Keep calm and eat some fondue: Žinutė jauniesiems medikams

Sveiki.

Pastaruoju metu teko susidurti su nemažai jaunųjų Lietuvos medikų, atvykusių ar planuojančių greitu metu atvykti dirbti į Šveicariją. Mano vyras jau sako, kad turėčiau kurti medikų verbavimo agentūrą :) Mūsų namus tai jau senokai vadina "Hotel Lietuva". 

Rašau šitą įrašą dėl to, kad mane liūdina protingų, įdomių, jaunų žmonių nepasitikėjimas savimi. 

Aš noriu jus nuraminti. 

Jūs esate lygiaverčiai medikai, kaip ir tie, kurie pabaigė mediciną Šveicarijoje, Vokietijoje ar dar kur nors. Taip, Lietuvoje yra mažiau praktikų, bet visi tie dalykai greitai išmokstami. Kai sakau greitai, turiu omeny LABAI GREITAI. Per mėnesį ar du jūs jau jausitės visiškai tikri dėl tų menkų praktikinių aspektų, kurių galbūt jokioje studentų praktikoje nematėte ir negirdėjote. Pirmąsyk drebės rankelės, o antrą ar bent trečią jau ne. Po šimto kartų nesuprasite, ko ten išvis bijojote (panašiai kaip daugsyk darantis Corona testą 😁).

Pačios medicinos studijos tikrai yra užtenkamos pradėti dirbti mediku, nesvarbu kurioje šalyje. Ne be reikalo Šveicarija yra įtraukusi Lietuvą į lengvai pripažįstamų diplomų kategoriją. Yra net ir ES šalių, kur taip lengvai diplomo čia nepripažįsta.

Žodžiu, neabejokite savo žiniomis, net jei dabar ir atrodo, kad nieko neatsimenate (normalu), ir turėkite omenyje, kad kiekvienas kitas medikas, ar Chefarzt, ar Oberarzt, ar Assistenzarzt, kuris dirbs su jumis, irgi buvo toje pačioje vietoje, kai ką tik baigęs studijas turėjo pradėti dirbti. Ir jie tikrai to nepamiršo. Ir jums padės. (Patikslinu: kalbu apie Šveicariją, kartais man atrodydavo, kad Lietuvoje tai jie pamiršo, kad kažkada buvo jūsų vietoje).

Medikai, besijaudinantys dėl savo pirmosios darbo dienos/savaitės Šveicarijoje, dažnai man sako "aš turbūt nieko nesugebėsiu ir mane išmes". 

Kai ateini į pirmą klasę, niekas iš tavęs daug nesitiki, tu ateini tam, KAD išmoktum. Lygiai taip pat su rezidentūra: niekas nesitiki, kad tu viską žinai ir moki, tu ateini tam, KAD išmoktum. Juk darbdaviai jus kviečia į pokalbius ir ima į darbo vietas, nors žino, kad jūs "pirmokai", kad jūs ką tik baigėte studijas, ir dar kažkur Lietuvoje! Ir tai tik parodo, kaip gerai jie žino, kad protingą galvą bet ko galima greitai išmokinti. O protingą galvą turite jūs visi iki vieno, nes jūs baigėte mediciną (nebent visus egzus rašėte su špargalkėmis, tada gal ir ne, nežinau 😀). 

Ir dar - čia super retai ką nors iš darbo išmeta. Tiesą sakant nesu patyrusi savoje aplinkoje to. Tik Vokietijoje yra pasitaikę - ten net du rezidentus per dvejus metus atleido per bandomąjį laikotarpį. IR JIE ABU BUVO VOKIEČIAI, nors ligoninė buvo prikimšta užsieniečių. Kodėl atleido? Ne dėl to, kad jie kažko mediciniško nesugebėjo - jie nesugebėjo būti kolegomis ir adekvačiais žmonėmis. Pavyzdžiui, palikdavo krūvas nebaigtų reikalų, kuriuos padaryti jiems priklausė dienos metu, budinčiam gydytojui, kuris ir taip vienas būdavo atsakingas už skyrius ir priėmimą. 

Nesistebėkite, kad pradžioje bus sunku. Taip, mano blogo įrašai aprašo Šveicariją ir rezidentūrą labai teigiamai, bet tai yra sąlyginis dalykas, aš lyginu sąlygas čia su kitomis šalimis. Bet niekur nėra tobula. Ir rezidentūros pradžia NIEKUR nėra lengva. Ir čia stringa elektroninės medicinos sistemos. 

Pradžioje bus sunku ir fiziškai, ir psichologiškai. Vien dėl naujų atsakomybių, užgriuvusių jūsų pečius, dėl staiga tiek daug laiko, praleidžiamo darbe - ypač tiems, kurie dar niekada nėra nieko dirbę. BET čia, Šveicarijoje, šitą pradžią stipriai palengvina tai, kad:

- niekas ant tavęs nešauks ir durniumi nevadins

- niekas nelieps tau eiti pirkti klijų ir popieriaus iš savo pinigų klijuoti ligos istorijoms (jas čia ir taip "klijuosite" kompiuteriu)

- jeigu jums reikės izoliuotis dėl užsikrėtimo Covid19 ar tiesiog būsite "ant biuletenio", jūs gausite pilną algą

- naktinio budėjimo metu paskambinus vyresniajam gydytojui jis jūsų neapšauks, kodėl trukdote miegoti, o jei bus tikrai sudėtingas atvejis, jis ateis į ligoninę net ir antrą valandą nakties jums padėti

- už visus jūsų viršvalandžius bus atsilyginta - laisvalaikiu arba pinigais

- mėnesio gale atėjus algai jūs jausitės sočiai atlyginti už pastangas ir laiką

Visa tai nereiškia, kad bus lengva. Mediko darbas yra apskritai sunkus, galbūt ima atrodyti tam tikra prasme lengvesnis su laiku, kai įgauname daugiau praktikos ir imame pasitikėti savo žiniomis. Bet tai ateina tik bėgant metams (nepasakyčiau, kad man jau atėjo). Ir gerai - nes turint šimtaprocentinį pasitikėjimą savo žiniomis galime oi kiek klaidų pridaryti!

Yra visiškai normalu jaudintis ir bijoti, tačiau prašau jūsų, nemanykite, kad jūs nesugebėsite. Aš jums pažadu, kad sugebėsite. 

Jūs sugebėjote baigti medicinos studijas Lietuvoje, su nebūtinai visada adekvačiai besielgiančiais dėstytojais. Jūs sugebėjote išmokti vokiškai (jei jau siunčiate CV į Šveicariją), o gal ką tik pasiryžote pradėti mokytis vokiečių kalbos - OHO! - tai reikalauja beprotiškai daug drąsos! Jūs esate tie, kurie išdrįsote! Ir jūs sugebėsite! Todėl jums ir siūlo darbą - jie žino, kad jūs sugebėsite. Jie motyvuoti jums padėti, KAD sugebėtumėte. Ir dar - tikrai susišnekėsite normalia Hochdeutsch vokiečių kalba, nebijokite. 

Keturi man pažįstami jauni Lietuvos medikai per praėjusius kelis mėnesius pradėjo dirbti Šveicarijoje. Jie irgi manė, kad nesugebės, nesusišnekės ir, aišku, iš pradžių manė, kad tikrai darbo neras. Nuo CV išsiuntimo iki darbo gavimo (žodinio patvirtinimo) daugumai jų praėjo tik 1-2 savaitės. Reikia tik pataikyti išsiųsti CV, kur jiems tikrai reikia žmogaus. O tai tikimybei padidinti tiesiog siųskite LABAI DAUG CV. Na, bent 30-50. Ir pradžiai rinkitės tiesiog bet ką ir bet kur, tada labai greitai rasite vietą. O kai jau būsite čia, ramiai sau susirasite kitą, norimiausią, ir daug lengviau ją gausite, kai jau CV stovės bent pusmetis dirbtas Šveicarijoje.  Plius jau būsite gavę krūvą pinigų ir laikas vis tiek nebus prarastas, nes bent jau metus BET KOKIOJE SRITYJE užskaitys jums į BET KURIOS SRITIES rezidentūrą. Tai galite padirbti psichiatrijoje metus ir paskui eiti būti kardiologu. Tie metai nebus prarasti. 

Ir dar patarimas - jei jau turite visus dokumentus, įskaitant kalbos diplomą, išsiųskite juos į Mebeko dar neturėdami darbo vietos. Nes visada yra darbo vietų per sofort, kur jiems tiesiogine to žodžio prasme reikia rezidento nuo rytojaus. Jei jūs rankote laikysite Mebeko diplomo pripažinimą, tai jus ir paims. Jei ne, jūsų nė nesvarstys, nes Mebeko nuo dokumentų išsiuntimo gausite per 4-6sav. (taip gavo tie keli medikai, kurie ką tik pradėjo dirbti). 

Aš jums garantuoju, kad darbą rasite, jei ieškosite. Čia šimtaprocentiškai pasitvirtins pasakymas: kas ieško, tas randa. 

Žodžiu, žmonės, jūs geri, jūs protingi, jūs faini. 

Keep calm and eat some fondue. 

Lija

Neapsigaukite. Fondue nėra tiesiog išlydytas bet koks sūris, tai patiekalas, daromas dažniausiai iš dviejų specifinių sūrio rūšių, padarytų iš pieno karvių, besiganančių tam tikrame regione kalnuose, maišant su baltu vynu, neretai įmetant ir česnako.

Switzerland Wonderland Part 4

Sveiki!

Sulaukiau keleto klausimų apie dar neaptartus rezidentūros ir gyvenimo Šveicarijoje aspektus. Taigi šiame įraše pamėginsiu apie juos papasakoti. 

Gydytojų trūkumas

Šveicarijoje trūksta gydytojų. Ar to trūkumo mastas kaip Vokietijoje, negaliu atsakyti, manau, priklauso nuo srities. Kiek suprantu, labiausiai trūksta šeimos gydytojų. Daug Praxis, ypač mažesniuose miesteliuose, kaimuose, tenka tiesiog uždaryti, kai ten dirbantys gydytojai išeina į pensiją, nes tiesiog jie neranda jaunų, norinčių juos pakeisti. Nors pacientų tikrai netrūksta ir alga nėra bloga. Nebelikus šeimos gydytojo miestelyje senukai turi nemažai kilometrų važiuoti iki kito šeimos gydytojo. Miestuose irgi trūksta šeimos gydytojų, gal tik ne taip tragiškai, kaip kaimuose. 

Universitetas net yra sukūręs tokią skatinimo tapti šeimos gydytojais programą, kurioje dalyvaujant dalį atlyginimo moka universitetas, o dalį Praxis, rezidentas turi geresnes, saugesnes sąlygas darbe, jie padeda surasti kitas rotacijas rezidentui, kad sėkmingai užbaigtų rezidentūrą. Kartą buvau informaciniame pokalbyje su tos programos vadove, jie tokius pokalbius organizuoja tiesiog nemokamai, paaiškina apie visą rezidentūros tvarką ir visokius aspektus. Tai man labiausiai įstrigęs pasakymas buvo: "Nepamiršk, kad ne tau jų reikia, o jiems tavęs, todėl būk išranki". Turėjo omenyje, kad daugumai Praxis reikalingi rezidentai, todėl turėčiau realiai apsižiūrėti keliose ir tada spręsti, kas man labiausiai tinka ir patinka, o ne imti pirmą pasitaikiusią vietą. 

Trūksta tikrai ir ligoninėse gydytojų, ypač internistų, neurologų, psichiatrų, kiek žinau, ir chirurgų. Šveicarijoje per metus baigiančių medicinos studijas žmonių skaičius labai limituotas, nepadengiantis realaus poreikio. Norinčių studijuoti mediciną tikrai užtenka, bet jiems visiems nėra vietų. Todėl galiausiai ligoninėje gal pusė gydytojų yra užsieniečiai. Rasti darbo vietą minėtose specialybėse tikrai nėra sunku. Tačiau jei norima kažko labiau specifinio, bus sunkiau, nes vietų pasiūla tiesiog mažesnė. Tačiau įmanoma, tiesiog gali užtrukti ilgiau, kol surasite vietą. 

Aišku, vietų pasiūla priklauso ir nuo kantono. Vokiškai kalbančioje Šveicarijos dalyje darbo vietų yra ir jaučiamas gydytojų trūkumas. Tačiau prancūziškoje dalyje ar juo labiau mažoje itališkoje dalyje yra kur kas sunkiau rasti pozicijas ir, kiek yra tekę girdėti iš ten dirbančių, yra blogesnės darbo sąlygos, rezidentai labiau išnaudojami. 

Rezidentūros trukmė ir egzaminas

Rezidentūra trunka 5-6 metus. Dauguma žmonių baigia iš pradžių vidaus ligas, o tada "ant viršaus" konkretesnę specialybę, bet tada jai jau nereikia dar 5 metų, o, pavyzdžiui, dar 2 ar pan. Priklauso nuo to, kaip susidėlioji rezidentūrą. Jei, pavyzdžiui, per 5 metus vidaus ligų metus rotavai nefrologijoje, tai vėliau jie jau ir nefrologijos išsilavinimui užskaityti, tai reikia dar 2. 

Šveicarijoje ligoninės pagal didumą ir diagnostikos, gydymo galimybes jose skirstomos į A, B ir C. A - didžiausios, C - mažiausios. Rezidentūros negalima visos atlikti vienoje ligoninėje. Reikia parotuoti kažkiek į mažesnes. Dažniausiai visi pradeda po studijų B ir C ligoninėse, ten kažkiek surinkę patirties keliauja į A ligonines. Galima pradėti ir A ligoninėje, paskui pakeisti į kitą A ligoninę ir taip baigti rezidentūrą. Tačiau B ligoninėje maksimaliai užsiskaitys 2 metai. Tada jau reikia ir A patirties. 

Labai įdomus ir, mano nuomone, fainas aspektas Šveicarijoje, kad specialisto egzaminus galima išsilaikyti dar neatidirbus rezidentūros visų metų. T.y. gali pabūti rezidentu kokius du metus ir eiti išsilaikyti egzamino, tada toliau dirbti dar tris ir būsi specialistu, jau egzamino nebereikės, išlaikytas juk. Vidaus ligų egzaminas yra raštu, multiple choice klinikinės situacijos, anglų kalba. Klausimai pagal amerikietiškus egzaminus MKSAP. Daug kitų egzaminų yra raštu ir žodžiu. Raštu visad multiple choice angliškai, o žodžiu dažniausiai aptariama klinikinė situacija ir moksliniai straipsniai. 

Rezidentūros perkėlimas iš DE į CH

Metai, dirbti Vokietijoje, o gal net ir Lietuvoje, yra užskaitomi Šveicarijoje. Tačiau norint laikyti rezidentūros egzaminą CH turi būti tam tikras procentas rezidentūros atliktas čia. Jei neklystu, bent 50%, t.y. jei Vokietijoje jau dirbate 5 metus, tai dabar neverta važiuoti į Šveicariją, jei norite joje laikyti Facharzt egzaminą. Tačiau galima į ją važiuoti ir parvykti Vokietijon tik egzaminui. Nes šveicariški metai irgi užsiskaito Vokietijoje.

Užskaitant tuos metus Vokietijoje, vokiška ligoninė yra priskiriama A, B arba C tipui. Tai jei dirbote keletą metų DE ir ta ligoninė bus užskaityta tik kaip C, tai tik dalis to laiko užsiskaitys.

Rezidentų sutartys ir rotacijos

Rotacijų pačiam organizuotis kaip ir nereikia, tereikia išreikšti norus, kur norima rotuoti. Skyrius turi tam tikrą tvarką kiek ir kur rotuojama. Pirmoji sutartis dažniausiai būna terminuota 1 metams, tada prailginama. Bet kad neprailgintų, tai reikia tikrai kažką labai jau prastai tuos metus daryti. Dar negirdėjau, kad kažkam neprailgino, jei norėjo. 

Nepaisant to, kad sutartis buvo 1 metų, aš iškart gavau leidimą dirbti ir gyventi CH 5 metams. Nes gydytoja ir iš Europos Sąjungos valstybės. 

Atsakomybės DE ir CH

Oberarzt CH yra kur kas labiau įsitraukęs į pacientų priežiūrą nei DE. Už skyrių atsakingas Oberarzt yra visada pasiekiamas, dažniausiai net iškart gyvai, o jei ne, bent jau telefonu. Pacientų aptarimui skiriama kur kas daugiau laiko, nei DE. 

Vokietijoje atvykus iškart po studijų gavau 14 pacientų ir Oberarzt, kurio niekad negali pasiekti, nes daro visą dieną koronarangiografijas ir ateina beveik darbo laiko gale kokioms 20min greitai pašnekėti apie pacientus. Taigi visoms bėdoms spręsti arba ieškai kolegų rezidentų, arba naudojies google arba tiesiog verki iš nevilties :D Mano požiūriu tai labai pavojinga pacientų atžvilgiu. 

Šveicarijoje net ir su patirtimi atvykus iš pradžių gavau tik 3 pacientus, kad įsivažiuočiau, išmokčiau dirbti jų kompiuterinėmis programomis ir susipažinčiau su visa tvarka. Paskui turėdavau 5-8 pacientus. Atėjus naujam pacientui visad kartu jį aplankydavo ir Oberis. Jei reikėdavo kokią punkciją atlikti, tai sesutės viską paruošdavau specialiame kambaryje, padavinėdavo instrumentus. Oberis PRIVALĖJO dalyvauti kiekvienoje punkcijoje. Palyginimui su Vokietija - ten darydavau pleuros punkciją viena visame kambaryje, pati sau instrumentus susirinkusi, susiradusi ultragarso aparatą ir atsivežusi ir sterilų lauką pasidariusi, Oberio net ligoninėje nebūdavo, jei tai būdavo vėlyvasis budėjimas. Dar bedarant tą punkciją priveždavo dešimt naujų pacientų į priėmimą, kurių, aišku, negalėjau iškart pažiūrėti. Pirmajai pleuros punkcijai ieškojausi, koks rezidentas skirtų laiko man ją parodyti. Pirmą arterinį kraują paėmiau išmokyta studentės internės. 

Žodžiu, Šveicarijoje aš niekad nesijaučiau palikta likimo valiai. Oberarztai čia jautėsi atsakingi už mano pacientus tiek, kiek aš. 

Motinystės atostogos

Man asmeniškai tai didžiausias minusas Šveicarijoje. Motinystės atostogos yra trys mėnesiai, pradedant gimdymo data. Teoriškai turėtum neštis ligoninės krepšį darban 9-tame nėštumo mėnesyje ir prasidėjus sąrėmiams gražiai sau keliauti tiesiai iš darbo į gimdyklą :D Aišku, niekas taip nedaro. Jie labai lengvai čia duoda biuletenius, taigi paskutinius du nėštumo mėnesius nereta mama gauna tiesiog tą Krankschreibung ir tiek. Ligoninės ir kiti darbdaviai dažnai tai mini kaip savo pliusus, kad pas juos motinystės atostogos pailgintos, tarkim, keturi mėnesiai. Tada dauguma mamų susitaria dar kažkiek mėnesių neapmokamų atostogų pasiimti ir tokiu būdu beveik visos pabūna su vaikais iki 9-12mėn. amžiaus. Tie trys ar keturi mėnesiai yra 80-100% apmokami. Santaupų pilnai užtenka toliau nemokamose atostogose sėdėti, bet, aišku, metus turbūt niekas jų neduos. 

Nėščiosios negali dirbti daugiau nei 9 valandas į dieną ir daugiau nei 45val. į savaitę. Negali daryti naktinių budėjimų. Žindančioms darbdaviai turi išskirti keletą papildomų pertraukų į dieną pienui nusitraukti, suteikti šaldytuvą pienui laikyti ir pan. 

Tėvystės atostogos čia yra viena ar dvi dienos :D Vyko neseniai referendumas apie jas, siūloma buvo daryti visiems tėčiams berods dviejų savaičių tėvystės atostogas, ir žmonės nubalsavo PRIEŠ. What??? Čia tiesiog kažkokie nesuvokiami dalykai. Vaikų turėjimas Šveicarijoje yra tiesiog privatus reikalas, o ne valstybinis. Taigi tvarkykis kaip nori. Tokių dalykų kaip Lietuvoje, kur net seneliai gali imti motinystės atostogas prižiūrėti anūkams, čia tikrai nėra ir jiems skamba kaip iš fantastikos srities. 

Bet galbūt iš to atsirado Teilzeit darbo praktika ir čia labai nesunku rasti sumažinto etato darbo vietų. Daug žmonių dirba 50-60%, kitas dienas žiūri vaikus. Bet galima net ir, pavyzdžiui, 90% dirbti. Na, tikrai ganėtinai lanksčiai. Tai laikau pliusu. Nes Lietuvoje dažniausiai arba grįžti į darbą 100%, arba negrįžti, nelabai yra kitokių variantų. 

Vokietijoje motinystės atostogos organizuotos labai panašiai kaip Lietuvoje. Tai didelis pliusas. Bet vien dėl motinystės atostogų aš nesirinkčiau dirbti Vokietijoje vietoj Šveicarijos. 

Kas nepatinka Šveicarijoje

• Trumpos motinystės atostogos.
• Nėra tiesioginių skrydžių į Lietuvą. Turėjo prasidėti nuo balandžio, bet dėl Coronos visų skrydžių neliko, tai įdomu, ar paskui vyks tie tiesioginiai ar ne.
• Nėra želė :D 
• Nedidelis šviežios žuvies pasirinkimas. 
• Nuoširdžiai nebesugalvoju, paklausiau vyro ką tik, apie ką aš dar skundžiuosi čia, sakė apie motinystės atostogas. O jos jau sąraše :D Jei prisiminsiu dar kažką, tai parašysiu kitame įraše. 

Gražios dienos!

Lija

Switzerland Wonderland Part 3

Sveiki!

Taigi tęsiu pastebėjimus apie darbą Vokietijoje ir Šveicarijoje.

Viršvalandžiai 

Tvarka Vokietijoje, kaip jie užrašomi ir kaip už juos atsiskaitoma, yra priklausoma nuo ligoninės, šefo ir t.t. Tačiau turiu pasakyti, kad dauguma mano pažįstamų, dirbančių Vokietijoje, teigė, kad jų ligoninėse buvo panašiai kaip ir mano. Viršvalandžius užrašyti buvo galima ant specialaus lapo su pagrindimu, kodėl juos darei, ir parašu iš Oberarzt, patvirtinančiu tą pagrindimą. Jei rašei laiškus ar tiesiog nespėjai iki darbo pabaigos padaryti kažko svarbaus, kad ir kokios ascito punkcijos - tai nesiskaitė pagrindimas. Tik reanimavimas ar koks specifinis pokalbis su pacientu ar artimaisiais ar dvigubas kiekis pacientų dėl sergančio kolegos būdavo pagrindimas. Ieškoti Oberarzt, kad pasirašytų, būdavo taip komplikuota, kad kartais vien dėl to neužrašydavau tų viršvalandžių. Tai max 6 valandas viršvalandžių per mėnesį gal ir surinkdavau. 

Kaip esu minėjusi, aš šiaip nelinkusi daryti viršvalandžių, bet pirmaisiais metais dirbant tik skyriuose, o ne priėmime, buvo labai sudėtinga jų išvengti. Nes vien dėl to, kad norisi eiti namo, negalėjai palikti paciento dusti ir atidėti pleuros punkciją kitai dienai. O negi paliksi tam vargšui kolegai, kuris turi popietinį budėjimą, kurio metu, kaip esu rašiusi, jis prižiūri visą priėmimą, CPU ir visus skyrius? Tai buvo niekur nerašyta taisyklė, kad tokių dalykų popietiniam budėjimui nepaliekame. Kai perėjau dirbti į priėmimą, viršvalandžiai baigėsi, nes kitos pamainos kolegai ir man būdavo skirta valanda atlikti perdavimą, t.y. mūsų darbo laikai persiklojo viena valanda. Užtat spėdavome perduoti reikalus kitam ir buvo galima eiti. 

Žinoma, viršvalandžiai yra ir visi savaitgalių ar šventinių dienų budėjimai. Tokiu būdu net neužskaičius tų kasdienių viršvalandžių, galiausiai gaunasi krūvos valandų per mėnesį į pliusą. Yra ne sykį tekę dirbti po 14 dienų iš eilės, t.y. du savaitgaliai iš eilės su budėjimu ir šeštadienį, ir sekmadienį. Tokiu būdu beveik visi rezidentai turėdavo visąlaik daugiau 200 val. viršvalandžių. Ligoninei apsimoka juos grąžinti laisvalaikiu, todėl iš paskutiniųjų buvo tai mėginama. Bet dėl žmonių trūkumo tai būdavo itin retai įmanoma. Ir net jei gaudavai tas laisvas dienas, neturėdavai teisės niekur iškeliauti, nes bet kada gali tau paskambinti, kad tavęs reikia, nes kas nors susirgo. 

O "sirgdavo" rezidentai dažnai. Kiekvieną savaitę nors vienas. Dvi dienas sirgti buvo galima be jokių biuletenių - paskambini pranešti, kad sergi ir nebūsi, ir viskas. Parašiau sirgdavo kabutėse, nes esu tikra, kad nebuvo visi ten su tokiu silpnu imunitetu, tiesiog pervargimas ir išsekimas duodavo rezultatą, kad žmonės dėl psichologinių priežasčių neateidavo. Aš absoliučiai tai suprantu ir nelaikau to netinkama priežastimi "sirgti". Tačiau tai tikrai užknisdavo tuos, kurie neserga, nes nors šiaip turėjome 14 pacientų skyriuje, kai kas nors sirgdavo, gaudavome plius 7 (du rezidentai pasidalindavo tuos susirgusiojo). Tų 7 nepažįsti, ateini į tą kitą skyrių, tau seselės sako, kad va vienam jų reikia pleurą punktuoti, o kitam ascitą, o kitam dar kažkas planuota. Ir visa tai krenta ant tavo pečių. O juk savuosius 14 su jų punkcijomis tebeturi irgi. Tokią dieną ir skambučių iš sesučių, ir artimųjų pokalbių padvigubėja. O apie tuos naujus pacientus nelabai ką pasakyti tiems artimiesiems gali, nes dar nespėjai nė pasiskaityti jų ligos istorijos. Kitą dieną ateina sirgęs kolega, jau džiaugiesi, bet trečią dieną neateina visai kitas kolega, ir tu gauni vėl kitus 7 papildomus pacientus. Ir tokia pasaka be galo... Kažkodėl Šveicarijoje kolegos sirgdavo itin retai, nors be biuletenio sirgti galima buvo net tris dienas. Gal tiesiog sveikesnis kalnų oras ir šveicariškas šokoladas pagelbėjo? :D

Taigi Vokietijoje esu keletą sykių gavusi tas laisvas dienas už viršvalandžius, tačiau dažniausiai tekdavo ligoninei sumokėti pinigais. Ir nebuvo tie pinigai tokie jau dideli. Už 250 val. gavau tada apie 1500 eurų. Aš visada būčiau rinkusis laisvalaikį, o ne pinigus, bet, deja, nebuvo galimybės. 

Šveicarijoje mano ligoninėje su savo darbuotojo kortele atėjus į darbą papypsindavome prie tokio skaneriuko ir išeidami vėl. Todėl visi viršvalandžiai, nesvarbu dėl kokių priežasčių, visada skaitydavosi. Aišku, tokiu būdu ir valandų minusas fiksuodavosi, jei dirbdavau trumpiau, bet dėl minuso niekas niekad nieko nekomentavo. Jei turėdavau budėjimą savaitgalį, tai automatiškai ir be jokių išimčių gaudavau iš anksto laisvą trečiadienį ir ketvirtadienį bei po budėjimo laisvą antradienį. Žodžiu, tris fiksuotus laisvadienius už savaitgalio budėjimą (budėjimas būdavo po 12val. šeštadienį ir sekmadienį). Tų laisvų dienų niekas neturėjo teisės atimti, tave iškviesti dirbti ar pan. Tokiu būdu man tų budėjimų net nelabai jautėsi, nes spėdavau ne tik pailsėti, o ir sutvarkyti visokius reikalus tomis darbo dienomis, kurias gaudavau laisvas. 

Trumpai apie naktinius budėjimus

Vokietijoje mano ligoninėje naktiniai budėjimai vykdavo 7 naktis iš eilės, o tada gaudavome savaitę laisvą. Ta laisva savaitė man taip patiko, nes buvau tokia pervargusi, kad aš antraisiais metais labai dažnai užsirašydavau toms 7 naktims. Taip pat visad prieš atostogas darydavau tas 7 naktis, kad atostogas savaite prasiilginčiau. Šitas aspektas man labai patiko. Už tas 7 naktis prie algos prisidėdavo gal apie 300 eurų. Žinau, kad už 24 val. budėjimus vokiečiai privalo mokėti kur kas daugiau, užtat daug ligoninių taupydamos daro tuos trumpesnius, bet 7 budėjimus iš eilės. 

Naktinio budėjimo metu turėjau jau kelissyk minėtą perdėtai didelę atsakomybę už perdėtai daug pacientų. Kalbos apie nusnūdimą ar kokios lovos tam net nebuvo. Konvejeris dirbo visą naktį kaip ir dieną. Pacientas po paciento. Skambutis po skambučio.

Naktiniai budėjimai Šveicarijoje mano skyriuje buvo galimi 7 naktis, 4 naktis arba 3 naktis iš eilės. 7 naktų budėjimus skirdavo tik skyriuje dirbantiems, nes nenorėjo per ilgai prarasti tų rezidentų, kurie dirba ambulatorijoje ir pastoviai turi tuos pačius pacientus. Siekdami tęstinumo jie nenorėjo, kad gydytojas dviems savaitėms iškristų iš ambulatorijos. Taigi pirmaisias metais aš turėjau lygiai 2 kartus naktinius budėjimus po 7 naktis. O antraisiais gal 5-6 budėjimus po 3 arba 4 naktis. 

Čia tvarka buvo gan keista. Jei budi 4 naktis, pradedi pirmadienio vakarą, baigi penktadienio rytą. Taigi turi laisvą tą pirmadienį ir tą penktadienį bei, aišku, savaitgalį. Tačiau jei budi 3 naktis, tai turi laisvus trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį bei paskui pirmadienį ir antradienį. Gaunasi, kad gauni daugiau laisvalaikio budėdamas tris naktis nei keturias. Tokiu būdu irgi labai sumažinami visų viršvalandžiai arba iškeliaujama į minus valandas. Kadangi aš labai vertinu laisvalaikį, tai man toks planas buvo tiesiog tobulas. Be to, naktinių budėjimų metu turėjau lovą ir esu tik viename budėjime nespėjus prigulti. Dažniausiai bent 5val. pamiegodavau. 

Šveicarijoje pirmąkart gyvenime gavau "barti" iš Oberarzt, kad jam per mažai skambinu naktį. Vokietijoje ir, kiek esu girdėjusi, Lietuvoje "barimasis" vyksta dėl atvirkštinės priežasties.

Trumpai apie bandomąjį laikotarpį

Šveicarijoje bandomasis laikotarpis yra trys mėnesiai. Iš esmės tas laikotarpis niekuo neypatingas, bet jei jau labai susimautum (neįsivaizduoju kaip, gal jei girtas į darbą eitum ar nepaaiškinamas pravaikštas imtum daryti), tai darbdavys per tuos mėnesius turi teisę tave kiekvieną akimirką atleisti. 

Vokietijoje tas laikotarpis 6 mėnesiai. Principas tas pats. Mano ligoninėje per du metus jo metu buvo atleisti 2 kolegos. Abu buvo vokiečiai. Ir nors darbuotojų labai trūksta, juos vis tiek atleido. Tikslių priežasčių nepasakysiu, bet kiek supratau, problema buvo kolegiškumas (tiksliau, jo trūkumas). Jie būtent palikdavo krūvas svarbių užduočių, kurių nespėdavo atlikti iki darbo pabaigos, vėlyvajai pamainai. Turbūt vėlyvosios pamainos rezidentai ėmė stipriai skųstis, nes ta pamaina ir šiaip sunkiai pakeliama, o čia dar krūvos problemų skyriuose prisideda. Na, tiksliai tikrai nežinau visos istorijos. Bet faktas, kad nė vieno užsieniečio rezidento niekas per tą laiką neatleido.

--------------

Tai šįkart tiek. Galite parašyti komentaruose, apie kokius aspektus dar papasakoti, ir pasistengsiu dar vieną įrašą parašyti :) 

Gražios dienos,
Lija

Switzerland Wonderland Part 2

Sveiki.

Blogo įrašą taip pavadinau šiek tiek ironiškai, nes, žinoma, kaip ir visur, nėra viskas tobula ir tikrai yra minusų ir Šveicarijoje. Tiesiog pliusai man asmeniškai yra didesni ir nusveria minusus.

Diplomo pripažinimas Šveicarijoje ir kalbos reikalavimai

Kai aš pradėjau dirbti Šveicarijoje 2017 metais, buvo galima pradėti dirbti be jokios aprobacijos/diplomo pripažinimo ir tai susiorganizuoti vėliau. Tai aš sugebėjau tai padaryti tik 2019 metų sausį, nes prisiminiau, kad ups, dar neturiu :) Dabar, kiek žinau, jau reikia pasidaryti tą pripažinimą iš anksto.

Vadinasi jis čia MEBEKO (Medizinalberufekommission) Anerkennung ir čia pasidalinu tiesioginiu linku į PDF dokumentą, kuriame surašyta, ko reikia tam Anerkennung ir būtent šį dokumentą ir reikia užpildžius išsiųsti su visais diplomais. Aprašas atrodo platus, bet pasigilinus tai visai nedaug tų dokumentų reikia:
1) diplomo su notaro patvirtintu vertimu į vokiečių ar kurią kitą Šveicarijos valstybinę kalbą. Priedėlio nereikia.
2) asmens dokumento notaro patvirtintos kopijos (versti nereikia, nes ant lietuviško asmens dokumento yra ir prancūzų kalba parašyta).
3) CV (Lebenslauf) valstybine kalba.
4) Patvirtinimas, kad diplomas atitinka Europos standartus, kurį gauti labai lengva iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Šį dokumentą irgi reikia išversti su notaro patvirtinimu į valstybinę kalbą.
5) Valstybinės kalbos B2 diplomas ARBA įrodymas, kad per praėjusius 10 metų esate 3 metus dirbęs ta kalba kalbančioje šalyje. Nėra jokio papildomo medicininės kalbos egzamino.

Štai ir viskas. Vertimus dariausi Lietuvoje, Vilniuje, Gedimino prospekte esančiame vertimų biure, kuris iškart ir notaro patvirtinimus sutvarko bei štampus irgi išverčia. Atsiėjo gal kokių 80 eurų, o gal net mažiau, nebeatsimenu. Kai visa tai išsiunčiau, už mažiau nei mėnesio jau gavau tą pripažinimą. Nepamirškite, kad jo kaina 800-1000 frankų. Tai siūlau jį darytis jau žinant, kada ir kur dirbsite, kad iškart "atsipirktų" tos išlaidos ir nebūtų taip liūdna :)
Jei jau esate specialistas, mano žiniomis, šita tvarka tokia pati, tik, žinoma, dar specialisto diplomo vertimo reikia.

Pliusai, lyginant su Vokietija: reikia mažiau dokumentų, pripažinimas gaunamas greičiau, reikia tiesiog B2 egzamino.
Minusas: kaina (Vokietijoje apie 500 eurų kainavo, jei pamenu gerai).

Dar apie kalbą

Tik atvažiavę tikrai nesuprasite šveicarų dialekto. Ausiai reikia laiko priprasti ir po truputį išmokti atpažinti sutrumpintus, pakeistus žodžius. Po truputį gaunasi natūraliai, kad imi tą dialektą pagauti. Darbe išvis greitai ir gerai išmokau suprasti, nes tema apie tą patį, tai man net nereikėjo, kad pacientai persijungtų į Hochdeutsch ilgainiui, nes medicinine tema viską suprasdavau. Tačiau nuėjus kur nors į grožio saloną ir dabar nelabai ką suprantu :D Arba kokių nors juokelių, pasakytų dialektu. Dialektai kiekviename kantone skiriasi ir patys šveicarai iš skirtingų kantonų nebūtinai vienas kitą supranta.

Geros naujienos - praktiškai visi žmonės moka Hochdeutsch ir dažnai ja iškart šneka, kai pamato, kad daktaro pavardė užsienietiška, arba atsiklausia, ar gali kalbėti dialektu, ar geriau Hochdeutsch. Todėl darbe dialektas niekada nesukėlė problemų, net ir pirmomis savaitėmis.

Antros geros naujienos - raštu šveicarų kalba neegzistuoja, tik žodžiu. Todėl viskas, kas parašyta, yra parašyta Hochdeutsch.

Pinigai

Radau tokį linką, kiek uždirba brutto rezidentai Šveicarijoje. Netto gaunasi 5-6 tūkstančiai, priklausomai nuo kantono, nes mokesčiai skirtingi.

Man atvykus iš Vokietijos labai didelė šita alga atrodė, nes nieko nesistengiant taupyti, pinigai savaime tauposi. Pirmais mėnesiais šiek tiek sekiau savo biudžetą. Tai maistui ligoninėje išleisdavau apie 200 į mėnesį, pietaudavau ten už 10-15 frankų į dieną. Likusiam maistui namuose dar apie 200 (netaupant, perkant ką norisi). Iš pradžių gyvenau ligoninės duotame studio tipo butuke už 800 į mėnesį, vėliau su butioke, tai vėlgi tik 800 į mėnesį atsieidavo. Palyginimui, Vokietijoje nuomojausi 60kv.m. butą už 650 eurų į mėnesį, o alga būdavo apie 2500-3000 netto.

Sveikatos draudimas čia tik privatus, apie 300 į mėnesį. Tai grubiai skaičiuojant vidutinės išlaidos į mėnesį gaudavosi apie 1500 frankų. Tai dar prie to laisvai kad ir 1000 galima išleisti pramogoms ar pirkiniams, na, arba tiesiog nuomotis visą butą, tai plius 1000 išlaidų. Na, ir vis tiek lieka sočiai viskam kitam ir dar taupymui. Man tai buvo milžiniškas skirtumas nuo Vokietijos algos. Ten net po dviejų metų sąskaitoje teturėjau gal kokio vieno mėnesio algą.

Galbūt tiems, kas Vokietijoje dirba ligoninėse su 24h budėjimais, tas skirtumas nėra didelis, nes už tuos budėjimus vokiečiai gerai primoka. Mano ligoninė Vokietijoje tokių budėjimų neturėjo. Bet aš visada rinkčiausi mažiau ir lengvesnių budėjimų su mažiau pinigų :D

Tikslių specialistų algų nežinau, bet ligoninės Oberarzt, kiek girdėjau, gauna bent jau 15 tūkst. netto. O jau paskui priklausomai nuo ką, kur, kaip dirbi. Kieti chirurgai ir šefai gali ir milijonieriais iš algos tapti (žinau gyvų pavyzdžių). Čia jau kam koks prioritetas ir kiek jėgų ir laiko įdedama į karjerą. Aš neplanuoju būti jokia šefe :D Beje, mano ligoninėje yra daug šefų užsieniečių, ne vien šveicarai užima aukštas pozicijas, kaip neretai manoma.

Darbas skyriuje

Kas man labai labai patiko dirbant skyriuje, tai, kad rezidentai turėjo savo sekretorę, kuri tvarkė visus administracinius reikalus, kaip įvairių dokumentų suradimas, suieškojimas pas šeimos gydytoją, tyrimų užsakymas ir t.t. Tai sutaupydavo be galo daug laiko ir buvo galima koncentruotis į medicininius dalykus, gydymą.

Vizitacijoms aš galėdavau skirti nepalyginamai daugiau laiko nei Vokietijoje. Kartais aplankydavau pacientus net keletą kartų per dieną, aš jaučiausi pažįstanti savo pacientus, žinanti jų problemas. Vokietijoje viskas buvo bėgimas lėkimas, vizitacijas darėme turbo greičiu, nes tiesiog nebuvo jokio laiko ramiai apžiūrėti, pasikalbėti su pacientu. Vokietijoje aš niekad nesijaučiau gerai pažįstanti pacientus ir jų situacijas, ligos istorijas, nebent tokius, kurie savaitėmis guli.

Skyriuje visada būdavo Oberarzt, atsakingas už skyrių. Visada pasiekiamas, tiek gyvai, tiek telefonu. Atvykus į skyrių naujam pacientui, visad ateidavo ir Oberarzt kartu jo įvertinti, aptarti atvejį, pasitarti, kokius tyrimus skirsime ir t.t. Oberarzt daug dėmesio skirdavo paaiškinti dalykus, užduodavo klausimus, verčiančius pamąstyti, kodėl darai taip ar anaip. Vokietijoje Oberarztai tikrai irgi geri, tačiau dėl per didelio krūvio niekas neturi laiko. Labai dažnai Vokietijoje, ypač priėmime, gydydavau pagal protokolus nesigilindama, ilgai nemąstydama, skirdavau tą patį vaistą tą pačią dozę tai pačiai ligai, nepasigilindama į kai kuriuos svarbius aspektus. Nes nebuvo kada bei niekas iš vyresniųjų niekad neatkreipdavo dėmesio, kas yra svarbu, ko reikėtų nepamiršti ir t.t. Man dabar net baisu prisiminti, kaip viskas ten vyko. Kiek aš ten reikšmingų medicininių klaidų pridariau niekad ir nesužinosiu.

Vienu žodžiu, aš Šveicarijoje ėmiau jaustis labiau gydytoja, užsiimanti medicina, nei konvejerio darbuotoja.

Jau minėta praėjusiame įraše seselių kompetencija mane po Vokietijos tiesiog stebino. Kai kurios galėtų būti puikios gydytojos, tiek giliai viską supranta ir žino, pastebi visokius vaistų neatitikimus, kontraindikacijas. Atmosfera skyriuje visada maloni, niekas ant nieko nerėkia, nekelia tono, kažkaip va tokie subjektyvūs skirtumai labiausiai man įstrigo. Tiesiog viskas taip kitaip atrodė.

Vokietijoje mano kolegos irgi buvo puikūs, malonūs, problema ta, kad visi persidirbę, pervargę. Ir iš to kartais kyla barniai. Esu Vokietijoje net keliose ligoninėse (kitose dariau praktikas) mačiusi, kaip rezidentai apšaukiami šefo ar oberio per vizitacijas, net prie pacientų. Šveicarijoje nemačiau nėsyk tokio atvejo niekur.

Man asmeniškai tokie aspektai labai svarbūs, nes jie kuria bendrą atmosferą, nuo kurios priklauso, ar man patinka eiti į darbą ir netgi mano darbo našumas, motyvacija.

-----------------------
Šiam kartui tiek. To be continued...

Šveicariška karvutė

Linkėjimai,
Lija

Switzerland Wonderland Part 1: Subjektyvus vienos rezidentės darbo palyginimas Vokietijoje ir Šveicarijoje

Sveiki!

Kadangi reguliariai sulaukiu daugybės klausimų iš medicinos studentų bei rezidentų apie rezidentūrą Šveicarijoje ir jos skirtumus nuo rezidentūros Vokietijoje, nusprendžiau po daugybės laiko parašyti naują įrašą į šį tinklaraštį, kuris jau senokai primirštas, nors turbūt didelė dalis informacijos senuosiuose įrašuose apie rezidentūrą Vokietijoje vis dar gali praversti. 

Trumpa priešistorė

Du metus aš dirbau vidaus ligų rezidente Vokietijoje, o tada išvažiavau į Šveicariją, šiuo metu esu čia trečius metus. 

Vokietijoje dirbau rajoninėje ligoninėje su maždaug 300 lovų (apie 150 internistinių), aktyviu priėmimo skyriumi, kuriame buvo Cardiac Pain Unit (monitorizuoti žmonės), Stroke Unit, taip pat vienintelis priėmimas, nakties metu iš dviejų rajonų priimantis visus gastrointestinalinius kraujavimus, infarktus ir insultus. Nors dirbau Vokietijoje tik šioje vienoje ligoninėje, turiu labai daug kolegų pasiskirsčiusių visoje Vokietijoje, todėl esu apie kai kuriuos dalykus susidariusi bendrą įspūdį, lyg taip yra visoje Vokietijoje, tačiau tai gali neatitikti realybės ir būti kokių nors ligoninių, kuriose tvarka labai skiriasi ir yra daug geriau arba, atvirkščiai, galbūt kažkur yra daug blogiau. Šito patikrinti negaliu. Mano rašinėlis vis tiek išlieka subjektyvus ir moksliškai nepagrįstas :D 

Šveicarijoje atvažiavau dirbti į universitetines klinikas, nefrologijos skyrių (stacionariai nefrologai turėdavo apie 20 pacientų, o ambulatoriškai 40 dializės lovų ir nefrologinė konsultacinė poliklinika). Kadangi Šveicarijoje kol kas dirbau specifikuotame nefrologijos skyriuje, o Vokietijoje bendrose vidaus ligose, galbūt mano palyginimai nebus visiškai tikslūs, tačiau nefrologijos stacionaras iš esmės niekuo nesiskiria nuo vidaus ligų, tiesiog visi pacientai turi ir nefrologines diagnozes. Be to, mūsų skyriuje pastoviai vykdavo internistų rotacijos, todėl daug visko girdėjau iš kolegų ir apie vidaus ligų skyriaus tvarką ir situaciją. Čia taip pat galiu pridurti, kad esu dirbusi tik šioje vienoje ligoninėje, todėl negaliu lyginti su visa Šveicarija, bet kiek esu bendravusi su kolegomis iš kitų ligoninių ir kantonų, panašu, kad pagrindiniai aspektai sutampa.

Pamėginsiu atsakyti į man dažniausiai užduodamus klausimus. 

Ar lengva susirasti rezidentūrą Šveicarijoje? 

Mano nuomone, lengva, jei ieškai bet kokios rezidentūros bet kokioje šalies vietoje, o ne geriausiose didžiausiose klinikose labai specifinės specialybės. Panašiai, kaip ir Vokietijoje. Panašu, kad ypač trūksta internistų ir (itin slidinėjimo sezono metu) trūksta chirurgų-traumatologų. 

Jei ieškaisi darbo iškart po studijų, reikia ieškotis mažesnėse ligoninėse, mažesniuose miestuose, ir tikrai rasi. Pradžioje svarbiausia atvažiuoti ir pradėti čia dirbti, o paskui vis tiek pakeisi darbovietę ir galėsi dirbti dideliuose miestuose. Mažose ligoninėse pradėti yra daug palankiau, nes ten Oberarztai įpratę prie naujokų, šviežių po studijų, skiria daug dėmesio mokyti, aiškinti, rodyti. Lengvesnis įsivažiavimas į mediko gyvenimą. 

Nesakau, kad neįmanoma iškart atvykti į universitetines klinikas ar į specifinę specialybę. Tikrai įmanoma. Tik gali užtrukti ilgiau ir būti daugiau streso.

Kaip ieškoti?

Kai kas nors šito klausia, atsakau - Google metodu :D Nes aš kito metodo nežinau, kadangi pati taip ieškau darbo vietų. Galima ieškoti Stellenangebote, bet galima ir tiesiog siųsti CV į bet kokias išgooglintas ligonines. Jei yra Stellenangebot (darbo skelbimas), tai jame dažnai parašyta, ar jie nori, kad Online formą užpildytum ir ten prisegtum CV ir motyvacinį, ar ne. Jei nieko apie Online Formular nerašo, tai siūlau siųsti viską gražiai atspausdinus ir susegus į segtuvėlį popieriniu normaliu paštu (tas pats galioja ir Vokietijoje). CV čia yra su nuotrauka, su gimimo data ir net šeimynine padėtimi :D Ligoninė šveicariškai yra ne Krankenhaus, o Spital. Tai aš googlinau taip: Spital Bern. Nes norėjau būtent Berne dirbti. Radau keletą tų Spital, peržiūrėjau skelbimus, radau man įdomų skelbimą, užpildžiau online formularą. Viskas. 

Darbo laikas

Oficiali medikų darbo savaitė Šveicarijoje yra 50val. Tas mane pradžioje gąsdino, paskui supratau, kad mano išsekimo levelis Šveicarijoje dirbant 2val. ilgiau per dieną yra vis tiek bent dešimt kartų mažesnis, negu Vokietijoje. Aš esu žmogus, kuris beveik niekada nedaro viršvalandžių, tai net ir Vokietijoje jų beveik nedariau (ypač kadangi jų ten niekas neužskaitydavo, tai labai motyvuota buvau jų nedaryti). Tai va, pradėjus dirbti čia, aš ėmiau daryti MINUS valandas. T.y. nebeturėdavau jau ką veikti tą paskutinę darbo valandą ir išeidavau anksčiau. Tame jokios problemos nebuvo, nes tuo metu jau būdavo Spätdienst darantis asmuo, kuris nematė problemos, jeigu iš bėdos kažkas jam paskambins dėl mano pacientų. Kai vėliau dirbau konsultacinėje poliklinikoje, tai išvis ne bėda, jei visus pacientus jau pamačiau ir aprašiau, galėjau eiti namo. 

Vokietijoje aš realiai praleisdavau ligoninėje apie 8.5-9.5val. į dieną. Per jas niekada nespėdavau pavalgyti pietų, neretai net ir į WC nueiti. Pareidavau namo išsekusi, galėdavau tik ant sofos gulėti. Ir kas iš to, kad pareini namo 16val., bet nuovargio lygis toks, kad jau lauki nakties miego. 

Šveicarijoje ligoninėje praleisdavau 10.5-11val., bet nebuvo nė vienos darbo dienos per dvejus metus, kad nebūčiau papietavusi. Pietaudavome visi kolegos drauge. Pertraukos metu net seselės bandė neskambinti, netrukdyti, nebent jau tikrai bėda, negalinti palaukti. Palyginimui - Vokietijoje mes neturėjome teisės trukdyti seselių jų pertraukos metu, tačiau mus, gydytojus, jos turėjo teisę trukdyti visada. Telefonas skambėdavo kas keletą minučių, seselės bei net pacientų artimieji net nepabeldę verždavosi į gydytojų kabinetą. Net jei atsinešdavau maisto pietums iš namų, planuodama pasišildyti mikrobangėje ir prie darbo stalo greit suvalgyti, tai 9 kartus iš 10 išsinešdavau tą maistą vėl namo :D Aš esu absoliučiai ne darboholiško tipo žmogus, ir man pertraukos labai svarbios, tačiau tai buvo tiesiog neįmanoma, nes konvejeriuku visiems iš eilės manęs reikėjo - ar gyvai, ar telefonu. 

Šveicarijoje po savo 10val. darbo dienos, kurios metu turėjau keletą kavos pertraukų, pietų pertrauką, kasdien valandos laiko seminarą Weiterbildungui, aš turėdavau dar daug energijos ir ūpo ką nors nuveikti, išeiti į miestą, susitikti su kuo nors, pasportuoti. Tai man buvo pirmas didžiausias skirtumas nuo darbo Vokietijoje ir didelė staigmena, kad dirbant daugiau valandų, jaučiausi dirbanti mažiau ir lengviau. Pirmus mėnesius buvo toks keistas jausmas: "Už ką man tiek pinigų moka, juk nieko aš čia nedirbu lyginant su Vokietija". :D 

Seselių vaidmuo

Šveicarijoje jos gali daryti ir daro labai daug dalykų. Net nekalbu apie tas seselių funkcijas, kurias visame pasaulyje jos atlieka, tik Vokietijoje ne, kaip kraujo ėmimą, kateterių statymą, infuzijų ir transfuzijų pakabinimą ir t.t. Prie viso to jos kalbasi su pacientų artimaisiais, gali jiems pateikti tyrimų rezultatus ir tik iškilus sudėtingiems klausimams jie siunčiami šnekėtis su gydytoju. O tiksliau, jos sutaria laiką, kada jie ateis, kai gydytojui tinka, kad su juo pašnekėtų. Per du metus nėkart nesu kalbėjusi su artimaisiais gydytojų kabinete, kas pastoviai vykdavo Vokietijoje ir trukdė visiems kitiems kabinete. Čia sutariamas laikas ir visi susirenka arba prie paciento lovos, arba atskiram kabinete ir pasišneka. Tokių artimųjų pokalbių aš turėdavau galbūt du į mėnesį. Vokietijoje per dieną šnekėdavau su kokiais penkiais, ir tie patys penki dar dešimt kartų tą pačią savaitę ateidavo kalbėtis. Kodėl? Nes seselės Vokietijoje neturi teisės teikti beveik jokios informacijos. Net jeigu artimasis nori pasidomėti, kokia vakar buvo paciento gliukozė kraujyje, jis siunčiamas pas gydytoją. 

Žinoma, kita viso to priežastis - darbo krūviai. Čia viena seselė turi iki penkių pacientų. Vokietijoje neretai ir 40, jei vakarinis ar naktinis budėjimas. Dar ir išsilavinimo reikalavimai seselėms skiriasi. Kadangi čia jos su "stipresniu" išsilavinimu, tai ir turi teisę daugiau daryti.

Šitas skirtumas man vienas svarbiausių, nes tai mane visus du metus Vokietijoje labiausiai nervino. Atrodė, jog pusę savo darbo laiko skiriu veiklai, kurią visur kitur atlieka seselės. Blogiausia būdavo, kai naktiniame budėjime aš viena būdavau atsakinga už visą priėmimo skyrių, Cardiac Pain Unit pacientus ir 80 stacionaro lovų ir man skambindavo seselė iš skyriaus, kad ateičiau padėti venos kateterio pacientui, kuriam, pavyzdžiui, laša heparinas ir turi nenutrūkstamai lašėti. Tuo tarpu aš turiu ką tik į priėmimą atvežtą žmogų su infarktu, kitas vemia krauju, o kitą gal jau ir reanimuoti reikia. Atrandu laiko tam kateteriui skyriuje už kokių keturių valandų, per kurias ta seselė dar keturissyk paskambino priminti, kai telefonas ir taip kas minutę skamba (priėmimo seselės, Notarztai ir t.t.). Ateinu dėti kateterio. Seselės skyriuje sėdi balkone su kava ir cigarete, net neparuoštas padėkliukas joks su kateteriais, dezinfekciniu ir pan. Taigi aš pati man nepažįstamame skyriuje knisuosi lentynose, ieškau kateterių, einu dėti to kateterio, užtrunku iš viso 20min, per kurias suskamba telefonas iš priėmimo dar penkis kartus, nes jau atvežė žmogų su įtariamu insultu ar panašiai. 

Kitą savaitę išgirstu, kad seselės skundžiasi, jog gydytojai padėję kateterį nesutvarko to padėkliuko su likusiomis pakuotėmis nuo kateterio...

Šveicarijoje aš per du metus tik vieną naktinį budėjimą esu nepamiegojusi. Tam yra skirta lova su patalais, aš net persirengdavau į naktinius ir numigdavau netrukdoma bent 5val. Aišku, aš nedirbau priėmime, o tiesiog stacionare, bet skirtumas milžiniškas, kai seselės gali daryti dalykus. 

-------------------------------------------------------------------------------

Ką tik supratau, kad, kaip jau esu minėjusi, galėčiau parašyti visą knygą apie skirtumus Šveicarijoje ir Vokietijoje. Taigi šįkart užbaigsiu čia ir pratęsiu kitame įraše. Nes dar liko daug visko, ką galiu papasakoti. 

O savaitgalį per valandėlę galima palėkti į tokias vieteles :)

Gražaus vakaro,

Lija

Keletas klausimų ir atsakymų apie rezidentūrą Vokietijoje

Sveiki,

kažkaip užsidirbau tame priėmimo skyriuje tiek, kad net neberasdavau ūpo aprašinėti viską... Prieš pradėdama jame dirbti maniau, kad bus energijos dar ir aprašinėti įspūdžius bloge, bet, pasirodo, nelabai. Gal kada dar ką įdomaus aprašysiu iš savo patirčių, kurių prisikaupiau tikrai nemažai per šituos kone metus priėmime. Bet šis įrašas visgi apie ką kita.

Paskutiniu metu itin dažnai sulaukiu visokiausių klausimų apie rezidentūrą Vokietijoje ir kiekvienam asmeniškai atrašinėti yra ganėtinai sunku, ypač, kadangi suteikiama informacija persikloja ir kartojasi. Neseniai gavau komentarą po savo senu blogo įrašu apie internatūros radybas, kuriame buvo užduota keletas klausimų apie rezidentūrą iš penktakursės medicinos studentės. Taigi vietoj atrašymo komentaru nusprendžiau parašyti trumpą blogo įrašą su atsakymais - gal pravers ir kitiems. Jeigu ką, aš nesu jokia rezidentūros Vokietijoje ekspertė ir tikrai visko nežinau ir neatsakysiu, tik tiek, kiek iš praktikos ir kolegų sužinojau. Taigi užduotieji klausimai ir atsakymai:

1) Kaip vyksta pats patekimas į rezidentūrą Vokietijoje? Nereikia rašytis sutarčių su universitetu? Tai tiesiog įsidarbinimas kurioje nors ligoninėje būtent toje srityje?
Taip, rezidentūra Vokietijoje, kaip ir beveik bet kurioje kitoje šalyje, nėra studijos ir neturi jokio studijų aspekto, jokių paskaitų ir kontrolinių darbų, jokių privalomų mokslinių darbų. Tai tiesiog darbas, taigi įsidarbini rezidentu atėjęs į normalų darbo pokalbį ir gauni darbą arba ne. Bet kurioje ligoninėje, kurioje tave tenkina galimybės išmokti tai, ką nori išmokti. Kaip ieškoti? Googlinti ligonines ir rašinėti nurodytais adresais, prisegant CV ir kitus jų prašomus dokumentus. Nieko gudraus. Tik reikia pasiruošti ilgai ir nuobodžiai laukti atsakymų.

Tarkim, jeigu nori būti kardiologu, tai galima iškart susirasti ligoninę su pilnu kardiologiniu skyriumi, Cardiac Pain Unit, koronarangiografijomis ir gal net trombektomijomis ir By-Pass operacijomis, bet čia jau universitetinės klinikos ieškoti reikia. Jei nori būti kardiologu ar gastroenterologu ar bet kokiu kitokiu specialistu vidaus ligų srityje, ieškaisi darbo vietos pavadinimu "Assistenzarzt Innere Medizin", nes čia šiaip nereikia nuspręsti iš anksto, kuo tu tiksliai nori būti, aišku, jei tai žinai, tai sakai ir prašaisi jau į tą konkretų skyrių, bet vis tiek skyriais reiks keistis, dirbti priėmime, tai visų sričių išmoksi. Beje, skelbimas Innere Medizin darbo vietai yra kone kiekvienoje Vokietijos ligoninėje, kiek esu tinklapių žiūrėjusi, nes internistų labai trūksta. 

Jei nori būti chirurgu, tai verta ieškotis Allgemeinchirurgie arba Common trunk vietos, tada po kažkur dviejų metų gali konkrečiau pereiti į vieną kurį skyrių, jei nori, gal ir anksčiau. Bet irgi rotuojamasi, pabūnama ir traumatologijoje, ir pilvo chirurgijoje, ir priėmime, o taip pat ir intensyvioje terapijoje, anesteziologijoje - yra numatyti mėnesių skaičia, kiek ten reikia prabūti, dažniausiai ilgiau prabūni, nei reikia. Tarkime, man oficialiam vidaus ligų išsilavinimui reikia tik 6 mėnesių priėmimo skyriuje, bet aš išbūsiu mažiausiai 10. Tai nereiškia, kad rezidentūra ilgiau truks, tu pats skaičiuojiesi sau, kada tau tie penki ar šeši metai praeina ir žiūri, ar viską surinkęs, ko reikia. Rezidentūros programos randamos internete. Mačiau, kad kažkas yra pasidalinęs nuorodomis Feisbuko grupėje "Lietuvos gydytojai Vokietijoje".

2) Kada gauname diplomą, kad pabaigėme rezidentūrą? Po tų atidirbtų tai specialybei priklausomų metų? 
Diplomas gaunamas išlaikius specialisto egzaminą, kada tu jį laikysi, tai jau tavo reikalas. Aišku, kad prie jo būtum prileistas, reikia atitikti reikalavimus - tam tikrą metų skaičių būt išdirbus toje srityje, padarius tam tikrą skaičių tam tikrų procedūrų, operacijų ar panašiai - už tą viską pasirašo šefas ir tai tavo leidimas laikyti egzaminą. Kokiai specialybei ko reikia, galima pasigooglinti arba kaip minėjau, buvo nuoroda Feisbuko grupėje, tiesiog užmeskite akį. Į visa tai gilintis atsipūtus galima jau pradėjus dirbti čia, tada ir iš kolegų vokiečių galima tą pačią informaciją susižinoti :) Yra labai daug žmonių, kurie dirba ir 10 metų, ir ilgiau rezidentais ir visai neplanuoja laikytis to specialybės egzamino. Jokių problemų, galima ir taip, jeigu norisi. Atlyginimas vis tiek jau labai neblogas būna paskutinių metų rezidentų, bet man atrodo po 5 ar 6 metų jau nebekelia jo, nesvarbu, kad tu sau toliau rezidentas lieki, gausi jau tiek pat, nebekils pinigėliai, bet tai jau bus kokie 3500 į rankas neabejotinai. Taipogi pasibaigęs Innere Medizin gali laikytis skirtingų specialybių egzaminus pagal pasirinkimą ir, aišku, atliktas procedūras. Jei pridarei endoskopijų, tai gali ir gastroenterologiją iškart išsilaikyti. Visada galima išsilaikyti bendras vidaus ligas ir paskui po poros metų surinkus didesnį skaičių kažkokių trūkstamų procedūrų, tyrimų patirties, dar ir antrą specialybę išsilaikyti. 

3) Ar reikia kiek nors mokėti už rezidentūrą Vokietijoje? 
Žinoma, kad nereikia, čia irgi išimtinis atvejis Lietuvos ir gal dar kokių kitų valstybių, buvusių Tarybų Sąjungoje, kad turi susimokėti už tai, kad dirbi :D Man tai nesuvokiamas dalykas, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje rezidentūros daryti nesinori. Principas Lietuvoje: arba imk specialybę, kuri tavęs nedomina (čia tuo atveju, jei trūksta tų be galo reikšmingų studentų mokslinių darbų, tai, deja, kokios specialybės nori, negausi, nepriklausomai, kad esi pirmame dešimtuke studentų pagal pažymius), arba susimokėk, kad darytum tai, kas domina. Betgi dar reikia ir žinoti, kas gi labiausiai domina! Ne kiekvienas iškart žino... 
Vokietijoje tu gali galvoti dar ir galvoti daug metų, ko tiksliai visgi nori, gali keisti specialybes iš vienos į kitą neprarasdamas metų, keisti ligonines, jei nori, kad ir kas metai. Tarkim su dviem metais vidaus ligų patirties, paskui gali eiti į daugybę kitų sričių - šeimos mediciną, laboratorinę mediciną, reabilitaciją, darbo mediciną ir t.t., neprarasdamas tų dviejų metų. Jie įskaičiuoti į rezidentūrą. O net jeigu ir nebūtų, atlyginimą toliau gausi ir kitoje srityje, tai jei širdis kur traukia, nereikia nervintis, kad pora metų vėliau rezidentūrą pabaigsi, čia niekas nesinervina dėl to. Aš turėjau internę, vyresnę nei mano mama, ir turėjau jai vadovauti ir mokyti, kaip ką daryti. Vokiečiai neretai studijuoja mediciną jau atidirbę nemažai metų visai kitoje srityje. Čia niekada nevėlu! :D Be to, labai dauguma jų darosi gap year po abitūros ir tada dar ir po studijų, kai metus tiesiog keliauja ar savanoriauja ar panašiai, o ne iškart kūlversčiais lekia į studijas, įsidarbinti ir taip toliau. Aš tai vertinu labai teigiamai.

4) Ar galima po rezidentūros Vokietijoje sugrįžti į Lietuvą ir ar tas diplomas galios čia?

Kad į Lietuvą sugrįžti galima, tai faktas, tik ar norėsis? :) Pripratus prie gero, paskui gali būti labai sunku Lietuvoje... Na, bet tikrai įmanoma, tikrai viskas galioja. Bet tada turbūt reiktų prisitaupyti daug prieš grįžtant, kitaip labai jau trūkumas pinigų su lietuvišku atlyginimu pasijaus...

5) Kokios pajamos gaunamos Vokietijoje už kardiologijos rezidentūrą? Ar jų užtenka pragyvenimui ir dar pasitaupymui?
Pajamos nepriklausomai nuo rezidentūros srities gaunamos kone identiškos pagal nustatytą oficialų tarifą visoje Vokietijoje. Jos visgi kiek varijuoja priklausomai nuo žemės, kurioje dirbi, nes mokesčių nuskaičiavimas kiek skirtingas, taip pat, jei esi vedęs ir turi vaikų, gauni daugiau pinigų, nes mokesčių klasė pasikeičia. Kuo daugiau vaikų, tuo daugiau pinigų :D 

Žodžiu, pirmųjų metų rezidentas gauna mažiausiai 2200 eurų į rankas, bet gali gauti ir kokius 2500, priklauso nuo žemės ir, kiek pastebėjau, chirurgai kažkodėl truputį daugiau gauna. O tada dar priklauso nuo ligoninės ir kiek budėjimų turi, galima dar prisidurti nemažai, net ir iki 3000 į rankas. Kasmet atlyginimas pakyla kokiais 200 eurų, o gal vėlesniais metais ir po daugiau, tiksliai nežinau. Atlyginimo užtenka geram pragyvenimui, nereikia žiūrėti į kainas prekybos centre, nebent tavo tikslas kuo daugiau susitaupyti. Labai taupiai gyvenant čia galima LABAI daug susitaupyti, manau teoriškai ekstra taupant ir nuomojant nebrangų butą galima ir kokį 1500 eurų per mėnesį "į kojinę slėpti". Netaupiai gyvenant irgi galima kažkiek pasitaupyti, bet dar ir gražiai paatostogauti Maljorkoje, kur buto nuomos kainos net pigesnės nei Palangoje, bei įsigyti kažką, ko trokšti.

Prekybos centruose Vokietijoje kainos nesijaučia stipriai brangesnės, negu Lietuvoje, o kai kurie dalykai ir žymiai pigesni. Pavyzdžiui, šampūnai ir panašios kosmetikos priemonės. Plaukų lakas, kuris čia kainuoja 1,5 euro, Lietuvoje kainuoja 6 (praeitą mėnesį palyginau)! Dušo želė Lietuvoje daugybė rūšių kainuoja virš 3-4 eurų, kas man atrodo ekstra brangu, atvykus iš Vokietijos. 

Didžiausios išlaidos čia yra buto nuoma, kuri žyyymiai pigesnė Vokietijos Rytuose, o atlyginimas tai visur vienodas, todėl, kai dabar pamąstau, iš tiesų rezidentui, norinčiam taupyti, Rytai yra labiau naudingi :D Tarkime mano mieste Vakaruose ne vienas kolega ir po 1000 eurų ir daugiau už buto nuomą atiduoda, o pas draugą Rytuose kur kas didesnis, gražesnis butas atsieina apie 500 eurų. Per savo internatūrą aš gyvenau Erfurte nedidukame palėpiniame butuke už 300 eurų per mėnesį. Žodžiu, norint galima daug susitaupyti.


Tai tiek atsakymų šiam kartui. Kas turi klausimų šia tema, rašykite komentaruose po šiuo įrašu, pasistengsiu atsakyti, ką žinau, o gal kiti Vokietijos rezidentai irgi padės ir pakomentuos. Taip pat, jei kažką klaidingai parašiau, laukiu pataisymų ir papildymų :)

Gražaus savaitgalio. 

Šaltinio, deja, nežinau, kažkada kompiuteryje išsisaugojau, nes patiko.
Nuotrauka man nepriklauso! 

Apie budėjimus ir reanimaciją

Sveiki!

Įsisukusi į darbo rutiną vis neprisėdu užbaigti įrašo apie savo budėjimus priimamajame pirmosiomis sausio dienomis. Bet štai, pagaliau jis čia! :)

SAUSIO BUDĖJIMAI

Sausio 1-oji priėmimo skyriuje buvo netikėtai rami. Per aštuonias valandas priėmiau tik apie aštuonis pacientus, be to, vyresnioji gydytoja, kuri tą dieną turėjo pabūti darbe tik apie valandą, liko beveik visai dienai ir daug padėjo, todėl buvau visiškai rami ir viskas ėjosi gerai.

Sausio 2-oji buvo košmarėlis, iki dešimtos ryto jau buvau priėmusi šešis pacientus, dirbau it prie konvejerio, neturėdama laiko atsikvėpti, kas nebuvo gerai, nes vis priimdama naują žmogų nerasdavau laiko atsisėsti ir pasigilinti į prieš tai atėjusių tyrimus ar rentgeno nuotraukas, kurios tuo metu jau buvo padarytos. Vyresnysis gydytojas iš tiesų buvo tik vieną valandą, paskui dar trumpai užsuko prieš eidamas namo, kas, aišku, buvo geriau negu nieko. Visgi kai 15val. atėjo kolegė į vėlyvąją pamainą, priimamajame buvo apie 5 laukiantys žmonės, nes aš nebesugebėjau visų priimti, laiko prasme nebuvo įmanoma, nebent praleistum svarbias apžiūros ar anamnezės dalis.

Sausio 3-oji buvo vidutiniškai aktyvi, turėjau labai gerą vyresnįjį daktarą, kuris labai konkrečiai pataria, ką daryti, ir užėjęs darsyk popiet net apžiūrėjo porą pacientų drauge.

Kas mane labiausiai nervino per šias dienas tai faktas, kad telefonas skambėjo kas minutę dvi. Kadangi dabar turėjau pagrindinį ligoninės priėmimo gydytojo internisto numerį, tai man skambino iš kitų ligoninių dėl perguldymo, iš skubios pagalbos šeimos gydytojo kabineto ir panašiai. Ir taip darbo daug, o dar ištisinis trukdymas.

Galiu pasakyti, kad per šitas kelias dienas, kai buvau viena priimamajame, stipriai pagreitinau savo darbo tempus, mat dabar per įprastines darbo dienas priimu 9-10 pacientų, o pirmosiomis savaitėmis priimdavau tik 6-8. Tai, manau, jausdavosi kolegoms, dirbantiems kartu, nes jiems daugiau pacientų likdavo, bet dabar jau, manau, panašiai kaip jie priimu.

Šią savaitę į priimamąjį atėjo ir dar vienas kolega, kuris lig šiol tik skyriuje dirbo, ir dabar jis atlieka tą viduriniąją pamainą, o aš vėlyvąją. Taigi dabar man pačiai jaučiasi, ką reiškia, kai tas, kuris viduriniojoje pamainoje, dar tik pradeda dirbti priėmime ir priima gal 5-6 žmones per dieną. Mano darbo krūvis ryškiai didesnis, nei kai dirbu su patyrusiais kolegomis. Visgi, naujasis kolega irgi gerai žino, ką daro, ir manau per kelias savaites puikiai įsivažiuos. 

REANIMACIJA

Per praėjusius metus ligoninėje vieną sykį teko reanimuoti žmogų. Tai nebuvo mano pacientas, tačiau mano skyriuje, seselė įlėkė trumpai į kabinetą ir sušuko, kad "reanimacija" tam tikroje palatoje. Mes visi iškart atlėkėme, tuo metu jau vyko gaivinimas - krūtinės paspaudimus darė slaugas. Už kelių sekundžių atlėkė gaivinimo komanda ir gydytojas iš reanimacijos skyriaus, kuris žmogų intubavo ir vadovavo gaivinimui - sakė, kokius vaistus paduoti, suleisti ir taip toliau. Visi buvo ramūs, bet tuo pačiu įsitempę. Spaudėme pasikeisdami, aš pati supratau, kaip menkai tegalėčiau pati pagelbėti žmogui, jei reanimuoti turėčiau viena kur nors gatvėje, nes efektyvius krūtinės paspaudimus sugebėjau daryti tik apie minutę, paskui visiškai ėmė sekti jėgos, turėjau pasikeisti. 

Žmogaus neatgaivinome. Tačiau gaivinimą pradėjus net nežinojome, kiek laiko jis jau tokios būklės, mat paskutinįsyk gyvas buvo matytas tik prieš valandą, o paprastame skyriuje žmonės neprijungti prie monitoriaus. 

Per praėjusias kelias savaites įvyko 3 reanimacijos, visos mano prižiūrimiems pacientams. Priėmimo skyriuje reanimacija suorganizuojama labai greitai, mat žmonės visi pajungti prie monitoriaus, kuris ima garsiai pypti, jei širdis sustoja. Visus tris kartus man atėjus į kabinetą jau vyko pilna reanimacija su vadovaujančiu gydytoju iš intensyvios terapijos skyriaus. Visgi jei vienu metu turėtų vykti dvi reanimacijos, greičiausiai vienai jų turėčiau vadovauti aš, o to daryti aš tikrai dar nesugebu. Tam reikia ne tik labai tvirtų teorinių žinių, bet dar ir greitos reakcijos ir situacijos įvertinimo kiekvienu konkrečiu atveju. 

Vokietijoje labai daug žmonių turi tokį oficialų su advokatu pasirašytą dokumentą, kuriame nurodo, ar norėtų būti gaivinami ar pajungti prie kvėpavimo aparatų širdies sustojimo atveju. Dokumente yra daugybė smulkmenų, vieni nenori gaivinimo tik vėžio atveju, kiti jokiu atveju ir taip toliau. Labai retai yra laiko tokį dokumentą įdėmiai perskaityti prieš nusprendžiant, ar gaivinti žmogų, jei jam štai staiga stoja širdis. Todėl kartais, kol kolegos gaivina, kiti aiškinasis tuo pačiu metu su artimaisiais, ar žmogus tikrai norėjo, ar tikrai nenorėjo gaivinimo ir panašiai. Kad ir kaip bebūtų keista, kartais tam, kad žmogus nebūtų gaivinimas, užtenka pokalbio su juo tuo metu, kai jis dar buvo gyvas. Aš paklausiu jo, ko jis nenorėtų ir ko norėtų, jei netikėtai būklė pablogėtų, tada užrašau tai į jo bylą. Beveik visada vien į tai yra atsižvelgiama, net jei tas oficialus dokumentas su advokatu nėra sudarytas. Mane tai kiek stebina, nors daugeliu tokių atvejų žmonės jau būna paliatyvios būklės, sergantys išplitusiu vėžiu, todėl jų norai atrodo pilnai pagrįsti ir yra visada gerbiami - yra dokumentas, ar ne. 

Pabaigai siūlau pažiūrėti filmuką, kokius du svarbiausius veiksmus reikia atlikti, jei kam nors sustoja širdis jūsų aplinkoje. Pateikta linksmai, tačiau ir teisingai - jei paspaudimai vyksta pagal Bee Gees dainos "Stayin' alive" ritmą, kaip tik gaunasi apie 100 į minutę - tiek, kiek reikia, gaivinant žmogų.