, tai gali ir gastroenterologiją iškart išsilaikyti. Visada galima išsilaikyti bendras vidaus ligas ir paskui po poros metų surinkus didesnį skaičių kažkokių trūkstamų procedūrų, tyrimų patirties, dar ir antrą specialybę išsilaikyti. 

3) Ar reikia kiek nors mokėti už rezidentūrą Vokietijoje? 
Žinoma, kad nereikia, čia irgi išimtinis atvejis Lietuvos ir gal dar kokių kitų valstybių, buvusių Tarybų Sąjungoje, kad turi susimokėti už tai, kad dirbi :D Man tai nesuvokiamas dalykas, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje rezidentūros daryti nesinori. Principas Lietuvoje: arba imk specialybę, kuri tavęs nedomina (čia tuo atveju, jei trūksta tų be galo reikšmingų studentų mokslinių darbų, tai, deja, kokios specialybės nori, negausi, nepriklausomai, kad esi pirmame dešimtuke studentų pagal pažymius), arba susimokėk, kad darytum tai, kas domina. Betgi dar reikia ir žinoti, kas gi labiausiai domina! Ne kiekvienas iškart žino... 
Vokietijoje tu gali galvoti dar ir galvoti daug metų, ko tiksliai visgi nori, gali keisti specialybes iš vienos į kitą neprarasdamas metų, keisti ligonines, jei nori, kad ir kas metai. Tarkim su dviem metais vidaus ligų patirties, paskui gali eiti į daugybę kitų sričių - šeimos mediciną, laboratorinę mediciną, reabilitaciją, darbo mediciną ir t.t., neprarasdamas tų dviejų metų. Jie įskaičiuoti į rezidentūrą. O net jeigu ir nebūtų, atlyginimą toliau gausi ir kitoje srityje, tai jei širdis kur traukia, nereikia nervintis, kad pora metų vėliau rezidentūrą pabaigsi, čia niekas nesinervina dėl to. Aš turėjau internę, vyresnę nei mano mama, ir turėjau jai vadovauti ir mokyti, kaip ką daryti. Vokiečiai neretai studijuoja mediciną jau atidirbę nemažai metų visai kitoje srityje. Čia niekada nevėlu! :D Be to, labai dauguma jų darosi gap year po abitūros ir tada dar ir po studijų, kai metus tiesiog keliauja ar savanoriauja ar panašiai, o ne iškart kūlversčiais lekia į studijas, įsidarbinti ir taip toliau. Aš tai vertinu labai teigiamai.

4) Ar galima po rezidentūros Vokietijoje sugrįžti į Lietuvą ir ar tas diplomas galios čia?
Kad į Lietuvą sugrįžti galima, tai faktas, tik ar norėsis? :) Pripratus prie gero, paskui gali būti labai sunku Lietuvoje... Na, bet tikrai įmanoma, tikrai viskas galioja. Bet tada turbūt reiktų prisitaupyti daug prieš grįžtant, kitaip labai jau trūkumas pinigų su lietuvišku atlyginimu pasijaus...

5) Kokios pajamos gaunamos Vokietijoje už kardiologijos rezidentūrą? Ar jų užtenka pragyvenimui ir dar pasitaupymui?
Pajamos nepriklausomai nuo rezidentūros srities gaunamos kone identiškos pagal nustatytą oficialų tarifą visoje Vokietijoje. Jos visgi kiek varijuoja priklausomai nuo žemės, kurioje dirbi, nes mokesčių nuskaičiavimas kiek skirtingas, taip pat, jei esi vedęs ir turi vaikų, gauni daugiau pinigų, nes mokesčių klasė pasikeičia. Kuo daugiau vaikų, tuo daugiau pinigų :D 

Žodžiu, pirmųjų metų rezidentas gauna mažiausiai 2200 eurų į rankas, bet gali gauti ir kokius 2500, priklauso nuo žemės ir, kiek pastebėjau, chirurgai kažkodėl truputį daugiau gauna. O tada dar priklauso nuo ligoninės ir kiek budėjimų turi, galima dar prisidurti nemažai, net ir iki 3000 į rankas. Kasmet atlyginimas pakyla kokiais 200 eurų, o gal vėlesniais metais ir po daugiau, tiksliai nežinau. Atlyginimo užtenka geram pragyvenimui, nereikia žiūrėti į kainas prekybos centre, nebent tavo tikslas kuo daugiau susitaupyti. Labai taupiai gyvenant čia galima LABAI daug susitaupyti, manau teoriškai ekstra taupant ir nuomojant nebrangų butą galima ir kokį 1500 eurų per mėnesį "į kojinę slėpti". Netaupiai gyvenant irgi galima kažkiek pasitaupyti, bet dar ir gražiai paatostogauti Maljorkoje, kur buto nuomos kainos net pigesnės nei Palangoje, bei įsigyti kažką, ko trokšti.

Prekybos centruose Vokietijoje kainos nesijaučia stipriai brangesnės, negu Lietuvoje, o kai kurie dalykai ir žymiai pigesni. Pavyzdžiui, šampūnai ir panašios kosmetikos priemonės. Plaukų lakas, kuris čia kainuoja 1,5 euro, Lietuvoje kainuoja 6 (praeitą mėnesį palyginau)! Dušo želė Lietuvoje daugybė rūšių kainuoja virš 3-4 eurų, kas man atrodo ekstra brangu, atvykus iš Vokietijos. 

Didžiausios išlaidos čia yra buto nuoma, kuri žyyymiai pigesnė Vokietijos Rytuose, o atlyginimas tai visur vienodas, todėl, kai dabar pamąstau, iš tiesų rezidentui, norinčiam taupyti, Rytai yra labiau naudingi :D Tarkime mano mieste Vakaruose ne vienas kolega ir po 1000 eurų ir daugiau už buto nuomą atiduoda, o pas draugą Rytuose kur kas didesnis, gražesnis butas atsieina apie 500 eurų. Per savo internatūrą aš gyvenau Erfurte nedidukame palėpiniame butuke už 300 eurų per mėnesį. Žodžiu, norint galima daug susitaupyti.


Tai tiek atsakymų šiam kartui. Kas turi klausimų šia tema, rašykite komentaruose po šiuo įrašu, pasistengsiu atsakyti, ką žinau, o gal kiti Vokietijos rezidentai irgi padės ir pakomentuos. Taip pat, jei kažką klaidingai parašiau, laukiu pataisymų ir papildymų :)

Gražaus savaitgalio. 

Šaltinio, deja, nežinau, kažkada kompiuteryje išsisaugojau, nes patiko.
Nuotrauka man nepriklauso! 

2016 m. sausio 24 d., sekmadienis

Apie budėjimus ir reanimaciją

Sveiki!

Įsisukusi į darbo rutiną vis neprisėdu užbaigti įrašo apie savo budėjimus priimamajame pirmosiomis sausio dienomis. Bet štai, pagaliau jis čia! :)

SAUSIO BUDĖJIMAI
Sausio 1-oji priėmimo skyriuje buvo netikėtai rami. Per aštuonias valandas priėmiau tik apie aštuonis pacientus, be to, vyresnioji gydytoja, kuri tą dieną turėjo pabūti darbe tik apie valandą, liko beveik visai dienai ir daug padėjo, todėl buvau visiškai rami ir viskas ėjosi gerai.

Sausio 2-oji buvo košmarėlis, iki dešimtos ryto jau buvau priėmusi šešis pacientus, dirbau it prie konvejerio, neturėdama laiko atsikvėpti, kas nebuvo gerai, nes vis priimdama naują žmogų nerasdavau laiko atsisėsti ir pasigilinti į prieš tai atėjusių tyrimus ar rentgeno nuotraukas, kurios tuo metu jau buvo padarytos. Vyresnysis gydytojas iš tiesų buvo tik vieną valandą, paskui dar trumpai užsuko prieš eidamas namo, kas, aišku, buvo geriau negu nieko. Visgi kai 15val. atėjo kolegė į vėlyvąją pamainą, priimamajame buvo apie 5 laukiantys žmonės, nes aš nebesugebėjau visų priimti, laiko prasme nebuvo įmanoma, nebent praleistum svarbias apžiūros ar anamnezės dalis.

Sausio 3-oji buvo vidutiniškai aktyvi, turėjau labai gerą vyresnįjį daktarą, kuris labai konkrečiai pataria, ką daryti, ir užėjęs darsyk popiet net apžiūrėjo porą pacientų drauge.

Kas mane labiausiai nervino per šias dienas tai faktas, kad telefonas skambėjo kas minutę dvi. Kadangi dabar turėjau pagrindinį ligoninės priėmimo gydytojo internisto numerį, tai man skambino iš kitų ligoninių dėl perguldymo, iš skubios pagalbos šeimos gydytojo kabineto ir panašiai. Ir taip darbo daug, o dar ištisinis trukdymas.
Galiu pasakyti, kad per šitas kelias dienas, kai buvau viena priimamajame, stipriai pagreitinau savo darbo tempus, mat dabar per įprastines darbo dienas priimu 9-10 pacientų, o pirmosiomis savaitėmis priimdavau tik 6-8. Tai, manau, jausdavosi kolegoms, dirbantiems kartu, nes jiems daugiau pacientų likdavo, bet dabar jau, manau, panašiai kaip jie priimu.

Šią savaitę į priimamąjį atėjo ir dar vienas kolega, kuris lig šiol tik skyriuje dirbo, ir dabar jis atlieka tą viduriniąją pamainą, o aš vėlyvąją. Taigi dabar man pačiai jaučiasi, ką reiškia, kai tas, kuris viduriniojoje pamainoje, dar tik pradeda dirbti priėmime ir priima gal 5-6 žmones per dieną. Mano darbo krūvis ryškiai didesnis, nei kai dirbu su patyrusiais kolegomis. Visgi, naujasis kolega irgi gerai žino, ką daro, ir manau per kelias savaites puikiai įsivažiuos. 

REANIMACIJA
Per praėjusius metus ligoninėje vieną sykį teko reanimuoti žmogų. Tai nebuvo mano pacientas, tačiau mano skyriuje, seselė įlėkė trumpai į kabinetą ir sušuko, kad "reanimacija" tam tikroje palatoje. Mes visi iškart atlėkėme, tuo metu jau vyko gaivinimas - krūtinės paspaudimus darė slaugas. Už kelių sekundžių atlėkė gaivinimo komanda ir gydytojas iš reanimacijos skyriaus, kuris žmogų intubavo ir vadovavo gaivinimui - sakė, kokius vaistus paduoti, suleisti ir taip toliau. Visi buvo ramūs, bet tuo pačiu įsitempę. Spaudėme pasikeisdami, aš pati supratau, kaip menkai tegalėčiau pati pagelbėti žmogui, jei reanimuoti turėčiau viena kur nors gatvėje, nes efektyvius krūtinės paspaudimus sugebėjau daryti tik apie minutę, paskui visiškai ėmė sekti jėgos, turėjau pasikeisti. 
Žmogaus neatgaivinome. Tačiau gaivinimą pradėjus net nežinojome, kiek laiko jis jau tokios būklės, mat paskutinįsyk gyvas buvo matytas tik prieš valandą, o paprastame skyriuje žmonės neprijungti prie monitoriaus. 

Per praėjusias kelias savaites įvyko 3 reanimacijos, visos mano prižiūrimiems pacientams. Priėmimo skyriuje reanimacija suorganizuojama labai greitai, mat žmonės visi pajungti prie monitoriaus, kuris ima garsiai pypti, jei širdis sustoja. Visus tris kartus man atėjus į kabinetą jau vyko pilna reanimacija su vadovaujančiu gydytoju iš intensyvios terapijos skyriaus. Visgi jei vienu metu turėtų vykti dvi reanimacijos, greičiausiai vienai jų turėčiau vadovauti aš, o to daryti aš tikrai dar nesugebu. Tam reikia ne tik labai tvirtų teorinių žinių, bet dar ir greitos reakcijos ir situacijos įvertinimo kiekvienu konkrečiu atveju. 

Vokietijoje labai daug žmonių turi tokį oficialų su advokatu pasirašytą dokumentą, kuriame nurodo, ar norėtų būti gaivinami ar pajungti prie kvėpavimo aparatų širdies sustojimo atveju. Dokumente yra daugybė smulkmenų, vieni nenori gaivinimo tik vėžio atveju, kiti jokiu atveju ir taip toliau. Labai retai yra laiko tokį dokumentą įdėmiai perskaityti prieš nusprendžiant, ar gaivinti žmogų, jei jam štai staiga stoja širdis. Todėl kartais, kol kolegos gaivina, kiti aiškinasis tuo pačiu metu su artimaisiais, ar žmogus tikrai norėjo, ar tikrai nenorėjo gaivinimo ir panašiai. Kad ir kaip bebūtų keista, kartais tam, kad žmogus nebūtų gaivinimas, užtenka pokalbio su juo tuo metu, kai jis dar buvo gyvas. Aš paklausiu jo, ko jis nenorėtų ir ko norėtų, jei netikėtai būklė pablogėtų, tada užrašau tai į jo bylą. Beveik visada vien į tai yra atsižvelgiama, net jei tas oficialus dokumentas su advokatu nėra sudarytas. Mane tai kiek stebina, nors daugeliu tokių atvejų žmonės jau būna paliatyvios būklės, sergantys išplitusiu vėžiu, todėl jų norai atrodo pilnai pagrįsti ir yra visada gerbiami - yra dokumentas, ar ne. 

Pabaigai siūlau pažiūrėti filmuką, kokius du svarbiausius veiksmus reikia atlikti, jei kam nors sustoja širdis jūsų aplinkoje. Pateikta linksmai, tačiau ir teisingai - jei paspaudimai vyksta pagal Bee Gees dainos "Stayin' alive" ritmą, kaip tik gaunasi apie 100 į minutę - tiek, kiek reikia, gaivinant žmogų.  



2015 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Priėmimo skyriaus ypatumai

Sveiki!

Šiuo metu eina mano trečioji savaitė priėmimo skyriuje, mat praėjusią savaitę turėjau atostogų. Deja, tas faktas, kad per Kalėdas atostogavau savaime reiškia, kad per Naujuosius dirbsiu. Aš, su savo trijų savaičių patirtimi priėmime, gavau rytinius budėjimus pirmą, antrą ir trečią sausio. Tai reiškia, kad visiškai viena priėmimo skyriuje būsiu apie septynias valandas kasdien. Viena valanda persiklos su kolega. Sakydama visiškai viena turiu omenyje viena, atsakinga už vidaus ligų bei neurologinius pacientus. Dar priėmime visada yra ir vienas chirurgijos rezidentas. 

Beje, jums nepasirodė. Iki ateidama į priėmimo skyrių aš nežinojau, kad mano ligoninėje internistai (vidaus ligų rezidentai) priima ne tik internistinius, bet ir visus neurologinius pacientus. Mat šioje ligoninėje nėra pakankamai neurologų etatų, kad vienas kuris galėtų visą laiką sėdėti priėmime. Taigi mes tiesiog jiems paskambiname gavę neurologinį pacientą ir pranešame, kad reikia konsultacijos, bet anamnezę, pirmąją apžiūrą atliekame patys. Ir tik paskui nusprendžiama, ar pacientas liks internistiniame skyriuje, ar bus perimtas neurologų. 
Apytikrė mano "primesta" statistika: per šias tris savaites iš visų mano priimtų pacientų apie 70% buvo neurologiniai. Daugiausiai tranzitorinės išeminės atakos (TIA), insultai, migrenos priepuoliai, veidinio nervo parezė, taip pat ir pora virusinių meningitų. Šitas aspektas mane, kaip ir kitus mano kolegas, labai nervina. Nes jeigu vienas neurologas pastoviai būtų priėmimo skyriuje, mums tikrai daugiau nei pusė darbo krūvio nuo pečių nukristų. Beje, mūsų ligoninė vienintelė išvis turi neurologijos skyrių per du rajonus (sumoje čia gyvena apie 400 000 gyventojų). Siaubelis. Tiesa, neurologai dar reikalauja, kad mes, internistai, patys darytume lumbalines punkcijas, kurių jie nori kone kiekvienam pacientui. Gal ir įdomu, tačiau iš tiesų neįeitų į mano darbo spektrą, be to, kai priėmime milijonai naujų pacientų, visiškai nesinori gaišti laiko punkcijoms, kad ir įdomu ir naudinga būtų. Skyriuje - taip, bet priėmime yra tiek daug darbų ir tiek mažai laiko, kad susidomėjimas punkcijų mokinimusi dingsta. Bent man. (Beje, vakar mano pacientams teko atlikti vieną lumbalinę ir vieną pleuros punkciją...).

Pats darbas priėmime man primena konvejerį. Priimi vieną pacientą, užpildai visus dokumentus (turime tokius laptopus, įtvirtintus į važinėjančius staliukus reguliuojamu aukščiu, su tais staliukais ir stovim prie paciento), užsakai tyrimus, grįžti į kabinetą, jau matai kompiuterinėje sistemoje, kad dar penki pacientai laukia. Išsirenki, kuris ilgiausiai laukia (arba kuris rimtesnis, jau seselės, kurios pirmosios pamato žmogų, būna parinkusios spalvą, žyminčią, kiek skubus atvejis - raudonas, vadinasi, reikia dabar bėgti, nesvarbu, kad kažkas geltonai pažymėtas gal jau tris valandas laukia), leki pas tą pacientą, vėl apžiūri, surenki anamnezę, paskiri viską, dažnai dar pasišneki telefonu su neurologu (kaip jau minėjau, išties dažnai). Ir vėl iš naujo... To viso darbo metu tau ištisai skamba telefonas ir visi, kas gali, ištisai trukdo. Nė vienos anamnezės neįmanoma nuo pradžių iki galo atlikti be įsiterpiančio skambučio. Tai seselė jau klausia, ką toliau darysim su kokiu kitu, prieš valandą priimtu pacientu, tai iš skyriaus skambina, kad kažkam reikia nuimti spaudžiantįjį tvarstį po koronarangiografijos (taip taip, tuo pačiu metu mes ir už skyrius atsakingi po 16 valandos darbo dienomis bei savaitgaliais, šventinėmis dienomis), tai skambina kokia kita ligoninė, norinti atsiųsti mums kažkokį pacientą, ir aš turiu nuspręsti, ar mes sutinkame priimti, ar ne. Pacientų srautas labai skirtingas, kartais nežinia nuo ko priklauso. Šį pirmadienį buvo priimta virš 100 žmonių per 24 valandas (ligoninėje yra tik apie 300 lovų). Tai reiškia, nėra kur tuos pacientus paguldyti skyriuje, juk ten ir taip guli pacientai, tai reiškia, krūvos naujai atvykusių guli priėmimo koridoriuje, kai kurie gal net skyrių koridoriuose tol, kol kitą dieną ateina skyrių gydytojai ir išleidžia kažką iš anksčiau gulėjusių. Labai nervina, kad slaugai ar seselės, atsakingos už priėmimo skyrių, pastoviai skambinėja ir daro spaudimą, kad ką nors išleisčiau ar perguldyčiau į kitą ligoninę, nes nėra vietos. Aš nemanau, kad tai turėtų būti mano problema, tokius organizacinius reikalus turėtų tvarkyti galbūt net atskiras darbuotojas. Deja, taip nėra. Kaip ir ankstesniame įraše rašiau, didelę dalį mano darbo sudaro organizaciniai dalykai, sekretorės darbai. Manau, iš to matoma, kaip Vokietijoje trūksta darbuotojų. O gal taip ir visada buvo, to nežinau. 

Žodžiu, kol kas tiek, nors įspūdžių, aišku, yra daug daugiau. Kitąsyk dar papasakosiu. Smagių Naujųjų Metų! Linkiu jų nesutikti priėmimo skyriuje! :)



2015 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

Ligoninės priimamasis: Antras dublis

Sveiki!

Štai jau metus išdirbau Vokietijoje gydytoja-rezidente (Assistenzärztin) vidaus ligų srityje. 
Kodėl dabar nusprendžiau pratęsti savo blogą? 
Dėl to, kad nuo rytojaus einu dirbti į ligoninės priimamąjį. Mano ligoninėje tik rezidentai su metų patirtimi išsiunčiami į priimamąjį, tačiau ne visur taip yra. Kai kur jau po mėnesio ten keliaujama. Žodžiu, manau, kad kur jau kur, o priimamajame tiek visko naujo ir, tikėkimės, įdomaus patirsiu, kad blogą rašyti tikrai bus apie ką. Be to, manau, daug kam, kas planuoja dirbti Vokietijoje ar kolegoms, kurie jau dirba, bus įdomu paskaityti apie mano įspūdžius, o galbūt ir savo įspūdžiais pasidalinti.
Kodėl pavadinau įrašą "antras dublis"? 
O gi todėl, kad pirmasis dublis buvo serialas "Ligoninės priimamasis", kuris, kai buvau dešimtoje klasėje, buvo nuo pradžių iki galo (penkiolika sezonų) vėl transliuojamas per televiziją - aš ušsikabinau taip, kad ėmiau aktyviai svarstyti apie medicinos studijas ir net parašiau į Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą, siūlydama įkurti jaunųjų medikų būrelį - su mintimi, kad galbūt tai man padės galutinai apsispręsti, ar noriu studijuoti mediciną. 

Būrelis buvo įkurtas. Apsispręsti irgi padėjo - nusprendžiau, kad medicinos studijuoti nenoriu. Būrelį vedė gydytojos rezidentės, labai malonios ir labai įdomiai vedė, tačiau tuo pat metu ir pasakojo, kokios sunkios buvo studijos ir kiek daug reikėjo mokytis. Ne ne ne, pamaniau, aš nenoriu viso savo gyvenimo vien mokymuisi paaukoti... Todėl iš pradžių į mediciną ir nestojau. Bet po metų studijų gamtos fakultete supratau, kad reikia visgi perstoti. Ne kokia iš manęs buvo gamtininkė - manau, buvę grupiokai, kurie už mane vabzdžius kolekcijai sumedžiojo, gali patvirtinti. 
Taigi perstojau. Perstojimas irgi buvo mano antras dublis. Ir tikrai buvo taip sunku, kaip tos būrelio vadovės ir pasakojo... Bet apie tai dabar jau neverta plėtotis.

Kadangi apie savo dabartinį rezidentės darbą dar nesu rašiusi nė vieno įrašo, tai trumpai apibūdinsiu, kaip lig šiol visus šiuos metus maždaug atrodė mano darbo diena. 
Darbas prasideda 07.30 ryte. Man džiugu, nes pirmąsyk gyvenime iki darbo galiu eiti pėsčiomis ir užtrunku maždaug tiek laiko, kiek visą gyvenimą eidavau tik iki stotelės ir tada dar valandą autobusu grūsdavausi iki mokyklos, paskui iki universiteto, paskui iki klinikų... Taigi ir ta pradžia 07.30 nė kiek negąsdina, nes keltis vis tiek galiu vėliau, nei visą gyvenimą kėliausi Vilniuje. 
Anksti ryte skyriuje (vokiškai Station) dažnai būna ramu, na, mažiausiai iki aštuonių. Taigi tą pusvalanduką galima kartais net su kavos puodeliu ramiai praleisti apžiūrint kompiuterinėje sistemoje, kokių naujų pacientų į skyrių prikeliavo, kas jiems nutikę ir ką dar reikia padaryti. Aš pati kas dieną pasidarydavau ir tokį nedidelį pacientų aprašymą Worde, kurį išsispausdinus su savimi nešiodavausi - mat mintinai prisiminti visas keturiolikos, o kartais ir daugiau, pacientų diagnozes man per sudėtinga. O Oberarztas (čia kaip ir vyresnysis daktaras, turima galvoje, jau savo srities specialistas, kuris prižiūri rezidentų darbą - t.y. kokį pusvalandį per dieną aptaria tuos pacientus kartu su rezidentu ir pataria, ką dar su tuo pacientu padaryti gydymo ar diagnostikos prasme) dažnai paklausia, tada tik žvilgteliu į savo santraukėlę ir patvirtinu, pavyzdžiui: taip, šis pacientas turi prieširdžių virpėjimą, todėl geria antikoaguliantus. Ar panašiai.
Kai mano lapelis gatavas, ateina seselė, atsakinga už mano pacientus, ir trumpai papasakoja, kas nutiko naktį. Ne visada ateina ta seselė... Kartais pati ją gaudau, kad pasakytų bent trumpai, ar kas svarbaus neįvyko nuo praeitos popietės. Ar kas nevėmė, neviduriavo, ar nesukarščiavo, ar nepatyrė naujų simptomų, ar kokia bobutė su demencija neklajojo koridoriais pusę nakties... Viskas svarbu, nes reikia tada pakoreguoti vaistų planą, gal ką pridėti, ką atimti, kad pacientams geriau sektųsi.
Paskui dieną kiekvienas rezidentas planuojasi taip, kaip kam patinka. Aš tai keliauju daryti vizitacijų. Kuo anksčiau, tuo geriau. Tai reiškia, pasiimu tokį vagonėlį/vežimėlį, kuriame yra mano pacientų segtuvai su informacija, ant vagonėlio užsidedu storą kitą segtuvą su dabartinėmis aktualiosiomis pacientų ligos istorijomis, kur surašyti spaudimai, temperatūros, vaistai ir taip toliau, ir važiuoju sau iš kambario į kambarį (turiu omenyje, iš palatos į palatą, čia sakome Zimmer). Su visais pašneku, paklausiu, kaip sekasi, ar geriau, paklausau širdies ar plaučių, jeigu reikia, paspaudau pilvą tikrindama dėl skausmų, jeigu reikia, tada dauguma pacientų užduoda man krūvas klausimų - vieni mažiau, kiti daugiau - ir galiausiai, dažnai po geros valandos, vizitai baigti. Tai dažnai būna labiausiai sekinanti darbo dienos dalis, nebent pasiseka, kad visi pacientai tyleniai ir mažai klausinėja. Taip būna retai. 
Po vizitų jau būna gatavi laboratoriniai tyrimai, taigi sėdžiu su visomis ligos istorijomis, peržiūriu rezultatus ir pakeičiu infuzijas, medikamentus, jei to reikia - tai reiškia, įrašau naujus nurodymus seselei į ligos istorijos specialią dalį, skirtą medikamentų keitimams. Taip pat apsižiūriu, ar nereikia dar kokio tyrimo užsakyti. Pavyzdžiui, jei žmogui prasidėjo inkstų nepakankamumas, kreatininas kyla, užsakau pilvo sonografiją patikrinti inkstų būklei, ar nėra hidronefrozės (nesu įsitikinusi, ar lietuviškas toks terminas, vokiškai Harnaufstau). Ir panašiai. Dar neretai irgi kuo anksčiau, tuo geriau, atlieku ascito, pleuros punkcijas, pakabinu kraujo transfuzijas. Šitie dalykai reikalauja daug laiko, todėl, jei žinau, kad vis tiek šitai šiandien reikės atlikti, tai atlikti stengiuosi dar iki ateinant Oberiui. 
Kažkada pagaliau ateina Oberis (Oberarzto trumpinys tarp mūsų lietuvių). Jis gali ateiti įvairiai. Kartais priešpiet, kartais tik vėlai popiet, besibaigiant darbo laikui. Priklauso nuo Oberio ir ar jis daro kokias koronarangiografijas ar endoskopijas visą dieną, ar ne. Taigi tame tarpe, kai randu laiko tarp visokių punkcijų ir Holterio-EKG vertinimų, kol Oberio dar nėra, aš diktuoju ir koreguoju laiškus. Taip, laiškus. Čia išleidžiant pacientą ne tik trumpa epikrizė išduodama, bet dailiai išdėstytas laiškas, it rašinėlis, apie viską, kodėl pacientas atvyko, ką mes jam davėme, ką radome, kokios būklės išvyko. Gražiais pilnais sakiniais. Iš pradžių sudiktuoju į diktofoną, surašo specialios darbuotojos iš Schreibbüro, bet tada vis tiek dar perskaitau, prirašau sakinį kitą. Nė vienas pacientas neturėtų išeiti namo nelaikydamas rankoje gatavo laiško. Todėl iš anksto reikia jais rūpintis. 
Kai ateina Oberis, aptariami visi pacientai. Kartais išsamiai, kartais labai greitai ir trumpai. Vėlgi nuo Oberio priklauso. Dažnai Oberis tada duoda naujų nurodymų, tyrimų užsakymų, užduočių kam nors paskambinti, ką nors paklausti dėl paciento - pavyzdžiui, mūsų ligoninėje nėra reumatologų, endokrinologų, tai jei reikia ko paklausti svarbaus apie tas sritis, tenka skambinti į universitetines klinikas kitame mieste. Vienas toks skambutis kartais gali trukti iki valandos, mat kol tave sujungia vienas skyrius su kitu skyriumi, vienas žmogus su kitu žmogumi, kol randi tą, kurį pasiekti norėjai, praeina begalė laiko.
Taigi ką aš veikiu likusį laiką (arba jau nelikusį, viršvalandžių laiką...)? Daug daug skambinėju. Šeimos gydytojams - aiškintis, kodėl toks ir toks medikamentas pacientui nebeduodamas, arba kodėl jis jam tokį ir tokį medikamentą išvis davė, tada specialistams į universitetines klinikas, tada artimiesiems, kad išsiaiškinčiau, ar jie turi įgaliojimus priimti sprendimus už, pavyzdžiui, demencinius pacientus, ar pacientai dar būdami sveiki buvo pas notarą surašę dokumentą, kur nurodė, ar juos gaivinti ir jungti kvėpavimo aparatus, jeigu būklė pablogėtų (Patientenverfügung)... Žodžiu, milijonas skambučių. Turiu pripažinti, aš nemėgstu skambinti. Todėl šita darbo dalis man labai nepatinka, nors per metus kaip reikiant pripratau. Anksčiau kiekvienas skambutis buvo didelis stresas, dabar skambinu ir skambinu. Kasdienybė.
Deja, tikrai taip tvarkingai nesiklosto kiekvienos dienos planas, kaip čia surašiau. Tarpuose tarp minėtų veiklų pas mane atlekia seselės, sako, tam pacientui skauda krūtinę, bėk pažiūrėti, tas pacientas jau laukia laiško, nori eiti, žiūrėk, atėjo naujas, planinis pacientas, eik surinkti anamnezę, jam dar šiandien reikia gastroskopijos, rytoj jis jau norės eiti, o ne, žiūrėk, dar vienas pacientas mirė, reikia eiti apžiūrėti lavono, surašyti mirties liudijimą, paskambinti artimiesiems, šeimos gydytojui pranešti... Ir visa kita. Dar artimieji. Kaip aš sakau, kartais jie eina "šniūrais" - turiu omenyje, nepertraukiamai. Eina, beldžiasi - aš noriu apie tą pacientą pakalbėti, aš noriu apie aną. O kai kurie įsigudrina kasdien ateiti ir klausti to paties. Kasdien paaiškini viską vienodai, ir kasdien jie vis nustebę. Ak.

Bet rytoj einu į priėmimą ir jame bus visa krūva kitų naujų problemų. Savi minusai, savi pliusai visur. Galbūt tiek daug su artimaisiais aiškintis nereikės, tačiau tikrai bus daug kitų dalykų, kurie bus sunkūs ir sudėtingi. Pirmasis pliusas (bent kol kas atrodo pliusas) tas, kad rytoj man į darbą tik 11.30. Iki 20.00. Tai vadinamasis tarpinis budėjimas (Zwischendienst), ir mano darbo laikas persiklos su kitų kolegų, todėl, kaip pradedančioji priėmime, niekad nebūsiu visiškai viena. 
Palinkėkite man sėkmės, mieli kolegos. Rytoj ateina maksimalių iššūkių metas. 


2014 m. spalio 18 d., šeštadienis

D.U.K. apie internatūrą Vokietijoje

Sveiki! 

Paskutiniu metu gaunu daug žinučių su klausimais dėl internatūros. Aiškiai, gūglinant apie internatūrą Vokietijoje ne vienas suranda šio blog'o pirmąjį įrašą (http://medialiai.blogspot.de/2014/02/kaip-susirasti-internaturos-vieta.html). Taigi pirmiausiai ir siūlau perskaityti tą pirmąjį įrašą, kur ganėtinai aiškiai esu surašiusi, kaip gi pagaliau rasti tą praktikos vietą ir kokiais kriterijais remiantis išsirinkti ligoninę :) 
Vis dėlto žmonėms kyla nemažai papildomų klausimų, kurių tame neilgame įraše plačiau neišdėsčiau. Todėl, padidėjus gaunamų klausimų tankiui, nusprendžiau į keletą tokių klausimų atsakyti šiame įraše.

Kokiu lygiu reikia mokėti vokiečių kalbą, norint susirasti internatūros vietą Vokietijoje?
Pabraukiau žodį "internatūros", nes kalbant apie rezidentūrą atsakymas būtų kitoks.
Taigi norint atlikti praktiką Vokietijoje oficialiai jums nereikia jokio kalbos lygio. Jūs galite atlikti praktiką ir kalbėdami angliškai. BET ar verta, jei tolimesnis planas dirbti Vokietijoje? Patarčiau iki praktikos išmokti kuo daugiau vokiečių kalbos, kad galėtumėte praktikos metu ją tobulinti, kad būtų proga "atsirišti liežuviui". Mano manymu, tam užtektų B1 lygio žinių. Tada jau nesijaustumėte visiškai nesuvokiamoje aplinkoje ir tikrai pagautumėt bent temą, apie kurią kalba kolegos, o po trijų mėnesių jau ir daugiau :)
Visgi kai kurios ligoninės turi savą politiką šiuo klausimu ir reikalauja tam tikro vokiečių žinių lygio įrodymo. Iš mano patirties, tokių ligoninių yra mažuma, todėl, jei parašysite daug laiškų, be abejonės rasite ne vieną ligoninę, kuri jokio lygio neprašys. 

Ar galima Vokietijoje atlikti ne internatūrą, o vasaros praktiką?
Klausimas aktualus jaunesnių kursų studentams. TAIP, be abejonės galima ir rekomenduotina! Ieškojimo principas lygiai toks pats - rašote į ligonines sakydami, jog tada ir tada (tarkim, rugpjūčio 1-30d.) norite atlikti praktiką tam tikrame skyriuje. Šią praktiką reikia vadinti "Famulatur", o internatūrą vadiname "Praktisches Jahr". Rašydami laiškus į ligonines prisekite savo CV, kuriame nurodykite ir vokiečių kalbos žinių lygį. Ar ligoninė skaitys, ar ne - nežinia, bet geriau paminėti. Kodėl jums verta atlikti vasaros praktiką? Jei turite planų vėliau dirbti Vokietijoje, jūsų CV iškart taps žymiai patrauklesnis darbdaviui, jei jis matys, kad jūs ne vieną sykį jau darbavotės Vokietijoje ir jums tikrai bus pirmenybė gauti darbo vietą prieš kitus užsieniečius, kurie dar nėsyk nebuvo Vokietijoje. O ir šiaip nauda nemenka, nes išmoksite praktine prasme tai, ką išmoksta vokiečių studentai, todėl iškart lengviau įsiliesite į darbo kolektyvą, kai jau būsite rezidentai. Taigi visos praktikos Vokietijoje jums tik į naudą :)

Ką reikia paminėti studentiškame CV?
Galima remtis "Europass" CV modeliu, bet aš pati CV parašiau savo nuožiūra. 
Pažymiai vokiečiams nelabai įdomūs, tad galite labai nesiplėsti, bet jei jau minite, parašykite, koks balų maksimumas Lietuvoje, mat Vokietijoje sistema visai kita ir jiems nebus aišku, kad jūsų 10-tukas yra labai geras balas. 
Paminėkite visas praktikas, kurias esate atlikę Lietuvoje ar bet kokioje kitoje šalyje, paminėkite ir mokslinius darbus, nors tai vokiečiams irgi neatrodo labai reikšminga. Dauguma daktarų čia klinicistai, mokslinius darbus daro pavieniai asmenys. Kone atvirkštinė proporcija nei Lietuvoje :) 
Savo CV galite įterpti atskirą punkta "Motyvacija" ir trumpai pasakyti, kodėl norite atlikti praktiką Vokietijoje bei kodėl jus domina būtent ta sritis. Galima ir atskirą motyvacinį laišką parašyti, bet aš taip nedariau. Turiu abejonių, kad apskritai kas nors skaito praktikantų CV :)
Ir nė už ką nepamirškite į CV įdėti savo gražios pasinio stiliaus NUOTRAUKOS. Vokietijoje visi CV turi būti su nuotrauka :) Nuotrauką net ir praktikanto jie tikrai pasižiūrės.

Kokius popierius apskritai reikia siųsti ieškant internatūros vietos?
Aš siunčiau TIK savo CV. Kaip minėjau, galima išskirti motyvacinį laišką ir CV, tada bus du failiukai. Tas pats galioja ir vasaros praktikos ieškotojams.

Koks buvo pirmojo laiško ieškant internatūros turinys?
Trumpai tariant toks: "Aš esu tokių ir tokių metų medicinos studentė iš Lietuvos ir ieškau internatūros vietos Vokietijoje. Ar būtų įmanoma atlikti internatūrą jūsų ligoninėje? Kokias sąlygas turėčiau kaip užsienietė? Ar gaučiau apgyvendinimą (Unterkunft) bei "paskatinimą" (Vergütung - taip vadinami pinigėliai, kuriuos ligoninė duoda praktikantams)? Norėčiau atlikti savo praktiką tokiomis datomis tokiuose skyriuose (čia jeigu jau tiksliau žinote savo internatūros, baigiamojo egzamino datas)."
O tada, kai išsiunčiate laišką, kantriai laukiate. Kažkodėl vokiečiams neatrodo, kad į elektroninį laišką atrašyti reikia greitai. Jie atrašo kartais ir po mėnesio, ir po dviejų. Būtent todėl verta pradėti paieškas super iš anksto, vos ne pusė metų prieš praktiką. Nes kol įvyks galutinis susitarimas, ilgai kankinsitės laukdami emeilų. Bet yra ir labai greitai atrašančių ligoninių! Nežinia, ant kokios pataikysite.

Kokius popierius reikia atsivežti į Lietuvą po internatūros Vokietijoje?
Man reikėjo tik vieno lapo, kuriame parašyta, jog tada ir tada atlikau praktiką toje ligoninėje, tokiuose skyriuose bei trumpai aprašyta, ką veikiau. Visa tai buvo parašyta vokiškai, ant ligoninės oficialaus popieriaus bei su klinikos vadovo parašu, antspaudu. Lietuvoje tiesiog ir padaviau tokį lapą, neverčiau iš vokiečių kalbos. Užskaitė :) Internatūros knygelės su smulkiai surašytomis procedūromis, kurias turite atlikti, Vokietijoje jums nereikės. Nereikia jos išsiversti ir vežtis, nebent labai trokštate :)

Pabaigsiu šį įrašą nostalgiška gaida, nes noriu padėkoti visiems grupiokams, su kuriais praleidome 6 kančių (ir džiaugsmų) kupinus metus ir sugebėjome išlikti (daugiau mažiau) draugiškais iki pat paskutinės dienos :)) Ta proga įkeliu keletą paskutiniųjų mūsų nuotraukų. O jaunesnių kursų studentams linkiu nepasiduoti, nes mes - gyvas įrodymas, jog tai įmanoma užbaigti!





2014 m. kovo 31 d., pirmadienis

Operacija po operacijos

Taigi taigi. Jau prasidėjo antroji savaitė chirurgijos cikle. Dirbu Traumatologijos ir ortopedijos skyriuje, tačiau pačiame skyriuje praktiškai nebūnu, nes visą laiką leidžiu operacinėje. Jau pirmą dieną atėjusi į naująjį skyrių iškart buvau išsiųsta į operacinę - kelio sąnario keitimo operacijoms, kelioms iš eilės. Gerai, kad operacinės tvarką jau žinojau, kur kas padėta, kaip rankas plautis ir taip toliau, nes tai buvo rodę ginekologai. O traumatologai patys tai nieko neaiškina, maždaug, pats susigaudyk. 

Labiausiai mane nustebino tai, kad kai išvydau apnuogintą kelio sąnarį pirmą kartą gyvenime pajutau tą kažkokį keistą nemalonų jausmą, kuris kai kuriuos žmones ištinka matant kraują ir panašiai. Aš su tuo niekad problemų neturėjau, tačiau kažkodėl pamačiusi išpreparuotą kelio sąnarį pajutau tai. Manau todėl, kad anksčiau sąnarius ir raumenis esu mačiusi tik išpreparuotame lavone, bet ne gyvame žmoguje, ir užtat tas suvokimas, kad čia gyvas žmogus ir dar su spinaline nejautra, ramiai besišnekantis su anesteziologu, kažkaip paveikė. Bet tas jausmas tesęsi gal minutę, o dabar esu visiškai pripratusi prie tų visų vaizdelių. 
Taip atrodo kelio protezas

Kitas dalykas, išskirtinis traumatologijoje, tai itin grubių prietaisų naudojimas - pjūklai, grąžtai, plaktukai ir taip toliau. Operacijos metu be galo daug triukšmo bei reikia dėvėti apsauginius akinius, nes visur taškosi kaulų čiulpai bei byra gręžiamų kaulų gabalėliai. Žodžiu, šita chirurgija tikrai ne man. Kai matai, kaip žmogui tą kaulą kapoja, tai lyg stebuklas rodosi, kad žmogus po to dar vaikščios. Beje, anesteziologai uždeda pacientams ausines ir šie gali klausytis mėgstamos muzikos operacijos metu, mat jei klausytųsi operacijos garsų, tai nemanau, kad labai gerai jaustųsi... Iš principo įrankiai ir garsai kaip autodirbtuvėje. Plius siaubingas cemento kvapas - tokio žalsvo, specialaus kaulų cemento, kuriuo prilipinamas protezas. Tas cementas dėl kažkokios cheminės reakcijos pats skleidžia šilumą - vienas chirurgas davė pačiupinėti. O atrodo maždaug kaip žalias modilinas, iš kurio vaikystėję lipdėme visokius daikčiukus.
Teko dalyvauti ir klubo sąnario keitimo operacijose, tačiau jose ne ką temačiau, mat stovėjau iš priešingos paciento pusės - taip patogiau laikyti įrankius. Šios operacijos vienos sunkiausių fiziškai, daug jėgos rankose reikia turėti. Vienos operacijos metu pacientės kojos ėmė judėti, tai truputį nejauku pasidarė, mat niekas dar nebuvo užsiūta, tačiau, pasirodo, judesiai atsigauna anksčiau nei jutimai ir pacientei nieko neskaudėjo, taigi operacija buvo ramiai užbaigta. Tiesa, keletą sykių teko pačiai prisiūti drenus prie odos, surišti mazgus bei su tokius segtuvėliu, panašiu kaip kanceliariniėse prekėse popieriui segti, susegti odą - smagu, kai duoda kažką tokio padaryti, vis kažką išmoksti ir jautiesi kažką nuveikęs. Šefas dar davė siūlų namo parsinešti, kad pasitreniruočiau mazgus rišti. 
Taip atrodo klubo sąnario protezas rentgenogramoje

Man patinka, kad traumatologai operuodami dedasi dvejas pirštines - pirmiausiai tokias žalias, tada ant viršaus baltas. O patinka man tai dėl kelių priežasčių - pirmiausia, tos žaliosios labai lengvai užsimauna, visad visais pirštais pataikau, o antra - jei netyčiomis pažeidei sterilumą, gali atsitraukti nuo stalo, nusiimti tik viršutines pirštines ir tiesiog tau užmauna naujas baltas pirštines, vietoj to, kad varytų iš naujo plautis rankas ir taip toliau. Praėjusią savaitę kartą pažeidžiau sterilumą, mat vyko mikrochirurginė slankstelių operacija, kur žiūrima per mikroskopą, ir jo dalelė ties akimis yra nesterili. Taigi reguliuodamasi mikroskopo fokusą netyčia prisiliečiau prie tos nesterilios dalies. 
Va taip atrodo tos dvigubos chirurgiškos pirštinės,
čia antrąją dar tik mauna.

Vienas chirurgas sykį, kai buvau skyriuje, pasakė, kad turi kažkokią įdomią pacientę, kurią nori parodyti rezidentams, o kartu pasikvietė eiti ir mane. Tada liepė kiekvienam po vieną įeiti pas pacientę, ją apklausti, apžiūrėti ir tada išėjus reikės savo diagnozės variantus pasakyti. Man buvo nemenko streselio, mat traumatologiją mokiausi labai seniai ir beveik jokių tikslių diagnozių nepamenu. Visgi apytikriai mano įtarimai pasitvirtino. Moteris krisdama nuo laiptų buvo nusiplėšusi visą keturgalvį šlaunies raumenį. 

Kas man labiausiai nepatinka pas traumatologus, kad jie labai "mėgsta" dirbti viršvalandžius. Pavyzdžiui, trečiadienį viena operacija prasidėjo tada, kai realiai jau buvo baigęsis mano darbo laikas. Namo grįžau tik pusę šešių vakaro! Lyg ir niekas nelaiko toje operacijoje, gali sakyti "ate" ir išeiti, bet kažkaip tavo pavardė užrašyta, kad asistuoji, tai ir dalyvauji... Bet ketvirtadienį aš tiesiog atėjus laikui išėjau namo, nors ir buvau užrašyta asistuoti dar vienoje operacijoje, mat jau buvo pusė keturių (oficialius darbo pabaigos laikas), o pacientas dar net nebuvo atvežtas į operacinę. 

O pabaigai - vokiškas šnicelis Erfurto šnicelių restorane, kuriame lankėmės kartu su vietinėmis kolegėmis medicinos studentėmis :)


2014 m. kovo 22 d., šeštadienis

Indiškos apyrankės, DDR ir streikas

Paskutiniąją savaitę vidaus ligų skyriuje likau viena praktikantė, taigi bendrai paėmus per visą savaitę paėmiau kraujo daugiau nei šimtą kartų bei įdėjau daugiau nei dvidešimt fleksiūlių (venos kateterių). Įgyta patirtis tikrai darė savo, nes su kiekviena diena vis greičiau sugebėdavau paimti tą kraują, nors porą dienų buvo tiek daug, kad nuo 7h iki 12h vien ėmiau kraują ir dėjau fleksiūles, daugiau nieko.
Labiausiai šią savaitę įstrigo viena maždaug trisdešimties metų amžiaus pacientė iš Indijos, kuri nešneka niekaip kitaip - tik indiškai. Ji elgėsi lyg mažas vaikas ir kai ateidavau imti kraujo kaskart kvailai šypsodamasi slėpdavo ranką ir indiškai burbėdavo, kad nebeduos kraujo ar kažką panašaus. Šalia būdavo jos vyras, kuris man išversdavo šį tą, ką ji sako; jis, beje, pusę dienos kartu su ja gulėdavo jos ligoninės lovoje, o visa palata buvo tiek įsigėrusi kažkokių keistų indiškų kvapų, kad einant pro ją koridoriumi jautėsi, net kai durys buvo uždarytos. Galiausiai paskutinę dieną jos nesąmonės visiškai užkniso ir paprašiau jos vyro, kad išverstų jai, kad man atsibodo jos žaidimai ir kad ji ne mažas vaikas ir, kad jei ne aš, tai vis tiek kažkas ateis to kraujo paimti. Ji jau buvo ėmusi užknisti ir palatos kaimynę, nes iš šono klausytis, kaip visiems tenka su ja cackintis, kad duotų kraujo ar panašiai, irgi turėtų užknisti. Dar vienas dalykas - ant abiejų rankų nuo riešų iki alkūnių ji dėvi tokias indiškas apyrankes ir jų nė už ką negali nusiimti (kodėl - nepaaiškino, spėju tiesiog iš vaikiško užsispyrimo, nes pačios apyrankės neatrodo kažkaip ypatingai, plastmasinės, bet apdirbtos taip, kad atrodytų metalinės). Vadinasi, praktiškai nėra iš kur imti kraujo. O dar jai teko ir fleksiūlę dėti. Žodžiu, košmarėlis. Paskui daktarai pasakojo, kaip teko su ja kovoti, kad nusiimtų tas apyrankes, kol bus atliekama kompiuterinė tomografija. 

Vieną dieną į mūsų skyrių atėjo kraujagyslių chirurgas, kuris, perskaitęs mano vardo kortelę, iškart atpažino, kad esu iš Lietuvos. Paaiškėjo, jog jis yra pusę metų praleidęs Vilniuje, Antakalnio ligoninėje, kur dirbo drauge su vienu geriausių Lietuvos kraujagyslių chirurgų. Aišku, tai buvo DDR (Vokietijos demokratinės respublikos), t.y. sovietiniais laikais. Būtent tais laikais Lietuvoje lankėsi gal pusė pacientų, kurie domėjosi, iš kur esu kilusi, ir net ne visi buvo būtent Vilniuje - buvo minėti šie miestai: Alytus, Kapsukas (Marijampolė), Gargždai, Klaipėda, Kaunas. Matyt, taip susiklostė todėl, kad Erfurtas ir Vilnius yra miestai - draugai ir tarp jų vykdavo nemažai visokių mainų projektų. Ir mano pačios tėtis viename tokiame projekte su Erfurtu dalyvavo, kai buvo šešiolikos.

Mano tėtis (su akiniais) Vokietijoje 1973m.
Trečiadienį ryte atėjome į tramvajaus stotelę ir radome bešviečiantį ženklą, kad dėl streiko niekas nevažiuoja - nei tramvajai, nei autobusai. Ką gi, smagios naujienos iš pat ryto - teko eiti pėsčiomis iki pat ligoninės. Tramvajumi iki jos važiuojama apie penkiolika minučių, o eiti prireikė net valandos... Aišku, labai pavėlavome, tačiau niekas nepyko, mat visi jau žinojo apie tą streiką. Taigi ir Vokietijoje vairuotojai nepatenkinti savo atlyginimais, nors patys transporto bilietai be proto brangūs. Tarkime, vienkartinis talonėlis čia kainuoja 1,90 euro, net jei važiuoji vieną stotelę, o už mėnesinį bilietą mes mokame 54 eurus - studentams nuolaidų nėra. Ir kontrolė, beje, tikrina ganėtinai reguliariai! Bauda už važiavimą be bilieto - 40 eurų.